Atnaujintas 2005 vasario 18 d.
Nr.14
(1315)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvos laisvė – dangaus dovana

Buvo 1990 m. vasario 14-oji. Su kasdieniu paštu gavau ir laikraštėlį „Skautų aidas“. Tuoj pat pradėjau jį vartyti. Jame radau Lacrimos maldą į Mariją.

Atėjom čia, malonės pasiilgę,
Ištroškę meilės, prislėgti kalčių…
Tau kalba tylios ašaros sužvilgę,
Rauda dienų – bevaisių ir tuščių –

 

O Tavo akys – kupinos gerumo –
Mus pasitinka šypsena švelnia,
Tava širdis, pilna gailestingumo,
Minių maldos išgirsta ir mane…

 

Kai Tavo meilė sieloje pražysta,
Atrandame nenykstančius turtus;
Į Dievą, laimę, amžiną jaunystę
Mes einam per Tave – dangaus vartus.

 

Tu nuolat Aušros Vartuose spindėk,
Į meilės Dievą mus visus lydėk!

                    „Gailestingumo Motinai“

Porą kartų tą maldą perskaičiusi, užverčiau laikraštį. Bet vėliau, lyg nematomos rankos vedama, vėl susiradau tą maldą. Net ir ruošdama vakarienę aš dažnai prie jos sugrįždavau. Ir taip per visą likusią dieną. Bet buvo viena eilutė, ties kuria mano akys sustodavo ilgesniam momentui: Minių maldos išgirsta ir mane. Prieš eidama miegoti dar kartą perskaičiau ir tą maldą paaukojau už Lietuvos laisvę.

Tą naktį sapnavau tokį sapną: stoviu tamsoje ir laukuose matau baltą vingiuotą kelią. Tas baltumas buvo pilnas šviesos.

Atsibudusi iš karto suvokiau to sapno reikšmę. Atėjusi į darbo vietą, visiems pasakiau: „Lietuva bus laisva“. Susilaukiau visokių pastabų, bet jos buvo niekis prieš mano tikėjimą.

Ir vėliau aš tą maldą skaitydavau kiekvieną dieną.

Buvo kovo mėnuo. Su vyru klausėmės žinių per televiziją. Maskvos gatvės buvo pilnos žmonių ir tankų. Vaizdas buvo baisus, bet aš viską stebėjau ramia širdimi. Net nepajutau, kaip pasakiau: „Jie ilgai nebus“. Neatmenu vyro pastabos, bet vidinis balsas man kalbėjo: „Tylėk. Nieko nesakyk. Kas nors parodys savo galią“. Kitą dieną - per televiziją tos pačios žinios. Tas pats baisus vaizdas. Viską stebėjau tylėdama, kaip man buvo liepta. Trečią dieną žinios buvo neįtikėtinos: griuvo anų laikų „galingų“ žmonių statulos. Šį kartą galią parodė didesnė galia. Taip, kaip buvo pažadėta. Ta diena buvo man kaip Velykų rytas.

Tais pačiais metais, kai buvo švenčiami Šiluvos atlaidai, sapnavau kitą sapną: stoviu vėl prie to paties balto vingiuoto kelio. Pro mane važiuoja vežimai, prikrauti baltai žydinčių medelių su šaknimis. Paskutinis vežimas buvo perskeltas pusiau, bet priekyje sukabintas.

Šitą sapną supratau taip: žmogus sugrįžta tenai, kur yra jo šaknys.

1993 metais lankiausi Lietuvoje ir su vienu kunigu teko važiuoti tuo vingiuotu keliu. Tas kelias vedė į Šiluvą. Viskas prasidėjo su Marijos malda ir baigėsi su jos šventove.

Niekad nesupratau sapno paskutinės dalies, to perskelto ir priekyje sukabinto vežimo. Gal jisai reiškia šiuos laikus, kada žmonės skaldosi į skirtingas stovyklas. Jeigu visi bus vienos dvasios, „sukabinti“ kaip tas „sapno vežimas“, viskas išeis į gera.

Dievas gali padaryti viską. Jis gali duoti ir gali atimti. Gali nubausti ir gali laiminti. Būkime Jam dėkingi, kad per savo Motiną Mariją tokiu nuostabiu būdu parodė savo meilę ir savo artumą Lietuvai.

Vida BLYSKIENĖ

JAV

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija