Atnaujintas 2005 vasario 18 d.
Nr.14
(1315)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pamąstymai apie smurto priežastis

Liliana MIŠKINIENĖ

Prieš kurį laiką per Nacionalinį radiją buvo pokalbis apie savižudybes, truputį vėliau - apie smurtą. Aišku, ne radijui pakeisti visą valstybės kursą ir laivą išvesti į ramius vandenis. Ačiū ir už tai, kad kalba. Bet atsvara visai kitokiai informacijai yra aiškiai neadekvati. Lyg norėtų šaukštu išsemti didžiulį liūną.

Liūnas?

O liūnas toks, kad neišmatuosi nei jo pločio, nei gylio. Gimstam visi, ir jei pats dar laikaisi ant kokio kupstelio, tai jokių garantijų, kad ir rytoj ten saugiai tupėsi – bet kada tave gali įmurkdyti vagis, sukčius ar net žmogžudys. Ir nebesvarbu, kad tu tik auka, tik statistinis vienetas policijos ataskaitose.

Mirtis tampa tik statistiniu vienetu. Gyvybė nebėra didžiausia vertybė žemėje. O gal mirties bausmė būtų didžiausia bausmė nusikaltėliui? Ir reikia skirti bausmę nuo keršto. Kerštas – kai žmogui savavaliai, be teismo, yra „atlyginama“ už prasižengimą, kurio nederėjo padaryti. Bet jei visuomenė susitaria (tai galima padaryti referendumu), jei visuomenė ne tik nebesijaučia saugi, kai pavojus iškyla ne tik vaikams, bet ir kiekvienam piliečiui, kai visai visuomenei iškyla susinaikinimo pavojus – reikia griežtinti bausmes, adekvačias nusikaltimo dydžiui ir sunkumui. Bet ne tik tai. Tai tik viena kompleksinio poveikio nusikalstamumui priemonių. Kaip yra kompleksas priežasčių, vienaip ar kitaip skatinančių smurtą, taip turi būti ir kompleksas – visa sistema – priešpastatoma smurto pasireiškimui ir prevencijai.

Priežastys

Paanalizuokime, kaip sąlyginai schematiškai būtų galima diferencijuoti priežasčių kompleksą (nors jos ganėtinai persipynusios) smurto atsiradimui ir intensyvėjimui.

Psichologinės:

• charakteris, temperamentas

• jausmų skurdumas

• empatijos nebuvimas

• idealų sunaikinimas

• meilės devalvacija

• sugyvulėjimas

• vienišumas, susvetimėjimas

• baimė

• agresija

• psichikos anomalijos

socialinės:

• žaidimai

• socialiniai vaidmenys

• interesai

• poreikiai

• orientacijos

• nuostatos

• išsilavinimas

• vertybių hierarchija

• prestižas

• seksas

• pornografija

• narkotikai, alkoholis

dvasinės:

• nepripažinimas

• neturėjimas arba neigimas dvasinio gyvenimo, dvasinių vertybių devalvacija, pragmatizmas

• fizinio priešpastatymas dvasiniam

• dorovė, moralė

• sąžinė

• paveldėjimas

Tai gal ir ne visai moksliniai pamąstymai, bet jie parodo, koks platus arealas priežasčių, vienaip ar kitaip formuojančių žmogų, o tuo pačiu ir jo elgesį. Kai kurie teiginiai atrodo aiškūs savaime, bet, aiškinantis jų hierarchiją, renkant „dešimtukus“ (dabar madingus), gali kilti didelių nesutapimų dėl vietos. Pavyzdžiui, kieno įtaka svarbesnė – šeimos ar mokyklos?

Šeima ar mokykla

Nors teigiama, kad žmogus, kaip asmenybė, vystosi visą gyvenimą, bet yra periodų, kada orientuojamasi į vis kitas vertybes. Ir kai žmogus jau daugiausia pradeda susivokti gyvenime, t.y. kai įgyja išminties, jis turi mirti. Nepradėsiu dabar vertinti Kūrėjo darbų, matyt, taip daroma ne be reikalo – žmogus turi evoliucionuoti – pabūti ar „pasimokyti“ tam tikroje „klasėje“ ir tada pereiti arba į aukštesnę, arba „likti antriems metams“ – kartoti „kursą“. Ir „mokytis“ jis pradeda šeimoje, dar būdamas motinos įsčiose. Labai svarbu, ką „įdeda“, kokią informaciją jam suteikia tėvas ir motina. Šiuo periodu (iki 3-4 metų) dominuoja emociniai-jausminiai santykiai – vaikas turi pakankamai gauti jausminės informacijos – turi būti mylimas, globojamas, jam itin svarbus saugumo jausmas. (Beje, tai vienas svarbiausių jausmų, liekančių visą gyvenimą.) Net rusų pedagogas Makarenka teigė, kad vaikas auklėjamas iki penkerių metų. Vėliau jau tik perauklėjamas. Ir šiuo periodu meilės šaltinis (nors būna ir kitaip) yra motina. Todėl jos įtaka yra didesnė – ji yra emocionalesnė, jautresnė. Ar daug dabar mylinčių, kantrių, pasiaukojančių, subrendusių motinystei mamų? Ar visos jos troško savo vaikelio – laukė, mylėjo dar negimusį?

Kai matai dar vaikišką, sumenkusią, nuvargusią, vos patempiančią ant rankų savo naštą mergaičiukę, apie kokius motinystės džiaugsmus galima kalbėti? Jai dar tik lėles tampyti ir mokytis, kaip jas mylėti. Ir kitokių mamyčių gali pamatyti – su prekeivės ar net prekės veidu – daugybė spalvų, kosmetikos, dažų, prilipdytom blakstienom, ilgiausiais mėlynais nagais – žodžiu, vaikščiojanti dar nepripažinta „žvaigždė“, gaudanti bet kokio „kavalieriaus“ žvilgsnį, negalinti gyventi be atitinkamos kompanijos ir alkoholio ar bent alaus… Ir vienišo vaikelio, kaip šunyčio besitrinančio apie motinos kojas. Niekieno nestebimas ir pastebimas tik tada, jei kur nuklysta. Apšaukiamas, tampomas už rankyčių, apkuliamas.

Ar ne čia auga savižudžių karta? Nemylima, neglobojama, su begaliniu vienišumu šalia motinos ar tėvo? Kokias vertybes jis mato, kokios jam skiepijamos?

Ir darželyje, kai matai būreliu stoviniuojančias ir plepančias auklėtojas, ir vaikus, kurie daro ką nori – eina galvom ar pešasi – jau čia jėgos kultas ir agresija pradeda dygti. Kada kalbama apie meilę artimam – ar gyvulėliui ir medeliui? O apie Dievulį, kuris visur vaiką mato, ar apie Jį kas nors kalba? Štai čia turėtų atsirasti ir pirmoji baimės pamoka. Baimė – pagrindinis savisaugos mechanizmas, kitaip žmonių jau seniai nebebūtų. Baimė, tuo pačiu ir atsakomybė turėtų būti ugdoma nuo mažens. Baimė už tai, kad, netinkamai pasielgęs, jis susilauks atpildo (ne keršto!) – yra net fizikos dėsnis – veiksmas lygus atoveiksmiui. Blogai elgsiesi – susilauksi atitinkamo atsako, net jei niekas nemato – nubaus Dievas ar angelas sargas apsiverks. Bet tai tam, kad vaikas žinotų, jog nebaudžiamumas netoleruojamas – jei ne dabar, tai vėliau bus atlyginta pagal nuopelnus. Manau, nors galima ginčytis, kad BAIMĖ yra pagrindinis stabdys nusikalstamumui, piktybiškam nedoram elgesiui užkirsti. Net turintis aukštą vertybių skalę žmogus jaučia didesnį ar mažesnį baimės jausmą – kad blogai pasielgęs jis bus atitinkamai įvertintas ne tik artimųjų, visuomenės, neduok Dieve, žiniasklaidos, bet ir dar to „kompiuterio“, kuris aukštai ir kur „buhalterijos knygose“ registruojami visi mūsų darbeliai. Galima tai įvardyti SĄŽINE.

Taigi daugiau ar mažiau ugdytas šeimoje vaikelis ateina į mokyklą. Ar atitirps ledelis, apgaubęs jo širdelę, iš bejausmės ir beširdės šeimos klimato? Ar sulauks dėmesio iš gražios ir įdomios mokytojos – o gal ji irgi stokoja ir meilės, ir kantrybės, nes pati išaugusi šaltoje, ledinėje šeimoje. Ji gali turėti daug pedagoginės informacijos, bet „jei neturėsi meilės, tu neturėsi nieko“, kaip pasakė kažkuris išminčius. Ir neretai kaimo mokytojos užaugina mums asmenybes su didžiuliu jausmų ir dvasios aruodu. Nes jos pačios kaip medžiai su galingomis šaknimis ir vešlia lapija, pilnos gyvybės ir meilės syvų. Mieste net moterys kitokios. Apie vyrus net kalbėti nesinori: kiek jaunų vyrų nori šeimos rūpesčių – vaikų, sauskelnių, nemiegotų naktų, vaikų verksmo ir viso kito, be ko vaiko neužauginsi? O kas tai kompensuoja? Vaikas ir šeima jam nėra džiaugsmo šaltinis, – buitis jį greitai pribaigia, – jis nepasirengęs dideliems išbandymams. Parengiame gerą specialistą, puikų, užsigrūdinusį karį, atlaikantį ir Irako išbandymus. O išbandymui šeima, vaikais, rūpesčiais, net skurdu – kas juos rengia? Ir jo tėvas – ar dažnai pavyzdys būsimam tėveliui?

O kur tėvas?

Kaip teigia psichologai, nuo septynerių metų vaikui dar labiau reikalingas tėvas – vaikas savarankiškėja ir jam reikalingas mažiau jausminių savybių turintis globėjas. Tiesa, dabar tos ribos labiau nebeaiškios – jau ketverių penkerių metų vaikus darosi sunkiau valdyti. Taigi kiek šiuolaikinis tėvas pasirengęs ne tik keisti sauskelnes, bet ir sugebėti įdiegti tam tikras vertybes? Kur jis pats to gali išmokti? Kaltinti šeimą? O jei tėvo jis irgi neturėjo, buvo paprastas žmogus – nei didelio proto, nei stiprios dvasios, nei didelio autoriteto niekada neturėjo? Ar iš jo galima reikalauti, kad jis tinkamai pedagogiškai auklėtų vaiką – ypač berniuką? O paauglystėje tėvų įtaka visai dingsta.

Sako, anksčiau kitaip buvo. Taip, anksčiau tėvai dažnai būdavo dievobaimingi. Be to, ir aplinka buvo nepakanti blogiui – nebuvo dirvos suvešėti piktžolėms. Visi Dievo bijojo. Dabar viskas atvirkščiai.

Tad konfliktas – ar šeima, ar mokykla yra tiesiog juokingas. Tai nepalyginami dalykai. Juk mokytojas ir mokykla turi visą arsenalą pedagoginių, psichologinių ir dvasinių bei socialinių svertų visokeriopai veikti mokinį. Tačiau ir mokykla dažnai būna bejėgė prieš dar didesnį džiną, išleistą iš butelio.

Apie džiną

Tai jau nebe džinas, o visa šėtoniška armija ar pramogų industrija, kuri ir formuoja vaiko, o ypač paauglio interesus, poreikius, nuostatas ir orientacijas. Vaikas užkimba ant skanaus slieko kaip kvailas kilbukas ir mataruoja ore visapusiškai priklausomas nuo meškerės. Jis per silpnas pasipriešinti, nes jėgos nelygios – sumaniai parengtos pinklės tokios saldžios kaip koka-kola, tokios butaforiškai skanios kaip traškučiai. Bet tai, kokį poveikį ši pramogų ir malonumų industrija daro sveikatai, yra dar menkniekis, palyginti kokį poveikį daro vaiko psichikai, sielai ir dvasiai. Net genetika, ne tik tėvai, bejėgiai atsilaikyti – televizorius ir kompiuteris dabar didesni autoritetai nei visa likusi auklėjimo sistema. Ir jei vaikas neprisidės prie to lekiančio į pragarą traukinio, jis anksčiau ar vėliau pasmerktas tapti auka. Niekas neapdraustas nuo pasalūniškos beisbolo lazdos, peilio ar net šūvio, nes negalės apsiginti. Jis kitoks.

Aš jau nekalbu apie kaimuose pasmerktus senukus, paliktus visiškai tų nužmogėjusių, sužvėrėjusių ir sugyvulėjusių degeneratų savivalei.

O mes dar jų gailimės – gink Dieve, ar ne per daug metų gavo už nukankintą žmogų, ar pakankamai sočiai maitinami, ar pakankamai gauna vitaminų? Ar jų orumas nepažeistas? „Gal norit pažaisti futbolą su prokurorais ir įspirti kuriam nors į koją, gal norit pagarsėti kaip „Mis nelaisvė“?“. Apie kokią nelaisvę čia kalbama: kaip galima prilyginti karį – belaisvį, didvyriškai gynusį savo žemę nuo atėjūnų, su savanoriškai apsisprendusiu nusikaltėliu? Tai yra sąmoningas ribų nutrynimas tarp normalių žmonių ir nusikaltėlių. Jei sąmoningai kankini, žudai žmogų, jei atimi jo turtą (gal taip sunkiai užgyventą) ir palieki jį ne tik skurde, bet ir didžiulėje moralinėje traumoje (beje, apie tai mūsų teisėsauga net nekalba), tai nusikaltėlio prilyginimas normaliam žmogui yra ne tik spjūvis į veidą bet kokiai moralei, bet ir įteisinimas nusikaltimo, kaip vieno iš profesijų, o žudikai – lyg samdomi darbuotojai, taigi irgi „dirbantieji“. Beje, teko girdėti iš vieno, grįžusio iš „zonos“ ir pakviesto padirbėti, tokį sakinį: „Tik niekam nesakykit, kad dirbau – man bus gėda“.

Iš kur jie?

Taigi kodėl jie pasidaro tokie žiaurūs, baisūs, įžūlūs, be kompleksų, be sentimentų. Jėga – vienintelė jų vertybė? Ir pinigai. Tiesa, dar seksas (apie meilę turbūt čia neverta kalbėti). Dar – vartojimas ir pramogos. Alkoholis ar narkotikai. Štai ir visa „vertybių“ sistema.

Grįžkime prie vaiko. Vaikas gyvenimą pažįsta per žaidimus. Ir kuo jis daugiau žaidimų žaidžia, kuo daugiau socialinių vaidmenų vaidina, tuo tampa labiau turtingesne asmenybe, negu vaikas, su kuriuo niekas nebendrauja, nežaidžia, neskaito pasakų. Ir jei vaiko pagrindinis draugas ir mokytojas yra televizorius, tai tokius socialinius vaidmenis ir atliks, kokius ten matys. Kadangi dauguma filmų, kompiuterinių žaidimų orientuoti į jėgą ir smurtą, vaikas įtraukiamas į tą virtualią sferą. Pirmiausia kaip stebėtojas, vėliau – liudytojas to, kas vyksta, galiausiai identifikuojasi su vienu ar kitu herojumi. Ir kuo tas stipresnis, įžūlesnis, kuo daugiau nudeda priešininkų, tuo jo įtaka didesnė. Nes visi vienaip ar kitaip identifikuoja save su filmų herojais, net suaugusieji. Ne veltui taip mėgstamos „muilo operos“ – ten moterys dažnai išgyvena tikrus jausmus kaip ir artistai: ir verkia, ir džiaugiasi, ir myli tuos princus ant balto žirgo.

O vaiko psichikai įtaka dar didesnė – jis neskiria realybės nuo virtualios erdvės: tapti tokiu stipriu, bebaimiu ir… žiauriu herojumi tampa kasdienybe. Interesas tokiai veiklai su amžiumi vis didėja, vis labiau įsitvirtina elgesyje kaip savastis ir dėl to formuojasi labai siauri, vienpusiški poreikiai, asmenybė tampa labai deformuota – be pagrindinių bruožų: gilių jausmų, empatijos, gailestingumo, teisingumo, sąžiningumo, inteligentiškumo ir pan. Vaikas ne tik mato vyksmą per TV – jis mintyse dalyvauja ir tampa visų matomų nusikaltimų bendrininku. Ir gyvenime jam nėra sunku pakartoti tai, kas jau „pražaista“ mintyse. Tai patvirtina ir tyrimai su sportininkais – prieš atlikdamas reikalingą pratimą ar judesį jis tai atlieka, praeina jį mintyse. Tai sustiprina įgūdį ar sąlyginį refleksą. Taigi kalbos apie tai, kad filmai, televizorius ar kompiuteriniai žaidimai nedaro įtakos vaiko psichikai, yra pats tikriausias melas pinigams uždirbti. Net suaugusiam žmogui geras, dvasingas filmas suteikia džiaugsmo, stiprybės, jį ugdo. O blogas filmas, dažnai matomas smurtas tokiai veiklai ir stimuliuoja, nes įsitvirtina psichikoje kaip nuostata – kuo blogiau, tuo geriau. Tai tampa asmenybės dalimi – išstumiamos subtilesnės vertybės, įsitvirtina neigiamos, grubios, žiaurios. Įvyksta identifikacija – vieni vaikai žaidžia mokytojus, gydytojus, o kiti – plėšikus, žudikus, vagis. Todėl nebestebina, kad vaikišku pistoletu vaikas taikosi į bendrametį arba net suaugusįjį. Jis jau mokosi nušauti žmogų.

Autopilotas?

Ir netiesa, kad panaikinama vidinė agresija ją pražaidžiant. Tai tik pamokos kartojimas, o ne garo išleidimas. Kai tik susiklostys atitinkama situacija gyvenime, suveiks automatinis mechanizmas, po kurio teisme nusikaltėlis aiškinsis, kad jis net nežino, kodėl žmogų nužudė.

Bet be priežasties nėra pasekmės. Deja, tos priežastys, kurių tik maža dalis čia paminėta, nedomina tų, kurie gali turėti įtakos mūsų visų saugumui. Nes dabar aukščiausia vertybe tapo pinigai. Komercija. Dėl jos gaminami nauji ir vis jaunėjantys nusikaltėliai. Kol nepalies skausmingas smūgis kokio „didelio“ žmogaus šeimos. Tada sukrus visos sistemos.

O dabar nė vienas iš mūsų nėra saugus. Svarbiausia – nesaugūs mūsų vaikai. Ir fiziškai, ir psichologiškai, ir dvasiškai. Tad vyksta mūšis tarp gerųjų ir piktųjų galių. Jei negali padaryti gero, nors nedaryk blogo. Nestiprink blogio. Netarnauk jam. Jei gali, nors priešinkis. Kad nenugarmėtume visi į bedugnę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija