Pirmasis puslapis
Atmintis
Aktualijos
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Apie tuos pačius filmus - kitu žvilgsniu

Birutė NENĖNIENĖ

Lektorei bendrauti su auditorija padėjo jos vyras Romas

Kybartų (Vilkaviškio r.) mokytojų „Ieškančiųjų sambūrio“ nariai ir kolegos iš kitų mokyklų turėjo puikią progą dalyvauti seminare apie kino meną. Lektorę pasikvietė kybartietė, Gyvenimo ir tikėjimo instituto darbuotoja Bernadeta Mališkaitė. Klausytojams buvo įteikti kvalifikaciniai pažymėjimai.

„Kas gali būti bendra tarp kino ir Dievo? Kur Jo ieškoti, kai žiūrime kino filmų pavadinimus, repertuarus? Kinematografijos menas nuo kitų menų skiriasi gebėjimu kalbėti vaizdu. Bet ar įmanoma parodyti Dievą? Kaip prisiartinti prie Neregimojo regimomis priemonėmis, Jo neuždarant, neapribojant, nepaverčiant tik gražiu atvaizdu? Ar susikurti Dievo atvaizdą ir jį laikyti Dievu nėra didžioji stabmeldystės nuodėmė? Taigi kaip kino autorius, kurio amatas yra kurti vaizdą, gali išvengti šių spąstų?“- tokiais intriguojančiais klausimais ir teiginiais seminarą „Dievas kino mene“ Kybartų katalikiško jaunimo centre pradėjo Žoel Šaluan Galdiauskas (Joelle Chaloin-Gadliauskas), Sorbonos universiteto menų istorijos magistrė ir kinematografijos studijų doktorantė. Ž. Šaluan– Gadliauskas Prancūzijoje, Lilio katalikų institute, dėstė teologinį kino interpretavimą. Jau trejus metus su šeima gyvena Lietuvoje, netoli Panevėžio. Su vyru Romu suvedė abiejų troškimas išgyventi darbo su neįgaliaisiais patirtį - susitiko Žano Vanjė „Arkos“ bendruomenėje. Žoel Lietuvos katechetikos centruose bei Gyvenimo ir tikėjimo institute veda seminarus apie kino meną, skaito paskaitas apie televiziją ir reklamą ir tęsia duomenų paieškas savo moksliniam darbui apie vaizdą, kokia atvaizdų vieta žmogaus psichikoje, mūsų visuomenėje.

Ž.Šaluan–Gadliauskas su auditorija bendravo padedama vyro Romo. Paskaitininkė temą pristatė iliustruodama kelių autorių - K.Kieslovskio, I. Bergmano, K. Drejerio, R. Roselinio, A. Tarkovskio - filmų ištraukomis.

Komentuodama K.Kieslovskio „Dekalogo“ pirmos dalies ištrauką, akcentavo, kad, jos manymu, šios serijos filmus galima žiūrėti kaip įvadą į kino meno kalbą. Štai vienas iš jos komentarų.

Vienoje K. Kieslovskio „Dekalogo“ (dešimties serijų filmas sukurtas 1988 metais lenkų televizijai, rodytas ir per Lietuvos televiziją) scenoje mažas berniukas, sudomintas savo tetos tikėjimo, teiraujasi: „Kas yra Dievas?“ Teta paima jį į glėbį ir klausia: „Ką jauti?“ Vaikas atsako: „Aš tave myliu!“. „Dievas yra ten, viduje“, - paaiškina teta. Tą akimirką, kai ji pasilenkia apkabinti berniuką, jos nugara uždengia kamerą ir ekrane matome tamsą. Tai trunka tik ketvirtį sekundės, bet staiga viskas nutyla, išsitrina, nes joks vaizdas, joks žodis negalėtų nei pasakyti, nei parodyti Dievo. Pasak Žoel, reikia nutilti (ir vaizdais, ir žodžiais), kad pajustume Dievo artumą meilėje. Dievas neturi paveikslo, ir šis juodas ekranas, kuris pats yra kino paneigimas, trukdo mano troškimui Jį pamatyti. Į klausimą: „Kas yra Dievas?“ šiuo atveju galimas vienintelis atsakymas: tai atsisakymas vaizdų ir apibrėžimų, kurie sumenkintų tai, kas yra nepagaunama ir nesuvokiama… Ieškoti Dievo kine nereiškia ieškoti ypatingų apreiškimų, stebuklingų ar antgamtiškų dalykų, bet greičiau nusiteikti minties kelionei, gilesniam žvilgsniui, atvirumui. Dideli autoriai atsisako primesti žiūrovui sprendimą, nemanipuliuoja jo jausmais, nenurodinėja, kaip reaguoti. Geriausiai apie Dievą kalba tie filmai, kurie leidžia pajusti Jo artumą neversdami Jo matyti. (Lektorė klausytojus informavo, kad jos mintys apie kiną pirmąkart Lietuvos spaudoje paskelbtos „Lux“ žurnalo šių metų pirmajame numeryje.)

Klausytojai žingsnelis po žingsnelio mokėsi atpažinti ir vertinti atvaizdo, simbolio, spalvų, rakursų, tylos, garso, judėjimo ir kitas reikšmes - skaityti vaizdą. Klausytojams padalyta seminaro medžiaga, kiek atitrūkus nuo patirto naujų žinių antplūdžio, padės kitu žvilgsniu pažvelgti į kino filmus, pasverti, kaip sąmonę veikia ir ko verti greito veiksmo, koviniai amerikietiški filmai, kuriais dieną naktį perpildyta mus supanti erdvė. Tokia yra realybė - šiandien vis skubančiam žmogui mažai palikta vietos apmąstymams, tylai.

Kybartai, Vilkaviškio rajonas

Autorės nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"