Atnaujintas 2005 kovo 9 d.
Nr.19
(1320)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Raištis ant akių

Juozas GREVELDA

Prieš kelerius metus per radiją Lietuvos teisingumo ministras aiškino klausytojams, kad Lietuvoje ne mažiau kaip 80 proc. teisėjų savo pareigas atlieka dorai ir sąžiningai, todėl esą teismai yra teisingi, piliečiams skųstis nėra ko.

Neseniai įvyko liberalcentristų ir verslininkų teismo procesas, kuriame buvo pareikšti kaltinimai, neva Vilniaus miesto mero rinkimai buvę nelabai demokratiški. Nors teismas baigėsi teisingai, tačiau sukėlė daug ginčų ir abejonių. Parengtinio tyrimo metu prokuratūra buvo surinkusi įrodymų, kad vienas miesto Tarybos narys buvo pagrobtas ir kad jam buvo įbruktas naudingas ir pelningas užsakymas, kad balsuotų taip, kaip to nori būsimasis meras. Iš pradžių tasai narys spyriojosi kaip senbernis, į metrikacijos biurą vedamas, skundėsi, kad pašlijo jo sveikata, skundė merą ir jo bendrininkus. Vėliau sveikata netikėtai pasitaisė, o pagrobėjai ir meras tapo geriausiais jo bičiuliais. Tada jis teisėjams pareiškė, kad jam mero gaila, todėl, girdi, jis ir nelabai nukentėjęs ir norįs, kad meras būtų išteisintas.

Teisėjams nesvarbu: jeigu žmogus prašo, jeigu nukentėjusiajam širdies nebeskauda, žaizda jau užgydyta, tai ir eik sau, oželi, atgal į rūtų darželį! Prokuratūra iš pradžių nukentėjusįjį norėjo pripažinti liudytoju, tačiau, laimei, laiku apsižiūrėjo, kad taip bus negerai. Liudytojas teisme nelabai parankus. Reikia žinoti, kad, jam kreivai prisiekus ir melagingai liudijus, teks kelti baudžiamąją bylą, sodinti vargšą į šaltąją, atplėšti nuo šeimos, nuo draugų, nuo partijos bičiulių, o kol jis ten džiuvėsius krims, jam duotas pelningas užsakymas gali kažin kur nuplaukti, tada jau ir miesto interesai nukentės. Bet nukentėjęs asmuo – visai kas kita, jis teismo procese yra kur kas patogesnis subjektas. Kaip jūs įrodysite nukentėjusiojo nukentėjimą, jeigu jis spyriojasi ir tvirtina, kad nenukentėjo? O prokurorui kas? Juk ne jis nukentėjo, ne jį pagrobė, ne jis pasirodė kvailys besąs! Pagaliau juk ne prokuroras, o teisėjai turi teisę dėvėti Temidės raištį, jiems geriau matyti!

Taigi viską taip gražiai surikiavus, taip darniai sustygavus, visas teismo procesas buvo sugrotas kaip iš natų. Teisėjai buvo iš tos 80 proc. komandos ir savo pareigą atliko dorai ir sąžiningai. O prokurorai, kad ir kaip kratėsi juokdario kepurės, kvailiais kaip buvo, taip ir liko, nė viena jų priekabė neprilipo. Pasiginčyk, kad gudrus, su kvailiu, pasipešk su plikiu!

Gerokai anksčiau trijų miestų ir rajonų teismų pirmininkai, talkinę kontrabandos karaliams, buvo atleisti iš pareigų Prezidento dekretu, ir jiems buvo pateikti kaltinimai teisme. Teismas ištyrė bylas ir nerado jokios jų kaltės. Na, paskambino kažkas kažkam kažkada, na, ir kas? Telefonas tam ir yra, kad juo būtų galima skambinti ir žmones suartinti. Kas nežino, kaip smarkiai tauta supriešinta. Paskambino kam reikia, ir jau apsaugoti partnerio interesai, problema išspręsta. Štai ir sumažėjo supriešinimas, štai ir lengviau sukasi anie ratai, kurie visai ne tepalu tepami! Nepatepsi, nevažiuosi – kiekvienas kvailys žino.

Viską sustygavus ir sugrojus, pasirodė, kad kontrabandininkų talkininkai savo ruožtu gaus kreiptis į teismą dėl to, kad Prezidentas juos nuskriaudė, išvydamas šunims šėko pjauti. Nukentėjo geras jų vardas, įgytas tiesiant ir taisant kontrabandininkų šunkelius per teismų koridorius. Netekę tarnybos, prarado vargšai ir pajamas. Kiek jie ten gaudavo tos valdiškos algelės – po devynis ar dešimt tūkstančių per mėnesį. Ar tai pinigai? Ką gali už tiek nupirkti? Negi tiek užteks teisėjui kyšį duoti? Tad ir skaičiuoja dabar pažemintieji ir nuskriaustieji ieškinį Lietuvos valstybei, kurį pateiks Europos Teisingumo teisme. Ieškinyje tikriausiai įvardys visas prarastas pajamas, kurių neteko, kai buvo nutrauktas ne tik tiesioginis jų darbas, teisę į kurį jiems garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir parama kontrabandininkams (tokio uždarbio Konstitucija negarantuoja, bet dėl tokių niekų nesismulkinkime!). Kas jau kas, o teisėjai turėtų sugebėti apskaičiuoti ieškinių dydžius.

Vienas advokatas pasakojo, kaip kartą vedė paveldėjimo bylą. Paveldėtojai susiginčijo ir neįstengė broliškai pasidalyti mirusio giminaičio turto. Tada advokatas viską aptarė su teisėju, jam smulkiai išaiškino, nurodė, kaip turėtų būti teisingai padalytas tas paveldėtas turtas, paskui painformavo savo klientus, kad viskas bus gerai. Ir ką gi? Teismo dieną teisėjas, kuriam buvo tiksliai ir teisingai viskas išaiškinta, ima ir priteisia dalybas konkurentų naudai! Klientai nepatenkinti, advokatą vadina melagiu ir aferistu, grasina nemalonumais. Ką jam, vargšui, daryti? Eina pas teisėją ir klausia, kodėl tas padaręs viską atvirkščiai. Teisėjas sunkiai atsidūsta ir atsako: „O ką aš galėjau padaryti, jeigu kita pusė davė daugiau?“

O Temide, kaipgi nusmuko raištis tau nuo akių? Ir kodėl tu svarstei, kas prieš tave stovi ir kiek turi pinigų? Ir kodėl tu metei žemėn teisingumo kalaviją, ėmei rankon ir svėrei svarstyklėmis ne įrodymus, o tuos nelemtus pinigus? Kaip tu nesupratai, kad, kartą parsidavusi, jau nebebūsi deivė, o tapsi gatvių merga, šliundra, už skatikus prieinama kiekvienam perėjūnui? Nuo šiol kiekvienas vagis, suteneris, žmogžudys laikys tave savo nuosavybe, o varguoliai, netekę tėvų našlaičiai, parduotos į vergiją mergaitės, kurių likimus suluošins ar visai pražudys žmogaus vardo neverti išgamos, nepatirs daugiau tavo paramos. Nuo šiol tu nebevykdysi teisingumo, neginsi nuskriaustųjų, nes tau nežinomas nei teisingumas, nei gailestingumas, nes tau rūpi ne paprasti žmonės, ne Lietuvos piliečiai, o tavo naujasis verslas ir jo klientai – vagys, žmogžudžiai ir išsigimėliai vergių pirkliai!

Galimas dalykas, kad teisingumo ministras, kuris apie 80 proc. dorų ir sąžiningų teisėjų kalbėjo kaip apie aukštą Lietuvos Temidės kokybę ir tuo didžiavosi, nuoširdžiai buvo įsitikinęs, kad likusieji 20 proc. yra labai jau nedidelė dalis, į kurią be jokios sąžinės graužaties galima numoti ranka ir tuo pasitenkinti. Tačiau kaip gali tuo pasitenkinti tie Lietuvos piliečiai, kurių bylas imasi spręsti tie 20 proc. nedorųjų ir nesąžiningųjų? Ir kas žino, ar tik tiek yra tų procentų?

Kas tie tavo globėjai, puolusioji Temide, kurie tau leidžia tyčiotis iš tų, kurie prieš šešiasdešimt metų buvo išvaryti iš tėvų namų, nuvaryti nuo žemės, kurie, jau valstybei atsigavus, ištisus penkiolika metų negali atgauti savo tėvų namų ir žemės, kurie kasdien lenkia nugarą negailestingai ir žiauriai išnaudojami už menkus skatikus, kurie demokratiškoje ir laisvoje šalyje jaučiasi beteisiais vergais ir yra priversti parduoti savo dukras į vergiją, o patys glaustis šiukšlynuose? Kas yra tie tavo globėjai, kurie iždo vagims leidžia spjaudyti tau į veidą ir priima jiems palankius įstatymus?

Ką darysime su tais, kuriuos ministras priskyrė dvidešimčiai procentų nedorųjų ir nesąžiningųjų? Jeigu ministras taip tiksliai suskaičiavo, vadinasi, žinojo, ką sako, vadinasi, buvo išsiaiškinęs, kas vykdo savo pareigą, o kas teismo rūmus pavertė prostitutės lindyne! Kaip bus dabar, kai jau esame Europoje? Gal liberalai pagaliau prastums Seime taip ilgai brandintą įstatymo projektą įteisinti prostituciją ir iš meilės vaidilučių imti mokesčius? Gal kartais tai ir teisinga išeitis? Tai kodėl nepradėjus rinkti mokesčių iš kyšininkų ir iždo vagių, iš sutenerių ir iš teisėjų? Jeigu jau kartą gauna pajamas, teikia paslaugas, tegu ir slaptas, tai tegul tvarkingai jas deklaruoja ir sumoka mokesčius. Juk ir prostitutės teikiamos paslaugos didele dalimi yra slaptos! O įmerkus uodegą, nuo kyšių mokami mokesčiai teisme galėtų būti vertinami kaip kaltę lengvinanti aplinkybė. Kaip tąsyk triumfuotų demokratija Lietuvoje! Kiek galima vilktis korumpuotų valstybių sąrašo pauodegyje?

Tik pagalvokime, kaip būtų gražu, jeigu visi kyšininkai, kad ir kas jie būtų, – kelių policininkai ar muitininkai, savivaldybių valdininkai ar politinių partijų lyderiai, seimūnai, ministrai ar teisėjai, – visi iki vieno būtų suregistruoti, jeigu būtų suskaičiuotos jų visų slaptos pajamos ir sumokėti mokesčiai! Tada baigtųsi kalbos apie korupciją, o Lietuva sušvistų kaip saulė nekorumpuotų valstybių sąrašo pirmoje eilutėje! Mums pavydėtų visas pasaulis, o mūsų piliečių pajamos padidėtų tiek, kad išsilakstę vaikai iš viso pasaulio sugrįžtų per vieną dieną, o emigrantų negalėtume atsiginti kaip musių karštą vasaros dieną. Tad ir Rytis Juozapavičius daugiau nebedrįstų juodinti Lietuvos!

Nutiltų tada visos kalbos apie nusmukusį raištį nuo Temidės akių, ir nebeišvedžiotų daugiau ministrai apie procentus, ir nebematytume daugiau teismų koridoriuose apsiašarojusių senukų, negalinčių rasti teisingumo ten, kur jis turi būti dalijamas pagal įstatymus, kaip yra visame pasaulyje, o ne pardavinėjamas už purvinus ir kruvinus pinigus, kaip vagių ir žmogžudžių irštvose.

Ak, brangieji, neapsigaudinėkime – joks vagis, plėšikas ar kyšininkas nuo prisigrobto grobio laisva valia mokesčių nemokės. O jeigu sumokės, kas tada? Ar jis jau nebebus vagis, plėšikas, kyšininkas? Ką tada daryti su Baudžiamuoju kodeksu? Kas geriau ir paprasčiau – apdėti mokesčiais tuos parazitus ar juos sugaudyti ir susodinti į kalėjimą?

Betgi ne! Sugaudyti ir susodinti anaiptol ne tas pat. Kiek jau yra tų gaudytojų, o vis niekaip nesugaudo. Prezidentas kartais paburba, pagraudena, pirštu pagrūmoja, o gaudytojams dėl to kaip tam rambiam arkliui – pro storą odą nei skauda, nei sopa. Žino, kad jei kartais ką nors ir pagaus, tai dorieji ir sąžiningieji pasižiūrės pro raiščio pakraštį ir paleis iš teismo salės. Tai kam vargti, be reikalo plėšytis! Antai vieną kontrabandininkų karalių, net iš Ukrainos pargabentą, teismas tą pačią dieną išleido namo – pas šeimą, pas vaikus. Ar maža jis svečioje šalyje prisikentė? Kokią širdį reikia turėti, kad ilgai tėvynėje nebuvusį žmogelį skubintum į cypę įgrūsti, nuo kurios jis slėpėsi ir lėkė kuo tolyn.

Mielas skaitytojau, ar tau dar nenusibodo mano išvedžiojimai? Ar dar nesupykai, kad aš draskau ir aitrinu tavo širdies žaizdas? Aš primenu tau patirtas skriaudas, neleidžiu jų pamiršti ir nesirengiu to daryti ateityje. Ir pats kartais savęs klausiu – ar teisingai elgiuosi? Galbūt todėl negaliu nusiraminti, kad tu vieną kartą pagalvotum, kodėl taip atsitinka, kad kiekvieną kartą, kai eini į rinkimų salę balsuoti, darai klaidą po klaidos ir balsuoji taip, lyg keršytum tiems, už kuriuos praeitą kartą balsavai ir apsirikai.

Atsikvošėk, juk tu keršiji sau pačiam už savo kvailumą ir nesugebėjimą atskirti grūdus nuo pelų. Temidei raištis užrištas tam, kad nematytų, kas prieš ją stovi ir kieno nusikaltusią galvą kerta. O kuriems galams tu užsiriši akis, kai eini balsuoti? Ar tam, kad negalėtum matyti, už ką balsuoji? Ar tam, kad tave galėtų lengviau apgauti bet koks kvailys, bet koks vagis? Ką gi, tavo valia, elkis kaip tinkamas, atleisk vagims, apvogusiems tave, atleisk suteneriams, pardavusiems tavo dukrą į užsienio viešnamį, atleisk teisėjams, pamynusiems savo pareigą, bet aš tau neatleisiu ir būsiu amžinu tavo sąžinės priekaištu dėl to, kad tu nežiūri savo interesų, kad negini savo vaikų, dėl to, kad nesirūpini, kaip mano ir tavo Tėvynei nusikratyti parazitų ir siurbėlių. Prisimink savo pareigas, kurių turi tiek nedaug – sau ir savo vaikams, tėvynei ir Dievui. Jų tiek nedaug, bet tu jas visas pamynei – ir pareigą sau, ir pareigą tėvynei, ir pareigą Dievui!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija