|
Praeitis graso dabarčiai
Filosofas Radžvilas neseniai yra palyginęs šių dienų Lietuvą su kiaulių valstybe, senųjų graikų filosofo Platono kraštutine priešingybe tobulai demokratijai. Pripažinkime, kad taip blogai nėra. Vyriausybės ir Seimo narių bei kitokių aukštų pareigūnų gretose rasime ir dorų žmonių. Kas kriuksi, tas, žinoma, tik apie lovį ir sukasi. Lovys yra gera priemonė atskirti keturkojį nuo dvikojo, snukiu šlepsintį nuo protu galvojančio. Šlepsėjimas yra girdimas, tad jis greičiau atkreipia dėmesį ir erzina. Lietuva, aišku, yra pavojingoje būklėje. Bet jei kas eina braškančiu lieptu, tokio dar nereikia laikyti skenduoliu. O gal jis sėkmingai pereis ir pavojingon srovėn neįkris. Manykime, kad Lietuva lieptu laimingai balansuos, o lovio kongregacija jos pastogėje kasmet mažės. Tiesa, kad šiomis dienomis dar vis sužviegiama tokiais garsais, kuriuos nugirsta ne tik savi piliečiai, bet ir tolimesni Europos kampai. Koks nors aukštas pareigūnas naktį leidžiasi miškan su prožektoriais brakonieriauti. Nesubrendėlis valstybės tvarkos prižiūrėtojas ne įstatymus saugo, bet pats juos laužo, o Premjeras jo elgesį užstoja. Tas pats Premjeras, kaltųjų gynėjas, į valstybės kontrolės vadovo postą siūlė bičiulį. Kai Seimas kandidato nepatvirtino, draugą Premjeras priglaudė po savo sparnu, pasikviesdamas patarėju. Juk patarėjų skaičiaus, atrodo, Lietuvoje niekas neriboja, o ten valstybės mokami pinigai įperka ne tik gerą pyragą, bet ir ikrų dėžutę. Taigi savą būtinai prie Platono nusakyto valstybės lovio.
Nemalonių pavyzdžių yra daug, o kai vieni pasensta, dar vis atsiranda naujų. Tačiau niekas neatsako į klausimus: kas tuos aukštus pareigūnus verčia laužyti įstatymus ir apsijuokti? Kas tokius silpnavalius (gal ir silpnagalvius) kažkur suranda, o suradęs skiria svarbioms pareigoms? Ir kodėl Premjeras apsiglėbęs saugoja lovį tik savai partijai? Lietuvą apjuokia minkštakūnės aukštų pareigų medūzos, o už jas kaltesni yra tie, kurie tuos neišmanėlius į oficialias kėdes patupdo. Žinoma, lovys yra šių visų tragikomedijų režisierius. Baisus gobšumas, silpnavališkumas, aplaidumas atliekant savo pareigas, nesugebėjimas jų vykdyti ir gal net tyčinis kenkimas Lietuvai yra pagrindiniai veikėjai. Todėl istorija ne vieną Lietuvos vadovą vertins atsargiai. Ne visi istorijon besiveržiantieji yra gerbtini ir kai kam buvimas visuomenės akyse tampa prakeikimu.
Valstybės vadovaujantiems asmenims neapdairumas net poilsiaujant gali tapti visuomenės nelaime. Štai girdėjome apie Seimo narių futbolo komandą, kurios administratorius nėra Lietuvos pilietis. Seimo nariai ir ministrai, fiziškai prasiblaškę po rimtų darbų, turi minutėlę laiko pasikalbėti, pajuokauti ir atsipalaiduoti. Apie ką kalbėtų susibūrę ūkininkai, nors ir bandytų juokauti? Apie astronomiją? Apie fiziką? Jų kalbos suktųsi apie savą aplinką. Tad ir valstybės vairuotojai lieka savoje aplinkoje, vidaus ir užsienio politiniuose reikaluose. Tad ar tinka toje politinėje aplinkoje sukiotis svetimos valstybės piliečiui? Netinka ir Seimo narei bei partijos vadei tokį asmenį, tegul ir malonų, kviestis visuomeninių reikalų patarėju. Žinoma, mažiau gąsdintų tarp seimūnų ir ministrų besisukinėjantis koks nors simpatingas australas ar brazilas, tačiau didelės ir skriaudas primenančios kaimynės atstovas kelia nerimą. Žmonių skirstymas pagal kilmę leistinas tik savisaugos sumetimais, o Lietuvos atveju savisauga yra būtinybė.
Tegul gina šiandieninę Rusiją, kaip Lietuvos nepriklausomybę gerbiančią šalį, A.Brazauskas, R.Paulauskas, V.Uspaskichas, visi buvę (gal ir esą) komunistų partijos aukšti pareigūnai, visi KGB karininkai ir agentai, tačiau nei jiems, nei už juos geresniems ar blogesniems patikėti negalima. Carinės ir sovietinės Rusijos įvykdytos Lietuvai skriaudos nėra kaimyniško draugiškumo ženklai. Ribentropo-Molotovo paktas, sudarytas 1939 m. rugpjūčio 23 d., įrodo Sovietų Sąjungos prievartinį Lietuvos okupavimą, o tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių liudytojų pasakoja ir ilgai pasakos apie Lietuvos gyventojų žudymus, Sibiro tremtis, ramaus gyvenimo visišką sunaikinimą. Ar tai praeitis, kurią reikėtų užmiršti? Kaip būtų galima užmiršti praeitį, kuri graso dabarčiai? Juk ir šiandien Rusijos vadovai nepripažįsta, kad Rusija Lietuvą okupavo. Akivaizdesnio melo už šį negali būti. Ir minėtas paktas, ir Vakarų valstybių archyvai Rusijos agresiją patvirtina. Kaip tada ramiai sėdėti ir klausytis Maskvos kalbų apie kaimyniškumą, kai meluojama apie sulaužytas sutartis, apie užmirštus pažadus, o šiandieninė Rusijos Valstybės Dūma vėl suranda Lietuvai išgalvotus priekaištus?
Dvidešimt kairiųjų Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narių, daugiausia komunistų, kreipėsi į Lietuvos vadovus, prašydami M.Burokevičiui laisvės. Tarp argumentų bloga kalinio sveikata ir senyvas amžius. Ir grįžta galvon mintis kiek nenusikaltusių Lietuvos žmonių, paliegusių ir senų, be jokio pasigailėjimo buvo susodinti į gyvulinius vagonus, riedančius tremtin? Kokie komunistai tada prašė jiems pasigailėjimo? Kiek kūdikių, kiek laukiančių moterų, kiek vagonuose gimusiųjų buvo skirta Sibiro likimui? Kur tada buvo pasigailėjimas?
Čia nesvarstomas humaniškumas M. Burokevičiaus atveju. Čia tik nusistebima, koks žiaurus humaniškumas buvo skirtas Lietuvai iš savo kaimynės SSRS. Ir kas įvertino tą humaniškumą, vedusį tūkstančius į kalėjimus, atskyrusį vyrus nuo šeimų, griovusį sodybas, SSRS davusį didelį pelną iš vergijos miškuose, kasyklose, žvejyboje ant ledo?
Sunaikinti trečdalį tautos tai bent kaimynystė... Štai kodėl dar ilgai bus pavojinga tikėti Rusijos žodžiu, štai kodėl reikės atidžiai stebėti, ar iš ten atšliaužusios žiurkės nesišvaisto apie Lietuvos pamatus. Už nusikaltimus Lietuvoje buvo atsakinga komunistų partija ir įvairios KGB institucijos, todėl šiandien su tais asmenimis, kurie su minėtomis institucijomis turėjo artimų ryšių, tenka elgtis atsargiai. Ne visus pasmerkti, tik visus atpažinti ir pažinti.
Lietuvos padėtį žinojo visas pasaulis. Gerai žinojo. Ir šiandien supranta, kas Lietuvą okupavo, kas naikino jos žmones. Tad ar Lietuva turėtų Rusijai pataikauti? Ar jai bijoti, kad neapkaltintų nacizmu, jei jos Prezidentas nedalyvaus V.Putino rengiamose iškilmėse? Ar pasaulis nepažįsta V.Putino ir šūkaujančio juokdario V.Žirinovskio? Lietuva prisimena, ką jai reiškė Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Istorija juk išlieka.
Vytautas VOLERTAS
JAV
© 2005 "XXI amžius"
|