|
Kelkitės, nebijokite! (Mt 17,1-9)
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Evangelijoje yra pasakojimas apie Kristaus atsimainymą ant kalno. Jėzus pasiėmė su savimi tris mokinius, užsivedė juos ant kalno ir leido jiems truputį pamatyti Jo dieviškosios garbės spindėjimo. Regėjimo metu Jėzus su Moze ir Eliju kalbėjo apie būsimą kančią Jeruzalėje. Balsas iš debesies kalbėjo: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite. Mokiniai išsigando šio balso, tačiau Jėzus nuramino juos sakydamas: Kelkitės, nebijokite! Kaip rašo evangelistas, Jėzus uždraudė iki prisikėlimo kalbėti apie šį atsimainymą.
Šiame pasakojime svarbiausias ne Jėzaus atsimainymas, bet dvi mintys: klausyti Jėzaus ir nebijoti.
Nūnai daug kas krikščionybėje ieško naudos. Neseniai per internetą gavau klausimą: ar galima suderinti krikščionybę su budizmu? Žinoma, atsakiau, kad ne, negalima. Tuomet kažkas pasipiktino, kad Bažnyčia esanti per daug konservatyvi ir reikia keistis. Girdi, jei žmogaus sveikatai gali padėti krikščioniška malda ir budistinės praktikos, tai kam drausti. Šiandien daugelis nepažįstančiųjų tikėjimo į religijas žiūri iš žemiškos naudos taško. Jie ieško ne Dievo, ne amžinojo išganymo, bet trumpalaikės naudos. Jiems Jėzus beveik tiek reikalingas, kaip kokia Merkinės piramidė ar kortų būrėja.
Tačiau krikščionybės esmė ištikimybė Jėzui Kristui. Kas su manimi nerenka, tas barsto, - sako Kristus. Tik ši ištikimybė garantuoja, kad Kristaus sekėjas tikrai pasieks tai, ką žadėjo Palestinos Mokytojas. Ištikimybė išsaugojama bekompromisiniu klusnumu. Todėl dangaus Tėvas kalbėjo: Jo klausykite!
Ištikimybė nėra lengva. Pasaulis yra priešiškai nusiteikęs prieš visus, kurie klauso Jėzaus. Lietuva pergyveno ilgą laikotarpį, kai už ištikimybę Kristui reikėjo daug kentėti. Šiomis dienomis sukanka 25 metai nuo mirties vieno jauno kunigo, kuris norėjo būti labai ištikimas Kristui ir kuris išdrįso pakelti visas naštas, kurios pasitaikė šiame kelyje. Tas žmogus - kun. Virgilijus Jaugelis.
Atsitiktinai jį sutikau 1968 metais pakeliui į namus. Atlikęs reikalus Kaune, važiavau į Vilkaviškį, kur ėjau vikaro pareigas. Kadangi skubėjau, o anuomet retas kunigas turėjo automobilį, todėl , norėdamas greičiau pasiekti namus, prie kelio Garliavoje stabdžiau pravažiuojančius sunkvežimius. Mano laimei, vienas iš jų sustojo. Prie vairo sėdėjo jaunas vaikinukas, su kuriuo greitai užsimezgė pokalbis. Vairuotojas, vardu Virgilijus, buvo pakankamai kalbus ir atviras. Tikriausiai pastebėjęs mano kunigišką apykaklę, greitai kalbą pasuko tikėjimo linkme. Pasipasakojo, kad jau ne kartą bandė stoti į Kunigų seminariją, tačiau kaskart gaudavo neigiamą atsakymą. Bekalbant išsitraukė iš automobilio kabinos dėželės nedidelio formato knygelę ir paaiškino, kad ją nuolat vežiojasi su savimi ir kai reikia ko nors palaukti, tuomet ją skaito. Tai buvo Tomo Kempiečio Kristaus sekimas. Prisiminiau, kad ir aš prieš seminariją skaičiau tą pačią knygelę. Taigi pajutome, kad mus sieja kai kas bendra. Gal dešimtoje klasėje kažkas man padovanojo tą pačią knygelę - Kristaus sekimą - ir patarė kasdien skaityti. Prisimenu, mane, paauglį, šiek tiek gąsdino šios knygelės evangelinis radikalizmas ir kai kas atrodė sunkiai įgyvendinama. Greitai prabėgo kelionės laikas, ir Virgilijus nuvažiavo į Pajevonį. Pasipasakojo, kad klebonui vis nuveža remontui reikalingų medžiagų.
Antrasis susitikimas įvyko per uždaras rekolekcijas, kuriose dalyvavo būrelis kauniečių vyrų: A. Paliokas, P. Plumpa, V. Jaugelis ir kt. Per šias rekolekcijas Virgilijus labai gilinosi į dvasinio gyvenimo pagrindus. Mačiau jo didžiules pastangas. Negalėjo nežavėti laikysena šio jaunuolio, kuris jau anuomet dvasiškai buvo subrendęs labiau už daugelį.
Daug metų Virgilijus nesėkmingai bandė stoti į Kauno kunigų seminariją. Vis gaudavo tą patį Seminarijos rektoriaus atsakymą: bandykite stoti kitąmet. Kai kurių jaunuolių įstojimą lemdavo Religijų reikalų taryba.
Kai priėmimas į Kauno kunigų seminariją buvo visiškai suvaržytas, kilo mintis rengti kunigus pogrindyje. Tuo klausimu daug rūpinosi kun J. Zdebskis su J. Stašaičiu. Virgilijus buvo vienas iš pirmųjų šios pogrindžio seminarijos kursantų. Tačiau greitai įsitikinta, kad rinktis slapta paskaitoms labai rizikinga, ir klierikų rengimas buvo patikėtas vyrų vienuolijoms.
Virgilijų gražiai charakterizuoja jo pasiryžimas daryti visa, kam pritardavo jo sąžinė. Tuo metu Vilkaviškio vyskupijoje Santaikos parapija buvo palikta be klebono. Deja, tuo tarpu geram kunigui J. Zdebskiui valdžia neleido eiti kunigo pareigų ir norėjo jį ištremti į kitą vyskupiją. Kilo sumanymas suorganizuoti tikinčiųjų peticiją valdžiai, kad Santaikai klebonu būtų paskirtas būtent šis kunigas. Kas įgyvendins šį sumanymą? Pasidalijau šiuo rūpesčiu su Virgilijumi. Jis tučtuojau sutiko ir savaitę vienas pėsčiomis apvaikščiojo Santaikos parapijos tikinčiuosius ir pririnko daugybę parašų po kreipimuisi. Parapija tuojau pat gavo naują kleboną, tik, žinoma, ne kun. J. Zdebskį. Bet ir jis greitai buvo įdarbintas.
1970-1971 metais Lietuvoje plačiai buvo renkami parašai po memorandumu sovietinei valdžiai, kad nevaržytų tikinčiųjų sąžinės laisvės. 1971-aisiais Virgilijus buvo vienas iš uoliausių parašų rinkėjų. Prienų rajone renkant parašus milicijos buvo sulaikytas ir tardomas.
Pradėjus eiti LKB kronikai, Virgilijus tapo vienu iš stropiausių platintojų. Su pažįstamais pasišovė padauginti Kroniką rotaciniu dauginimo aparatu. 1974 metais pas jį buvo padaryta krata, paimti įkalčiai ir po to - suėmimas. Buvo teisiamas kartu su P. Plumpa, J. Stašaičiu ir P. Petroniu. Teismo salėje nesigynė, neprašė pasigailėjimo, bet kaltino sovietinę valdžią, kuri persekioja tikinčiuosius.
Įkalinimas Virgilijui kartu su kriminaliniais nusikaltėliais buvo tolygus mirčiai. Lageryje daug kentėjo, buvo žiauriai sumuštas ir susirgo vėžio liga. Valdžios pareigūnai, nenorėdami, kad Virgilijus numirtų lageryje, leisgyvį parvežė ir paleido prie brolio Augustino namo. Paskui - operacija, po kurios Virgilijus pradėjo taisytis, ir vėl sužibo viltis tęsti studijas ir rengtis kunigystei.
1976 metais apsigyveno Kybartuose. Manydamas, kad jis bendrauja su pogrindinės seminarijos steigėjais, neklausinėjau apie studijas ir nesiūliau savo pagalbos. Vieną dieną jis pareiškė, kad iš Kybartų nori išvažiuoti, nes nujaučia, kad jo gyvenimas neilgas, o kunigu tapti labai norįs. Supratau, kad jis nori atsidėti tik studijoms, todėl sudariau sąlygas, kad turėtų pakankamai laiko.
Vaikinas įstojo į Marijonų kongregaciją ir taip siekė kunigystės. Pogrindžio kunigų rengimu sovietiniais laikais daugiausia rūpinosi jėzuitai ir marijonai. Tremtiniai vyskupai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius buvo davę sutikimą įšventinti tuos kandidatus, kuriuos pristatys veikiančios vienuolijos. Marijonų kongregacijoje būsimųjų kunigų rengiamu daugiausia rūpinosi kun. P. Račiūnas, jėzuitų ordine tėvas J. Danyla.
1978 m. lapkričio 1 d. - primicijos Kybartuose. Tik ką zakristijonavęs jaunuolis Visų Šventųjų vakarą išėjo prie altoriaus atnašauti Mišių aukos. Sovietinė valdžia tūžo, bet kunigas Virgilijus ir toliau ėjo kunigo pareigas.
Deja, Dievo planai buvo kitokie. Jam nebūtinai reikalingi darbininkai, kurie skelbtų Evangeliją, teiktų sakramentus ar išvarinėtų demonus. Bažnyčioje daugiausia padaro tie, kurie yra klusnūs iki mirties ant kryžiaus. Viešpats jam buvo parengęs kryžių. Liga vėl pradėjo rodyti ragus ir nagus. Daugelį mėnesių jaunasis kunigas kentėjo kaip prikaltas prie kryžiaus.
Tiesiog buvo graudu žiūrėti, kaip jis, nors smarkiai kentėdamas, vis viena skaitė moralinės teologijos užrašus,- dar vis tikėjosi greit pasveiksiąs ir klausysiąs žmonių išpažinčių. Todėl apie viską norėjo labai gerai žinoti, kad patarnaudamas neklystų.
Tai buvo nepaprastas jaunuolis ir kunigas, kuris tobulai bandė klausyti ir kuris mokėjo nugalėti bet kokią baimę, bet niekuomet nesileido į jokius sąžinės kompromisus.
Apaštalas Paulius ragino savo mokinį Timotiejų:
Drauge su manimi kentėk Evangelijos labui. Šiais žodžiais norėčiau
paraginti ir save, ir visus jus: turėkime drąsos kentėti dėl Evangelijos,
kaip sugebėjo kunigas Virgilijus, kurio vardas yra įrašytas tarp
XX amžiaus lietuvių, tikėjimo liudytojų.
Kybartuose vasario 20 dieną, per kun. Virgilijaus
Jaugelio 25-ąsias mirties metines, pasakytos mintys
© 2005 "XXI amžius"
|