| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Tiki Lietuvos ateitimi Mintys Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimo penkiolikos metų sukakčiai Poryt Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto priėmimo penkioliktosios metinės. Ta proga XXI amžius nusprendė pakalbinti įvairių profesijų Lietuvos žmones ir pateikti jiems kelis klausimus. Šiame numeryje spausdiname interviu su pirmaisiais kalbintais žmonėmis. Kituose numeriuose spausdinsime pokalbius su Kovo 11-osios Akto signatarais ir kitais pašnekovais. Šiandien savo pašnekovų klausėme: kuo jums reikšminga Kovo 11-oji? Ar praėję penkiolika nepriklausomybės metų pateisino lūkesčius? Kokią Lietuvos ateitį galima matyti, kai Lietuva tapo ne tik nepriklausoma, bet ir Europos Sąjungos bei NATO nare?
Kauno miesto savivaldybės spaudos centro vadovas,
Šis Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktas žymi istorinį kelią iš gilios tamsos sovietmečio, okupacinės priespaudos į šviesesnį laiką pavasarį, šviesą, mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Kovo 11-oji data, kurios laukėme labai ilgai. Tada jausmas buvo toks: jau įvyko, bet ar tikrai tai įvyko. Tą tikrumą pajutome šiek tiek vėliau, kai Nepriklausomybės Aktą įtvirtinome rimtais darbais tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais. 1918 metais kūrėsi tikra, nacionalinė lietuviška valdžia. Iki 1940 metų išaugo nauja karta, nauja inteligentija. Atgavome lietuvių kalbą, raštą. Tuo tarpu 1940-1948 metais visas inteligentijos elitas buvo sunaikintas. Tarsi iš nieko buvo sukurtas naujas valdančiųjų sluoksnis. Tačiau 1990 metais, deja, senoji nomenklatūra niekur neišnyko. Taip pradėjome valstybės kūrimą su tuo pačiu kontingentu, kokį turėjome. Gyvenome iki šiol su tais pačiais žmonėmis, kuriuos išugdė sovietinė santvarka. Mūsų bėdos glūdi senojoje nomenklatūroje... Turi užaugti nauja karta, kuri, ir tik ji, gali keisti Lietuvą. Įvyko ne revoliucija, o evoliucija kai viskas vyksta lūžtant, griaunant, atveriant dvasines piktžaizdes. Žmonės norėjo kuo daugiau prisigrobti, prisivogti per tuos sovietinius dešimtmečius. Valdantieji pavirto savotiška biurokratine monarchija, kolaboravo. Dabar lengva spekuliuoti KGB rezervininkais ir panašiai. Tie žmonės niekur nedingo. Jie yra čia, šalia mūsų, ir ką gali žinoti, kokios jų užduotys. Jie užima daugelį vadovaujančių postų. Europos Sąjunga ir NATO skėtis, kuris gali pridengti Lietuvą nuo visų jos laukiančių bėdų. O toji ateitis, mano nuomone, laukia toli gražu ne ypatingai gera. Turime susitaikyti, kad Lietuvoje po 20 metų jaunimo bus žymiai mažiau, nei jo yra šiandien. Atsiras dar daugiau socialiai remtinų, nes žmonės Lietuvoje nori gyventi šiandien, šią akimirką.Tai būdinga ir visai Europai. Darbo rinka Lietuvoje kol kas maža, ir jokių pokyčių nesimato. Dėl darbo rinkos gali būti šiek tiek blogiau. Laukia ekonomikos kilimas, jei sugebėsime mylėti tą žemę, kurioje esame, didžiuotis esą lietuviai. Džiaugiuosi savo šeima, bendruomene, kurioje gyvenu. Deja, tai būdinga dar ne visiems žmonėms. Kur kas lengviau spoksoti į televizorių ir kartoti tai, ką ten šneka. Mes dar nežinome, kas formuojasi mūsų vaikų sąmonėje.
Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus
Kovo 11-oji seniai puoselėtas kiekvieno lietuvio širdies kertelėse Lietuvos valstybės Atgimimas. Tačiau su Atgimimu užmirštas paprastas žmogus. Įvairūs įstatymai, nutarimai mažai tam žmogui padeda. Plačiai išsikerojęs biurokratinis aparatas klesti kaip klestėjęs, o problemos lieka neišspręstos. Pavyzdžiui, paprastas pilietis, norėdamas susimokėti mokesčius, privalo stovėti ilgiausias valandas eilėse, o juk jis moka savus pinigus. Kurią gyvenimo sritį nepaminėtum vis eilės ir eilės. Apie žmogžudystes, vagystes, asmeninį piliečių saugumą nesinori net užsiminti. Žmonės gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Netenkame jaunų, gabių mokslininkų, inžinierių, įvairių kitų sričių specialistų. Daugelis vyksta dirbti į užsienį... Ten lietuviai vertinami ir gauna solidžius atlyginimus. Jauni lietuviai myli savo valstybę, mylėtų ją dar labiau, jei Lietuvoje būtų materialiai apsirūpinę, užtikrintų savo šeimos ateitį. Esame NATO ir ES, bet mūsų valdžios nesirūpinimas jaunimu didžiausias valstybingumo priešas. Mūsų valstybę pražudys biurokratizmas, išvešėjęs kiekviename žingsnyje. Ateityje, kuomet sutiksime daugiau besišypsančių Lietuvoje žmonių, tvirtai pasakysiu laiminga mano tėvynė Lietuva. Buvęs Kauno miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas,
televizijos laidos Lietuviai svetur autorius, istorinių Sausio
13-osios įvykių liudytojas ir dalyvis,
Kovo 11-oji, kai Lietuvos Seime paskelbtas Nepriklausomybės Aktas Lietuvos Atgimimo diena. Šį pavasarį sukanka penkiolika metų, kai pasaulis išgirdo apie tokį įvykį. Tai logiška Vasario 16-osios tąsa, nes Lietuva niekada nesusitaikė su penkiasdešimties metų okupacija. Džiaugėmės, kad Kovo 11-ąją vėl atgavome valstybingumą. Regiu iš šalies, kad savo noru pamažu prarandame tą nepriklausomybę (trečdalį galių atidavėme ES įstatymų viršenybei). Ką tik pasibaigęs žemės ūkio ministrės K.Prunskienės vizitas ES man paliko slogų įspūdį. Regis, mūsų žemės ūkiui bus labai blogai Mano nuomone, svarbiausia, kad tapome NATO nariais, tai tam tikra garantija, kad galbūt liksime nepriklausomi. Stojimą į ES vertinu nelabai teigiamai. Iš vienos sąjungos vos spėjome išsivaduoti, tuoj vėl puolėme į kitą sąjungą. Nemanau, kad ten bus greitai žymiai geriau. Baiminuosi, kad tie milžiniški ES pinigai nusės naujųjų auksaburnių kišenėse. Mūsų piliečiams labai patinka koalicijos partnerių sekamos pasakėlės. Jau dabar žmonės mato pažadų nevykdymą. Vyksta kova, kurios rezultatas premjeras A.Brazauskas verčiamas atsistatydinti, o kam atiteks valstybės vairas, irgi labai jau aišku greičiausiai auksaburniams. 2009 metais švęsime Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį. Per tą laiką buvo visko, bet išgyvenome. Esu įsitikinęs, kad ir ateityje bus visko, tačiau tikiu, kad irgi išgyvensime. Du šimtus metų rusai darė viską, kad mūsų neliktų, bet nesugebėjo sunaikinti mūsų tautos, kalbos ir rašto. Lietuviams matyt, reikia, kad ant nugaros tankai važiuotų, tada jie tampa labai atsparūs, priešinasi. Kad ir kas būtų, kartoju išliksime. Lietuvos politinių kalinių sąjungos
Kovo 11-oji tai antra šventė po Vasario 16-osios. Jeigu nebūtų Kovo 11 osios, neminėtume, kad mes laisvi, nepriklausomi, esame NATO ir ES. Kovo 11-osios Akto paskelbimas pati svarbiausia data mūsų gyvenime. Tai Dievo dovana, kai palaidota Lietuva lyg Feniksas prisikėlė iš pelenų... Tai rodo mūsų padėtį, kad esame lietuvių tauta, turinti savo kalbą, raštą, papročius, tikėjimą, tradicijas. Vėl mūsų šalis yra politiniame žemėlapyje. Mūsų vaikai ir vaikaičiai turi Žemės rutulio paviršiuje vietą, kuri paties Dievo skirta Lietuvai. Lūkesčiai pasiteisino lygiomis dalimis. Pusė jų pasiteisino, o kita pusė sunkiai skinasi kelią į pasiteisinimą matyt, turime dėti žymiai daugiau pastangų gerinant ekonominių problemų sprendimą, naujų darbo vietų spartų didinimą. Esame praktiškai laisvi. Turime visišką žodžio laisvę, demokratines institucijas savo pačių rinktą Seimą, Prezidentą ir kt. Mūsų visuomenėje vis kyla ir kyla įvairūs politiniai skandalai. Šiuo metu garsiausias KGB rezervininkų (deja, tik kelių) praeities nagrinėjimas. O kur kiti keturi šimtai ir daugiau? Į mūsų daugelio valstybinių institucijų struktūras pateko daug tokių rezervininkų. Kas jie? Tai tie patys KGB žmonės, kurie davė pažadą dirbti svetimai valstybei tam tikrų politinių krizių metu su slapta užduotimi. Tai užkonservuota, uždelsto veikimo bomba, kuri nežinia kada gali pradėti veikti, o gal ir slaptai veikia. Kas mums į tai atsakys? Sekti, žiūrėti, kur galima daryti įtaką valstybiniams sprendimams ne mūsų valstybės naudai, trukdyti valstybės pažangai per ekonominius svertus. Tą painų KGB gordijaus mazgą išspręsti turėtų mūsų valstybės žvalgyba ir kontržvalgyba.Tai žymiai pagerintų mūsų ekonomiką. Pažadai negali tęstis metų metais. Iš čia ir toji nostalgija tarybų valdžiai, nes daugelis nemato jokio gerėjimo, o tik pažadus. Turime kuo greičiau bristi iš skurdo kad nebūtų šiukšlynų lankytojų, verkiančių, viltį praradusių, išmaldos prašytojų... Lietuvos ateities vizija turi tapti tikrove su gera ekonomika, geru uždarbiu, socialinėmis garantijomis visiems mūsų valstybės piliečiams. Tačiau tarp valstybės vyrų atsirado toks Pekeliūnas, kuris tikrai nemato Lietuvos ateities, nes tai Lenino idėjų, partinės nomenklatūros auklėtinis, kuris apskritai neturėtų net arti valstybės vairo stovėti. Jo kalbos per televiziją, radiją ištisa brežnevinė praeitis. Ir iš kur jų, tų KGB rezervų, atranda? Būtina paskelbti jų visų sąrašą, kad visuomenė žinotų. Lietuviai gabūs, darbštūs, talentingi. Tiesa, neturime gamtinių išteklių, energetinių resursų, bet savo sugebėjimais turime galimybę ir teisę turėti savo valstybę, išgyventi, klestėti ateinančios lietuvių kartos. Kauno miesto savivaldybės
Kovo 11-oji naujos Lietuvos valstybės istorijos pradžia. Mano šaknys glaudžiai siejasi su prieškario Lietuvos valstybės vyrų gimine. Tėvai man labai gerai išaiškino, kas yra nepriklausomybė, o dabar man asmeniškai tenka prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo, nors ir žemiausioje valstybės grandyje, bet ir tai labai malonu daryti. Dabar visi stebisi, kad jau po penkiolikos nepriklausomybės metų, kada daugelis net neprognozavo, tapome NATO ir ES nariais. Žmonės tapo laisvesni. Užsieniečiai, kurie Lietuvoje lankėsi 1994 metais, ir pernai, 2004-aisiais (po dešimties metų), vėl atvyko į Lietuvą, negali atsistebėti, kokį didžiulį šuolį padarė mūsų valstybė visose srityse. Nepasiteisino lūkesčiai vykdant reformas. Kad ir kaip būtų keista, bet Lietuva pasižymi labai keista savybe pradėti reformą, bet labai ilgai jos nepabaigti. Mano galva, tai labai negeras reiškinys. Tai ir turto grąžinimas, švietimo bei sveikatos reformos. Dabar, man einant pirmojo vicemero pareigas, tenka išklausyti labai daug gyventojų skundų. Per penkiolika metų nepriklausomybės žmonės neatgauna nuosavos žemės, namo, miško ir kt.Tokie faktai mane labai liūdina. Lietuviai labai lanksti, elgesio atžvilgiu, tauta. Ji tikrai moka elgtis įvairiomis sąlygomis. Prisiminkime liūdniausius momentus lietuvių gyvenime. Ištremti į kančias, be kaltės kalti Sibiro platybėse sugebėjo išgyventi, nepuolė į neviltį. Buvo atvejų, kuomet pamokė ir vietinius gyventojus, sulaukdami ir jų pagarbos. Todėl galvoju, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuva taps valstybe, ne pačia prasčiausia, bet pačia savičiausia tarp 25 ES valstybių.Taps tvirta tarptautinės bendrijos nare. Mūsų tauta pusę amžiaus gyveno tarsi kalėjime, tai jeigu dešimtadalis jos pasižmonės Europoje, esu tikras, kad sugrįš namo. Svarbiausia, sugrįš įgiję didžiulės patirties. Taigi išbrisime iš tos ekonominės duobės, būsime pagarbos verta valstybė. Kalbėjosi Kazimieras DOBKEVIČIUS Autoriaus nuotraukos
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |