Atnaujintas 2005 kovo 4 d.
Nr.18
(1319)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šakių dekanate

Tikėjimas ir tautiškumas – versmės, gaivinančios dvasinį atgimimą

Kudirkos Naumiestis. Vasario 13 dieną Dr. Vinco Kudirkos muziejaus vadovė Natalija Manikienė ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis pakvietė į jų organizuotą renginį, skirtą mons. Alfonsui Svarinskui, švenčiančiam savo 80-metį ir kunigystės 50 metų jubiliejų.

Mons. A.Svarinskas Kudirkos Naumiestyje – ne naujokas. Jis čia vikaravo 1971 metais. Vasario 13-ąją, švenčiant jo dvigubą jubiliejų, jis aukojo šv. Mišias, pasakė prasmingą pamokslą apie nelengvą mūsų tautos likimą tarnaujant Dievui ir tėvynei, kalbėjo apie mūsų tautos išlikimo prielaidas grįžtant prie šimtmečiais puoselėtų vertybių – tikėjimo, kuris labiausiai padeda žmogui suteikdamas jam amžinąjį gyvenimą, išgelbėdamas jam skirtą sielą, gaivindamas orumą ir tautos gyvybę.

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo pilnutėlė. Nustebino gausus jaunimo būrys ir šeimos su mažais vaikais, gražiai išmokytais elgesio bažnyčioje. Po šv. Mišių parapijiečiai nuoširdžiai sveikino mons. A.Svarinską, prisiminė jo dienas Kudirkos Naumiestyje.

Šventė tęsėsi Dr. Vinco Kudirkos muziejuje. Jo vadovė, iniciatorė ir įkūrėja N.Manikienė padovanojo puikią ekskursiją po visą įspūdingą, šviečiantį tautine dvasia muziejų. Dr. Vinco Kudirkos salėje, bylojančioje apie V.Kudirkos gyvenimą ir kūrybą, jo „Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno kelią į pasaulį, iš tikrųjų, kaip sakė menotyrininkas Rimantas Budrys, pasijunti kaip tautos šventovėje, kur, regis, dar tebeplazda gyva V.Kudirkos dvasia, kviečianti busti, keltis ir eiti į tautą su jo žodžiu, jo darbais, jo mintimis.

Lietuvių folkloro teatras mons. A.Svarinskui jo jubiliejaus proga padovanojo spektaklį – bylojimus „Ko palinko žilvičiai prie kelio“, skirtą Aukštaitijos partizanų kovoms atminti (kompozicijos autorius ir režisierius Povilas Mataitis, atlikėjai: bylotojas Virgilijus Kubilius, bylotoja Sonata Paliulytė, dainininkų ir giedotojų grupė, dainų užvedėja Janina Armonaitė). Apie šį spektaklį „XXI amžiuje“ jau rašyta.

Spektaklyje–bylojimuose minimi Lietuvos partizanai: Marija Štarolytė, pirmasis Didžiosios Kovos apygardos Vyties rinktinės vadas Jonas Krikštaponis, Didžiosios Kovos partizanų apygardos steigėjas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, vėlesnis, jau po K.Krikštaponio žūties buvęs Vyties rinktinės vadas Danielius Vaitelis-Briedis ir kiti – monsinjorui gerai žinomi. Dar daugiau, mons. A.Svarinskas prie gražios Mūšos upės, netoli Ukmergės, savo lėšomis įkūrė Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti didelį ir įspūdingą parką, kuriame pastatė 14 partizanų būrių atminimo kryžius, taip pat kryžių narsiam kovotojui prieš komunizmą ir blogio imperiją JAV prezidentui Ronaldui Reiganui ir popiežiui Jonui Pauliui II. Toks buvo jo įsipareigojimas Viešpačiui, jeigu išliks gyvas žiauriausiame griežtojo režimo lagerio karceryje.

Po spektaklio mons. A.Svarinskas papasakojo apie savo pažintį su laisvės kovų dalyviais, jo ryšius su Kaune veikusios Juozo Lukšos-Skirmanto vadovaujamos Birutės rinktinės partizanais, apie jo suėmimą, žiaurius tardymus, tardytojus D.Todesą ir L.Martavičių, jų tardymo metodus, kalėjimų golgotas, prisiminė ten sutiktus šviesiausius Lietuvos žmones – vyskupą Pranciškų Ramanauską, kuris 1954 metais Abezės lageryje ir įšventino jį į kunigus, prof. Levą Karsaviną, kitus Lietuvos ir kitų tautų šviesuolius. Tai skaudūs prisiminimai.

Muziejaus salė skendėjo gražiausių gėlių jūroje. Monsinjorą sveikino Dr. Vinco Kudirkos muziejaus vadovė N.Manikienė, Kudirkos Naumiesčio seniūnas Algimantas Damijonaitis, klebonas kan. Donatas Jasulaitis, Lietuvių folkloro teatro režisierius P.Mataitis, kiti Kudirkos Naumiesčio šviesuoliai. Savo pranešime supažindinau su svarbiausiomis mons. A.Svarinsko gyvenimo datomis.

Tai buvo įsimintina ir atmintyje ilgai išliksianti šventė, daugeliui atskleidusi nežinomų mūsų istorijos ir pokario rezistencijos kovų faktų ir pateikusi atradimų. Po šventės aplankėme parapijos globos namus, kuriuose gyvena 40 senelių ir neįgaliųjų. Su jais nuoširdžiai pabendravome.

Kudirkos Naumiestyje ir man buvo mielų atradimų. Visų pirma tai Dr. Vinco Kudirkos muziejus, tautos žadintojo ir šauklio paminklas prieš muziejų, turintis savo istoriją, dr. V.Kudirkos kapas, Vinco Kudirkos vidurinė mokykla. Kaip tik čia, vidurinėje mokykloje, 1958 metais ir buvo pradėtas kurti muziejus. Tik po keturiasdešimt metų paskutiniojo jo gyvenimo ir kūrybos būsto vietoje atsirado gražiausi (po bažnyčių) Kudirkos Naumiestyje rūmai, kurie, tapę Dr. Vinco Kudirkos muziejumi, buvo atidaryti 1998 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos himno sukūrimo 100-ųjų metinių proga. Simboliška, kad šių rūmų atidaryme dalyvavo dabartinės Nepriklausomos Lietuvos pirmasis prezidentas de facto, Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos vyriausiasis dirigentas prof. Vytautas Landsbergis.

Ir dabar... jau pradeda aušti rytas, jau padvelkė pavasariniais vėjais, bunda tauta iš sovietinio raudonmiegio, pamažu, bet pradeda vaduotis iš pavergto proto vergijos tautos dvasia, kalasi iš po žiemos gruodo ateities želmenėliai. Atsiranda jau ir mokytojų, kuriems vertybe ir vieta „istorijos pamokoms“ tampa Dr. Vinco Kudirkos muziejus, o ne Grūto parkas, iki šiol dar tebevaldęs mokytojų sielas. Manau, ne už kalnų jau tas laikas, kai į Kudirkos Naumiestį vingiuos visų Lietuvos skautų, ateitininkų, jaunųjų šaulių, visų Lietuvos mokyklų, visų parapijų katalikiškų bendruomenių keliai, kai Lietuvoje nebeliks lietuvio mokytojo ir lietuvio moksleivio, lietuviškos visuomeninės organizacijos, pagaliau ir Nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijos, neaplankiusios savo tautos dvasios šventovės. Čia ta vieta ir ta versmė, iš kurios mūsų tauta gali pasisemti stiprybės. Zanavykai, stiprūs ir dori Lietuvos žmonės, žvelgdami į ateitį, turi rengtis ją pasitikti gražią ir lietuvišką, stipria V.Kudirkos dvasia vainikuotą.

Antras mano atradimas – tai pati muziejaus iniciatorė N.Manikienė, tikras Lietuvos deimančiukas. Ji pradėjo kurti muziejų dar dirbdama mokytoja vidurinėje mokykloje, dabar pavadintoje V.Kudirkos vardu. Ji pati sako esanti „laimingas žmogus, kaip nedaugelis, nes jai pavyko realizuoti viso jos gyvenimo svajones“ – gerų žmonių padedama įkūrė šį unikalų visoje Lietuvoje muziejų, tautos idėjos šventovę. Iki šiol ji yra visų muziejaus renginių spiritus movens, jo dvasios skleidėja ir skiepytoja į žmonių širdis.

Ir trečiasis atradimas – tai pats Kudirkos Naumiestis ir jo žmonės, gerbiantys tautos žadintojo atminimą, siekiantys dr. V.Kudirkos himno, „mūsų Tėvynės programos“, įgyvendinimo.

Jau pats pirmasis susitikimas su tikru zanavyku Gintaru (pati esu žemaitė), mus vežusiu per tądien siautusią pūgą, sniego pusnimis užverstais keliais į Kudirkos Naumiestį, tikru vairavimo asu, nuteikė viltingai. Pasirodo, Gintaras turi labai stiprią lietuvišką šeimą, augina tris vaikus, vienas iš jų – našlio brolio, ir labai didžiuojasi savo šeima. Net uošvė (tradicinis lietuviškų piktų anekdotų personažas) – ypatinga, labai rūpestinga, gera, kaip gerasis namų angelas, sauganti namų ramybę ir gerovę. Be to, ir miestelis gražus, garsus ne tik dr. V.Kudirkos dvasia bei istorine kultūrine praeitimi, bet ir stipriu tikėjimu ir žmoniškumu. Vienintelė Kudirkos Naumiesčio bėda – trūksta darbo ir jaunimas traukiasi į miestus. Svarbiausia, kad tai rūpi ne tik miesto seniūnui, bet ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonui kan. D.Jasulaičiui. Bendras abiejų miesto vyrų galvos skausmas – kaip išlaikyti Kudirkos Naumiestyje tuos beveik 700 dabar besimokančių jų vidurinėje mokykloje moksleivių.

Tai buvo taip netikėta ir taip svarbu. Supratau, kad zanavykai išliko labiausiai iš visos Lietuvos nenutautėję, garbingi lietuviai, išlaikę žodžio ir veiksmo dermę, ir kad V.Kudirkos paliktas tautos himnas čia vienija „visus gyventojų sluoksnius, visas dvasines sroves“. Čia, ko gero, vienintelėje Lietuvos vietoje (esu daug aplankiusi Lietuvos miestų ir miestelių), „vienybė žydi“.

Tikiu, kad tai ir yra svarbiausia prielaida šio miestelio žmonių gerovei. O lietuviška dvasia jie jau yra stiprūs.

Prof. Ona VOVERIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija