Atnaujintas 2005 kovo 2 d.
Nr.17
(1318)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kokio Atgimimo reikėtų?

Kartais norima ryškiai matomo visų žmonių pakilimo, bet tokių pakilimų kasdien nebūna. Galbūt dabar yra kantraus, ramaus darbo laikas, ir reikia dirbti, apie nesančius dalykus nesvajojant. Sąjūdžio laikais visuotinis pakilimas buvo mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Viena, to laiko žmonės gyveno nelaisvėje, kuri yra didžiausias blogis. Ir pasitaikė proga iš jo vaduotis. Dabar nėra nelaisvės, ir su blogiu kovojama neskubant, kiekvienas tai daro pagal savo supratimą. Supratimas gal ne visiems kartu ateina, todėl ir nėra vientisos pakilimo bangos. Čia reikalingas kantrus darbas, kurį ir dirba Sąjūdis. Keista, kad tie, kurie svajoja apie didelį pakilimą, neateina į Sąjūdį dirbti. Kantrus darbas visada reikalingas: ir kai yra pakilimas, ir kai jo nėra.

Kita priežastis tąsyk buvusio didelio ir ne visai tikro pakilimo yra ta, kad to pakilimo norėjo labai galingos jėgos. Jos jį skatino, rėmė ir taikėsi juo pasinaudoti. Daugeliu atvejų ir pasinaudojo. Kad taip nebeatsitiktų, taip pat reikalingas šiandienis kantrus mūsų darbas.

Kai kas neina į Sąjūdį manydami, kad jau reikia kito Sąjūdžio. Bet kitas negali atsirasti, nes ir šito galimybės neišnaudotos. Kai nevertinamos Dievo dovanos, naujų Jis gali ir neteikti. Reikia išnaudoti turimas malones. Sąjūdis jau yra, ir reikia jame dirbti. Gal kuo nors nepatinka Sąjūdžio veikla? Tada reikia apie tai pasakyti, ir bus galima derinti pozicijas.

„XXI amžiuje“ išspausdintame R. Apanavičiaus straipsnyje „Bręstantis sprendimas“ (2005 02 15, Nr. 13) jau pasakyta, kas Sąjūdyje nepriimtina. Skirsnelyje „Nusivylimas ir abejingumas“ parodytas ne tikras Lietuvos vaizdas, bet siekinys tų, kurie darbuojasi, kad taip iš tikrųjų būtų. Nereikia klaidintis ir manyti, kad ir esamos blogybės Lietuvoje radosi savaime. Buvo dirbama, kad jos atsirastų. Laimei, pagal jėgas, kurios mestos visuomenei demoralizuoti, rezultatas dar yra per menkas. Per ilgai užsitęsė procesas, net ir demoralizuotojams amoralumas įgriso. Nedrąsiai, pamažu prasideda atgimimas. Žinoma, jis yra slopinamas, ir negali būti tikras, kad jis laimės. Todėl reikia mūsų, bent kiek susivokiančių, ne tik dejavimo, bet ir kantraus darbo. Anaiptol nemanant, kad tai mes arba kas kitas imsime ir tautą pažadinsime. Esame izoliuojami nuo visuomenės, tai ir didesnio poveikio nebus. Tie, kurie nėra izoliuojami, bet turi geros valios, visomis išgalėmis turi vengti kalbėti netiesą. Jei demoralizuotojai būtų įvardyti, jie bandytų slėptis, ir jų veikla pasunkėtų.

Tame skirsnelyje, bėdas bevardijant, sukeistos priežastys su pasekmėmis. Patriotizmo stoka (kitaip ir paprasčiau – meilės nebuvimas) yra priežastis, o pasekmės yra įstatymų neprotingumas, nesiskaitymas su žmonėmis, išnaudojimas, mažos pajamos, cinizmas ir tik savų interesų žiūrėjimas. Todėl ir dedamos milžiniškos pastangos išplėšti meilę iš žmonių širdžių, kad tokios baisios yra jos nebuvimo pasekmės. Meilę išplėšia kiti, o ją susigrąžinti žmonės gali tik patys. Savo pastangomis, malda arba atgaila, kaip kviečia monsinjoras A.Svarinskas.

O štai kokius tikslus ir naujas „idėjas“ siūlo autorius. Visokeriopa gerovė – beveik Šustausko lygio pasiūlymas. Jos reikia, bet tai nėra idėja. Ta tema kalbama Vladimiro Laučiaus straipsnyje „Kitas pasirinkimas“, įdėtame „Piliečių“ internetinėje svetainėje. Nesakau, kad su Laučiumi visur galima sutikti, bet apie gerovę jis pasakė teisingai – tai nėra idėja. Saugumas ir gerovė reikalingi ir medžiuose lipinėjančioms beždžionėms.

Nereikia ir tokios gerovės kaip Vakaruose, autoriaus net idėja paskelbtos, nes nuo per didelės gerovės žmonės ištyžta. Vakarams jau atsirūgsta jų gerovė. Įsivyravo kraštutinis hedonizmas, dėl kurio Vakarai išmiršta. Jie desperatiškai kratosi imigrantų, bet be tų atvykėlių jų žemės tuštėja. Jie vilioja mus, nors kiek į juos panašius, kad jų tuščias žemes apgyventume ir jų seneliams pensijas uždirbtume, tuo tarpu patys įsiteisina gėjų santuokas, sekso turizmą ir kitokius tariamus malonumus. Nereikia per didelės gerovės, turi būti saikas. Tik mylėti ir aukotis galima be saiko, ir tai jau panašiau į idėją.

Vis kartojama klaida, kai nepasakoma, kad aukščiausius ir griežčiausius moralės standartus reikia kelti ne tik sprendimus priimantiems valstybės asmenims, bet ir sau patiems, nes patys ir išugdome tuos asmenis, išrenkame ir į valdžios kėdes pasodiname.

O tiems jaunuoliams, kurie žada grįžti, kai Lietuvoje bus gerovė, nors ir skaudama širdimi reikia pasakyti: tegul negrįžta. Grįžti reikia nors su trupučiu meilės širdyje, o gerovininkai Lietuvos nesukurs.

Pati Lietuva yra idėja. Jeigu tą suprasime, ir gerovė atsiras kaip tik tokia, kokios visiems reikia.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija