Atnaujintas 2005 kovo 2 d.
Nr.17
(1318)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui Nutylimas karas

Petras KATINAS

Vainikų padėjimu Drezdeno
Heidės kapinėse vasario
13 dieną prasidėjo oficialūs
renginiai miesto
subombardavimo 60-osioms
metinėms paminėti. Britų
ir amerikiečių bombonešiai
1945 metų vasario 13-14
dienomis subombardavo
Drezdeną. Per antskrydžius
žuvo apie 35 tūkst. žmonių.
Heidės kapinėse palaidota
apie 20 tūkst. aukų

Po galingų oro smūgių
Drezdeno gatvės
buvo pilnos aukų kūnų

Visame pasaulyje, ypač Europoje, JAV, Australijoje, Kanadoje kiekvienas, nors ir ne visą gimnazijos kursą išėjęs žmogus, žino, kas buvo Aušvicas, Maidanekas, Mauthauzenas, Kijevo Babyj Jaras. Tai yra, visuose istorijos vadovėliuose nuolat akcentuojamos šios ir kitos nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklos ir jose vykę žiaurumai, žmonių žudymas dujų kamerose ir pan. Tačiau tik labai retas žino Stalino lagerius, toli pralenkiančius savo pragariškomis baisybėmis. Ką ten Stalino! Juk faktiškas lagerių įkūrėjas buvo Leninas su savo bendraminčiais. Bet nieko nekalbama ir dar apie vieną praėjusio karo reiškinį – karą be taisyklių. Aišku, skirtingai nuo Pirmojo pasaulinio karo, Antrajame pasauliniame kare nebuvo panaudotos nuodingosios dujos. Tačiau visai ne todėl, kad kariaujančios pusės vadovavosi kokiais nors humanistiniais sumetimais. Atsirado nauja masinio žmonių naikinimo technika. Kalbant apie karą be taisyklių, ypač tarp tų žmonių, kurie daugiau ar mažiau susipažinę su Antrojo pasaulinio karo istorija (aišku, vadinti Antrojo pasaulinio karo istorija Brežnevo laikais paskelbtą „Didžiojo Tėvynės karo“ dešimtmetį – liežuvis neapsiverčia), vis dažniau klausia, kuo gi skyrėsi nacių vykdytas civilių gyventojų naikinimas koncentracijos stovyklose nuo masinių anglų ir amerikiečių aviacijos antskrydžių prieš Vokietijos miestus, kada žuvo šimtai tūkstančių civilių gyventojų.

Šiemet, bene pirmą kartą minint istorinio Vokietijos miesto Drezdeno, vadinto Vokietijos Venecija ar Šiaurės Florencija, subombardavimo 60-ąsias metines, į Drezdeno gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Žiniasklaida demonstrantus pavadino neonaciais, geriausiu atveju, kraštutiniais dešiniaisiais. Šį gražuolį miestą anglų ir amerikiečių aviacija 1945 m. vasario 13 d. beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus. Svarbiausia, kad mieste nebuvo karinių objektų, didelių karinių gamyklų. Oficialiai skelbiama, kad šio bombardavimo metu žuvo 35 tūkst. žmonių. Tačiau net skelbiantieji tuos skaičius netiki tuo, ką sako ir rašo. Manoma, kad žuvusiųjų tą siaubingą naktį buvo mažiausiai keturis penkis kartus daugiau. Nes jokių kūnų nebeliko. Jie paprasčiausiai virto pelenais. Tam masiniam antskrydžiui nebuvo jokio reikalo. Nacistinė Vokietija jau buvo faktiškai parklupdyta ir išgyveno agoniją.

Kada tai prasidėjo?

Kaip rašė vienas britų istorikas, jeigu palygintume Mėnulio landšafto nuotraukas su 1945 metų sąjungininkų subombarduoto Vezelio miesto nuotraukomis, tai jų atskirti beveik neįmanoma. Miesto vietoje žiojėjo tik bombų išrausti krateriai, kurie labai priminė Mėnulio kraterius. Vėzelis buvo tik vienas iš 80 Vokietijos miestų, kurie tapo pagrindiniais sąjungininkų aviacijos taikiniais. Totalinis Vokietijos miestų bombardavimas vyko 1940-1945 metais. Kada tai prasidėjo ir kas davė tokią komandą? Čia reikėtų prisiminti istoriją. Kai Vokietija 1939 m. rugsėjo 1-ąją įsiveržė į Lenkiją, visame pasaulyje, taip pat ir Vokietijoje, buvo gerai žinomas 1922 metais priimtas dokumentas „Karo taisyklės“. Šis dokumentas buvo priimtas Vašingtono konferencijoje, svarsčiusioje nusiginklavimo klausimus. „Karo taisyklių“ viename straipsnių buvo sakoma: „Oro bombardavimai siekiant terorizuoti gyventojus ir sugriauti valstybinius ir privačius pastatus tais pačiais tikslais – draudžiami. Taip pat draudžiama kokiais nors būdais pakenkti žmonėms, nedalyvaujantiems karo veiksmuose“. Be to, 1939 m. rugsėjo 2 d., kai Hitleris jau užpuolė Lenkiją, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės (kiekviena atskirai) paskelbė pareiškimus, kad prasidėjusiame kare bus bombarduojami tiktai išskirtini kariniai objektai. 1940 m. vasario 15 d. tuometis Didžiosios Britanijos premjeras N.Čemberlenas kalbėdamas parlamente patvirtino minėtą pareiškimą. „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekada iš pasalų ir gėdingai nepuls moterų ir kitų civilių asmenų tiktai todėl, kad terorizuotų juos“.

Tačiau tokia humanistinė koncepcija egzistavo labai neilgai – tik iki 1940 m. gegužės 10 d., kai premjeru tapo legendinis britų politikas Vinstonas Čerčilis. Jau kitą dieną anglų lakūnai bombardavo Freiburgą. Žinomas anglų istorikas ir karo teoretikas Džonas Fuleris rašė: „Kaip tik tada pono Čerčilio rankomis buvo susprogdintas sprogdiklis, kuris sukėlė didelį sprogimą – karą siekiant sunaikinti visa, kas gyva“.

Po aštuonių anglų aviacijos antskrydžių prieš Vokietijos miestus, vokiečių aviacija 1940 metų rugsėjį bombardavo Londoną, o lapkričio 14 dieną – Koventrį. Beje, tai buvo antpuolis ne prieš civilį miestą. Koventris buvo anglų aviacijos variklių gamyklos centras. Be šios gamyklos, Koventryje buvo sunaikinta beveik pusė namų ir žuvo keli šimtai gyventojų. Po šio miesto bombardavimo vokiečių aviacija pristabdė savo veiksmus, kaip ir britų. Anglų lėktuvai tiktai naktimis bombardavo karinius objektus, tačiau apčiuopiamų nuostolių Vokietijos karinei pramonei nepadarė. Ginkluotės gamyba dargi išaugo.

Karingojo maršalo debiutas

Viskas pasikeitė 1942 m. vasario 21 d., kai naujuoju Anglijos karališkųjų oro pajėgų vadu tapo aviacijos maršalas Artūras Haris. Jis iškart pasiūlė atsisakyti nuo konkrečių objektų bombardavimo ir pereiti prie totalaus miestų bombardavimo. Taip, anot maršalo, būtų palaužta civilių vokiečių pasipriešinimo dvasia ir pirmiausia būtų demoralizuoti pramonės įmonių darbininkai. Taigi A.Haris su jam būdinga energija ėmėsi pertvarkyti karinę aviaciją į galingą, viską naikinantį mechanizmą. Jis pareikalavo iš Anglijos vyriausybės nedelsiant perduoti jam keturis tūkstančius sunkiųjų keturmotorių bombonešių ir tūkstantį lengvųjų bombonešių – naikintuvų „Moskit“. Taip jis planavo kiekvieną dieną virš Vokietijos teritorijos laikyti tūkstantį lėktuvų. Tačiau atsakingi už ekonomiką britų ministrai įrodė, kad tokiam milžiniškam bombonešių kiekiui pagaminti nepakaktų žaliavos. Todėl į pirmąjį masinį Vokietijos bombardavimą naktį iš 1942 m. gegužės 30-osios į 31-ąją A.Haris pasiuntė viską, ką tuo metu turėjo Anglijos karinės oro pajėgos – įvairių tipų lėktuvų armadą, kurioje buvo 1047 karo lėktuvai. Po šio antskrydžio į savo bazes nesugrįžo 41 lėktuvas (3,9 proc. nuo bendro jų skaičiaus). Tačiau tai nė kiek neišgąsdino maršalo, ir jis toliau vykdė antpuolius, nepaisydamas to, kad to meto Anglijos karo aviacijos nuostoliai buvo nepalyginti didesni nei vokiečių.

Pats V.Čerčilis 1942 metų aviacijos antpuolius įvertino taip: „Nors mes nemaža dalimi pasiekėme numatytų taikinių Vokietijoje sunaikinimo laimėjimų, tačiau karinės Vokietijos pramonės ir jos piliečių moralinės pasipriešinimo nuostatos nepalaužėme“. 1942 metais į Angliją atvyko pirmieji amerikiečių sunkiųjų bombonešių „Boeing B-17“, labiau žinomų „skraidančiųjų tvirtovių“ pavadinimu, junginiai. Tuo metu tai buvo geriausi pasaulyje strateginiai bombonešiai ir dėl išvystomo greičio, ir dėl apsiginklavimo.

1943 metų pradžioje, po sąjungininkų konferencijos Kasablankoje, buvo priimtas toks sprendimas: „Būtina taip palaužti ir sunaikinti Vokietijos karinę, ūkinę ir idustrinę galią bei taip palaužti vokiečių tautos valią, kad ji būtų nepajėgi kariniam pasipriešinimui“. Savo ruožtu 1943 metų birželį V.Čerčilis, kalbėdamas Anglijos parlamente, pareiškė: „Galiu pranešti, jog šiais metais Vokietijos miestai, uostai ir karinės pramonės centrai susilauks tokio galingo ir nesibaigiančio bei labai žiauraus išbandymo, kokio dar neišgyveno nė viena šalis“. O aviacijos maršalas A.Haris vėliau rašė: „Faktiškai aš gavau neribotą laisvę bombarduoti bet kokį Vokietijos miestą, kuriame gyvena 100 tūkst. ir daugiau gyventojų“. Neatidėliodamas maršalas kartu su amerikiečiais tada suplanavo antrojo pagal dydį Vokietijos miesto Hamburgo subombardavimą. Tos operacijos kodinis pavadinimas buvo viską pasakantis – „Gomora“. Operacijos tikslas – visiškas Hamburgo sunaikinimas ir jo pavertimas pelenais.

Hamburgo tragedija

1943 metų liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje prieš Hamburgą buvo surengti keturi naktiniai ir trys dieniniai masiniai aviacijos antskrydžiai. Juose dalyvavo trys tūkstančiai anglų ir amerikiečių sunkiųjų bombonešių. Jau pirmojo antskrydžio metu, liepos 27 dieną, per porą valandų virš miesto buvo numesta daugiau kaip dešimt tūkstančių tonų sprogstamųjų medžiagų. Daugiausia padegamųjų ir fugasinių bombų. Kelias dienas Hamburgas skendėjo liepsnose, o dūmų stulpai pakilo į keturių kilometrų aukštį. Degančio miesto dūmus juto net sąjungininkų lėktuvų pilotai, nes aštrūs dūmai prasiverždavo į jų kabinas. Kaip vėliau pasakojo šiame pragare išlikę gyvi žmonės, miesto gatvėse išsilydė asfaltas, lydėsi namų stiklai, o dar likę gyvi po bombardavimų žmonės užtroško namų rūsiuose. Kaip rašė vienas išgyvenusių Hamburgo siaubą Fridrichas Rekas, daugelis likusių gyvųjų išprotėjo. Hamburgas buvo beveik sunaikintas. Oficialiais duomenimis, tada žuvo daugiau kaip 50 tūkst. jo gyventojų, per 200 tūkst. sužeista. Iš jų didelė dalis netrukus irgi mirė. Bet Hamburgo sunaikinimas, pasak britų aviacijos maršalo, nepaveikė vokiečių pasipriešinimo. Todėl jis pareikalavo, kad vienu metu būtų sunaikinti mažiausiai šeši didžiausi Vokietijos miestai. Tačiau tam reikėjo ne tik naujų lėktuvų, bet ir lakūnų. Juk po kiekvieno antskrydžio negrįždavo į bazes mažiausiai 3,5 proc. bombonešių. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų ne tiek jau daug, tačiau kiekvienas bombonešio ekipažas turėjo atlikti vidutiniškai po 30 karinių skrydžių. Mažai kas iš tų ekipažų liko gyvi iki 1943 metų rudens.

Nuosprendis Berlynui

1943 m. lapkričio 18 d. maršalas A.Haris pradėjo „didįjį mūšį“ prieš Berlyną. Jis pareiškė: „Aš siekiu paversti pelenais šį košmarišką miestą iki 1944 metų kovo“. Taigi prieš Trečiojo Reicho sostinę buvo surengta 16 masinių aviacijos antskrydžių, kurių metu buvo numesta 50 tūkst. tonų bombų. Griuvėsiais buvo paversta pusė didžiulio miesto. Žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Verta pacituoti britų generolo Džono Falerio žodžius, kuriuos jis parašė po Hamburgo, Berlyno ir kitų Vokietijos miestų bombardavimų: „Praėjus 50-iai, o gal ir 100 metų, sunaikinti Vokietijos miestai bus kaip jos nugalėtojų barbariškumo paminklai“. O vienas vokiečių lakūnų savo prisiminimuose apie karą rašė: „Kartą aš stebėjau masinį britų ir amerikiečių aviacijos antskrydį nuo žemės. Žemė drebėjo, o moterys ir vaikai klykė ir šaukė nesavais balsais. Tie, kurie tada neišgyveno siaubo, galėjo būti tiktai žmonės be širdies, arba jų širdys turėjo būti akmeninės“. Todėl tų masinių bombardavimų metu Vokietijoje buvo populiarus daug ką pasakantis anekdotas: „Klausimas: Ką galima laikyti bailiu? Atsakymas: „Bailys – tai Berlyno gyventojas, kuris išėjo į frontą savanoriu“. Kalbant apie Vokietijos miestų bombardavimų poveikį kariniu aspektu, tai dabar jau žinoma tų barbariškų antskrydžių baisi statistika. Iš visų žuvusiųjų tų bombardavimų metu moterų žuvo net 40 proc. daugiau nei vyrų, 20 proc. – vaikų ir 22 proc. vyresniojo amžiaus žmonių – senelių ir neįgaliųjų. Tai baisi statistika. Todėl, prisimenant nacių koncentracijos stovyklų aukas, holokaustą, negalima pamiršti ir šių visiškai nekaltų žmonių aukų. Ir nekelti tokio didžiulio triukšmo, kai bandoma prisiminti tas aukas ir priminti jų kaltininkus. Kaip tai įvyko Drezdene.

Šiuo straipsniu pradedame spausdinti kelių straipsnių seriją apie Antrąjį pasaulinį karą, jo vertinimus bei pasekmes.

EPA-ELTA nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija