Atnaujintas 2005 kovo 10 d.
Nr.20
(1321)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kovo 11-oji –
Nepriklausomybės atkūrimo diena

Prieš penkiolika metų buvo atkurta Lietuvos respublika

Rytoj - Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto priėmimo penkioliktosios metinės. Ta proga „XXI amžius“ pakalbino įvairių profesijų Lietuvos žmones ir pateikė jiems kelis klausimus. Šiame numeryje spausdiname interviu su Kovo 11-osios Akto signatarais ir kitais pašnekovais.

Savo pašnekovų klausėme: kuo jums reikšminga Kovo 11-oji? ar praėję penkiolika nepriklausomybės metų pateisino lūkesčius? kokią Lietuvos ateitį galima matyti, kai Lietuva tapo ne tik nepriklausoma, bet ir Europos Sąjungos bei NATO nare?

 

Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus viršininko pavaduotojas, Kovo 11-osios Akto signataras
Julius BEINORTAS:

Aš galvoju: jeigu nebūtų buvę tokio stoiško žmogaus kaip prof. V. Landsbergis ir jį supusio Sąjūdžio žiedo, vargu ar šiandien turėtume tai, ko atkakliai siekėme. Apžvelgiant per penkiolika laisvės metų nueitą kelią, jį vertinant, džiugina tai, jog niekas neabejoja Lietuva kaip demokratiška valstybe, jog ji , įėjusi į gynybines NATO struktūras ir tapusi Europos Sąjungos nare, pelnė pripažinimą pasaulyje. Lietuva kaip valstybė funkcionuoja, ji kontroliuoja savo sienas ir yra saugi.

Atrodytų, šalyje viskas gerai, tačiau dabar iš žmonių išgirstu daugiau skundų nei džiūgavimų. Tokio nusivylimo pagrindinė priežastis – pereinant iš komandinės socialistinės santvarkos į rinkos ekonomiką nesugebėjome išsaugoti dešimtmečiais kurto turto, jį tinkamai parduoti ar paskirstyti. Turtas, kauptas ir gausintas mūsų visų, pateko į rankas tų, kurie praktiškai prie jo didinimo neprisidėjo. Mano karta puikiai supranta, kad per tokį trumpą laiką milijoninių turtų niekaip neįmanoma uždirbti. Užtat didžiulę skriaudą pajuto paprasti žmonės.

Kita didžiulė nelaimė – pakrikimas doroviniuose nuostatuose. Komercinės televizijos kaip įmanydamos propaguoja nežabotą seksą ir palaidą gyvenimą, jos mėgaujasi tuo, kas iš tikrųjų turėtų būti paskutinėje vietoje. Kodėl taip vyksta? Viena didžiausių bėdų – visuomenė dar nėra tinkamai pasirengusi gyventi laisvoje Lietuvoje, ji nėra galutinai supratusi, jog privalo būti atsakinga už savo papročius, savo dorovę. Aš nesakau, kad taip yra tarp visų gyventojų sluoksnių. Tačiau yra toks šokiruojančiai veikiantis jų sluoksnis, kuris yra visiškai prasilenkęs su dorovinėmis nuostatomis.

Nerimą kelia augantis nusikalstamumas, kylantis iš noro kuo greičiau ir bet kokia kaina praturtėti. Vadinasi, tai galima padaryti kito žmogaus gyvybės kaina ar svetimo turto sąskaita. Vien policija nepajėgi išgyvendinti šios baisios blogybės. Reikia siekti, kad žmogus jau mokykloje ir šeimoje susiformuotų nuostatas, kad negalima taip elgtis.

Nenoriu girti ar peikti per penkiolika metų Lietuvos nueito kelio. Tačiau darosi skaudu regint, kaip buvę partizanai, politiniai kaliniai ar net pasyvūs rezistentai, parengę pagrindus Kovo 11-osios Aktui įgyvendinti, šiandien nebeturi jokio balso, jie yra nustumti į šalį. Man skaudu ir be galo liūdna girdėti, jog aukščiausius postus šalyje užimantys pareigūnai šiandien turi aiškintis, ar tikrai ir kuo yra tarnavę žiauriausiam sutvėrimui – KGB. Manau, tokie asmenys neturi būti valdžioje, o savo vietas užleisti tiems, kurie nėra niekam kuo nors įsipareigoję.

 

Nepriklausomybės Akto signatarė, Seimo narė, NATO reikalų komisijos pirmininko pavaduotoja, Tėvynės sąjungos pirmininko pirmoji pavaduotoja
Rasa JUKNEVIČIENĖ:

Kovo 11–oji man davė tiek daug, kad keliais sakiniais tai apsakyti sunku. Tada, tą atmintiną dieną, vieni kitus sveikinome, džiaugėmės tuo, kas iš mūsų, iš Lietuvos, buvo atimta, užgrobta. Džiaugiamės pagaliau atgauta laisve, mes pakilome ir jau neketiname vėl suklupti. Tiesa, tuomet dar nežinojome, kokie išbandymai mūsų laukia, tačiau buvo aišku, kad Sovietų Sąjunga mūsų iš savo gniaužtų lengvai nepaleis. Tai parodė Sausio 13-osios, Medininkų, kiti įvykiai. Į mus sužiuro pasaulis, sujudo ir kitos buvusios sovietinės respublikos. Tad aš negaliu atgautą laisvę sieti vien su savo asmeniniu gyvenimu, nors man tai yra labai svarbu.

Mano mama - mokytoja, buvusi tremtinė Dainora Urbonienė, savo knygos „Sibiras vaiko akimis“ įžangoje rašo: „Kas yra tremtis? Visi buvę tremtiniai panašiai atsakytų: tai sugriautos šeimos, badas, šaltis. Žmogaus pažeminimas“. Tokių netekčių, praradimų, pažeminimų buvo tūkstančiai.

Dabar jau esame kitokie – drąsesni, savarankiškesni, nors politikoje, versle daug ko pasitaiko, kartais ir labai negerų dalykų. Bet žengiame žingsnį po žingsnio į ateinančią dieną. Kovo 11-ąją švenčiame būdami NATO, Europos Sąjungos nariai. Jau galime nesibaiminti dėl vienokios ar kitokios formos prievartos, agresijos, spaudimo paklusti Rusijos ekonominiam diktatui. Jau ne tie laikai.

Mūsų problemos yra pačiuose mumyse. Derėtų suprasti, kad tauta - tai ne kažkas neapibrėžta, abstraktaus, o žmonės. O lietuvių tauta, tai mes regime, nyksta. Reikia kuo daugiau dėmesio skirti šeimos politikai, tik tada išliks mūsų anūkai, proanūkiai, tolesni palikuoniai. Ne todėl mūsų proseneliai kovojo už lietuvišką raštą, kad jis po kurio laiko liktų užmirštas. Tik mūsų visuomenėje vis dar galvojama, kad visas problemas išspręs koks nors vienas labai protingas, gražus vadovas su „tvirta ranka“, ir gyvenimas iškart pagerės. Vienas žmogus daug ko nenuveiks. Gal atėjęs vadovas piktžoles iš kokio namo pasienio išravės? Štai daugelyje namų niekaip neįkuriamos bendrijos – daug pastangų tam nereikia. Iš dangaus vadovai nenuleidžiami, jie išauga, gyvena tarp mūsų, su mumis. Nereikia pamiršti, kad dabartiniai trisdešimtmečiai ir kiek vyresni augo, brendo sovietinės sistemos sąlygomis, o tai negalėjo nepalikti pėdsakų tų žmonių pažiūrose, dorovėje, dvasingumo dalykuose. Nenorėčiau labai moralizuoti, bet man atrodo, kad kiekvienas turėtume pradėti tvarkytis nuo savo laiptinės, savo kiemo ar gatvės, o ypač – savo šeimoje.

Kalbant apie Kovo 11-ąją negalima pamiršti Vasario 16-osios, atvėrusios duris į laisvę. Sausio 13-osios įvykiai vėl visam pasauliui parodė mūsų siekį būti laisviems. Labai nesmagu priminti, kad, praėjus keturiolikai metų po Sausio įvykių, po pokario žmonių patirtų kančių, kai kurie bendravusieji su KGB struktūromis laisvos Lietuvos sąlygomis tampa itin aukšto rango pareigūnais, kurie, be abejo, Kovo 11 – osios proga pakels šampano taures už nepriklausomą Lietuvą.

Ta pačia proga norėčiau pastebėti, kad vadinamieji KGB rezervininkai turėtų prisipažinti turėję reikalų su sovietmečio specialiosiomis tarnybomis ir nuoširdžiai pažadėtų savo lojalumą nepriklausomai Lietuvai. Turėtų būti atverti archyvai. Bet kol kas KGB klausimas mūsų šalyje neišspręstas. Tai reikėtų daryti iš esmės, o ne kone patapšnojant per petį. Žinoma, tokie asmenys neturėtų nukentėti, pavyzdžiui, savo darbovietėje, jie neturėtų būti žeminami. Tokį mechanizmą irgi reikėtų gerai apmąstyti.

Juridiškai Lietuvos laisvė iš esmės buvo atkurta per keletą metų, ekonomika ženkliai turėtų sustiprėti, mano manymu, maždaug per dešimt metų. O dvasinėms vertybėms sutvirtėti prireiks gal net ne vienos kartos.

Ne kieno nors kitų, o tik mūsų rankose yra visa tai, ko mes norime pasiekti. Kovo 11-oji mums davė realų šansą ir juo reikia pasinaudoti.

 

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, ilgalaikės partizaninės kovos aktyvus dalyvis, politinis kalinys (kalėjo per 20 metų), Vyčio kryžiaus ordino kavalierius
Liudvikas Simutis:

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas – viso mano sąmoningo, prasmingo gyvenimo, kovos, siekių, tikslų vainikas.

Buvo labai daug planų, bandymų radikaliai keisti mūsų valstybės ūkio, universitetų vystymąsi. Deja, įvykiai parodė, kad dar iki šiolei mūsų valstybės piliečiams negrąžinamas nekilnojamasis turtas: žemė, miškas, namai. Ir tai vyksta tada, kai sutinkame Lietuvos nepriklausomybės penkiolikos metų sukaktį.

Daug vilties teikė mūsų tėvynainių pažadai grįžti į Lietuvą iš JAV, Kanados, Australijos ir kitų valstybių, pradėti savo verslą su savo kapitalu. Tai būtų tarsi akivaizdi pamoka, stimulas imtis ir kitiems įvairių verslo rūšių. Tenka tik apgailestauti, kad išeivija nepuolė kurtis Lietuvoje, delsė, o laikas nenumaldomai plėšė kalendoriaus lapelius, tolino išeivių ryžtą didžiuliu būriu grįžti į savo tėvynę. Toks jos elgesys mane nuvylė. Senieji nomenklatūrininkai kuria tik savo asmeninius planus, o valstybės vystymosi sparta labai lėta. O kur dar moralės klausimai, įvairūs religijos plėtros nesklandumai. Žodžiu, kova už nepriklausomybę tęsiasi.

Svarbiausia, jog esame Europos Sąjungoje, o NATO skydas mus gina nuo kaimyninių valstybių įvairių kėslų. Bandoma „išklibinti” mūsų valstybę iš vidaus, pakreipti mūsų raidą Rytų šalelės link. Reikia būti budriems, atidiems ir sekti kiekvieną mūsų valstybės stiprinimo etapą, neleisti valstybės priešams griauti valstybingumo pamatų. Tikiu, kad sunkiai iškovotą nepriklausomybę ir toliau reikiamai, deramai stiprinsime.

 

Kauno miesto savivaldybės vicemeras, Krikščionių demokratų partijos atstovas, politinis tremtinys
Kazimieras KUZMINSKAS:

Kovo 11-oji - tai Lietuvos naujas atgimimas, nes tiek mano tėvai, tiek seneliai šios dienos laukė. Išsipildė tėvo prieš mirtį pasakyti žodžiai: „Vaikeliai, tik niekur nestokit, į jokias komunistų partijas. Visos imperijos žlunga... Tai ir komunistų imperija tikrai žlugs“. Kovo 11-oji - didelė atsakomybė. Tokio didžiulio slibino panosėje Lietuva išdrįso pareikšti apie savo tautos apsisprendimą - atkurianti nepriklausomą Lietuvą. Tai buvo būtina, nes kitą dieną Maskva rengėsi priimti kitus teisinius aktus, kurie palaidotų mūsų nepriklausomybę. Viskas sprendėsi kovo 11-osios vėlyvą vakarą, 22 val. 44 min. „Teisinio“laiko buvo likę viena valanda ir 16 minučių.

Taigi mūsų nepriklausomybė - Dievo dovana. Jokia ne paslaptis, kad ir dabar mūsų šalyje veikia rusų žvalgybos struktūros, visose srityse kenkiančios Lietuvai. Tuo siekiama, panaudojus ekonominius svertus, mūsų valstybę padaryti priklausomą nuo Rusijos, būti jos įtakoje. Po pučo Maskvoje, Lietuva nežengė drąsaus žingsnio - nepriėmė desovietizacijos įstatymo. Mano nuomone, jeigu būtų priimtas minėtas įstatymas, mūsų valstybė būtų pasukusi kita linkme.

Lietuva, įstojusi į NATO ir ES struktūras, padarė teisingą žingsnį. Tai rodo, kad savo ateitį, vystydami pramonę, mokslą, esame ryžtingai susieję su Vakarais. Rytai stengėsi kaip galėdami laikyti Lietuvą savo pašonėje, menkindami ją, neleisdami net pagalvoti apie savarankiškumą. NATO mums - saugumo garantas, kad karinė jėga negalėtų mūsų atplėšti nuo posūkio į Vakarus. Manau, jog po NATO skydu, jei jis nebus suskaldytas, Lietuva tikrai išliks nepriklausoma nuo Rytų. Aišku, įstoję į ES mes prarandame trečdalį savo valstybės teisinių galių. Tačiau, gaudami didžiulę paramą iš ES, įgauname galimybę realiai įgyvendinti savo ekonominius siekius, atsistoti ant kojų. Duoti įsipareigojimai verčia juos vykdyti, tad kiekvienas mūsų ekonominis žingsnis kontroliuojamas, vykdomas auditas, kad lėšos būtų naudojamos pagal paskirtį. Vakarai mums nori padėti sąžiningai, todėl jie yra patikimi partneriai.

 

„Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius
kun. Robertas Grigas:

1990 m. kovo 11-oji – diena, kai išsipildė keleto lietuvių kartų svajonės. Nepriklausomybė, smurtu atimta, bet neužmiršta ir neišsižadėta, kaip esminė vertybė, švietė mano seneliams, tėvams ir man pačiam. Yra kažkas mistiško, susijusio su dvasine žmogaus prigimtimi, kaip mūsų tauta, paprasti jos žmonės tikėjo laisvės sugrįžimu; skeptikai pasakytų, iracionaliai tikėjo, prieš visas tariamai neįveikiamas realybės kliūtis. Nepaisant sovietų karinės galybės, Lietuvai nepalankios geopolitinės padėties, pasaulio užmiršimo... Prisimenu savo senelį Praną Šlekaitį, buvusį nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karį, kaip sukiužusioje trobelėje po jievarais, Sodėnų kaime (Vilkaviškio r.), blerbiančiu radijo imtuvu „Vef „ jis klausydavo slopinamo „Amerikos balso” ir su nepaaiškinamu įsitikinimu kartodavo: „Mes tai jau nesulauksime, bet jūs, vaikai, dar sulauksit nepriklausomos Lietuvos...”. Mane auginusi senutė dzūkė Juzė Jekentienė (tėvai dirbo valdiškuose darbuose), vesdamasi per gimtojo Leipalingio (Lazdijų r.) turgavietę prie bažnyčios, su neužmirštamu grauduliu pasakodavo: „Čia po karo guldydavo nužudytus Lietuvos partizanus...”. Įdomu, kad, kalbėdami apie Dzūkijos rezistentus, - savo kaimynus, gimines, - kaimo žmonės neslėpė jų ydų – pasitaikiusio girtavimo, „rekvizavimų”, bet vis dėlto apie kovotojus atsiliepdavo su pagarba ir gilia užuojauta. Tie paprasti sodiečiai suprato, kad tautai legaliai atstovavo „girių Lietuvos vyriausybė” – šia prasme jų politinis sąmoningumas pralenkė kai kurių nūdienos Seimo narių ir politikų sujauktas teisines pažiūras. Prisimenu miestelio dailidės pasakojimą, kaip pokario metais kažkokiems ūkio darbams – medžiams kirsti ar pan. – žmonės stengėsi gauti raštišką partizanų leidimą. Į mano nuostabą – juk jau buvo įsitvirtinę sovietai – pasakotojas atsakė: „ Kaipgi kitaip, juk partizanai buvo valdžia!” Kai grįžtu į tėviškę, truputį gaila, kad tą netašytų lauko akmenų grindinį Leipalingio rinkoje užliejo asfaltu, kai statė autobusų stotelę. Kažkokie pašventinti atrodė tie nedailūs akmenys, ant kurių stribai guldė nužudytų partizanų kūnus...

Tuose iš Pasipriešinimo metų ataidinčiuose gyvuose liudijimuose, tose tiesiog „dokumentinėse” partizanų dainose – kaip tik per didžiausią terorą ir paniekinimą nežinia kaip jautėsi okupanto pralaimėjimo ir Lietuvos pergalės skonis. Būsimos Kovo 11-osios skonis.

Taip, kaip Nukryžiavime jaučiame Prisikėlimo skonį.

Taip ir šiandieninės Čečėnijos kančios yra neišvengiamo Rusijos pralaimėjimo ir kalnų tautos laisvos ateities pranašystė.

Kai sovietmečiu ginčydavomės tikintys ir netikintys Lietuvos prisikėlimu, į skeptikų klausimus, kokią mes tą nepriklausomą Lietuvą įsivaizduojame, atsakydavome: kad turėtume savo vėliavą, herbą, savo pinigus, savo kariuomenę, savo vyriausybę Vilniuje, o ne Maskvoje, kad savi pasieniečiai saugotų Tėvynės sienas, kad galėtume netrukdomai keliauti į užsienį... Jeigu matuotume svajonių išsipildymą pagal tuos moksleiviškus (tačiau anaiptol ne bereikšmius) argumentus, pamatytume, kad siekiai su kaupu įgyvendinti – Lietuva netgi tapo galingiausios gynybinės organizacijos, NATO, nare. Tačiau, kai girdime nusivylusiųjų padejavimus, ar už tokią Lietuvą kovojome, suprantame, kas slegia dvasią daugeliui patriotų ir sąžiningų piliečių. Tie, kurie kentėjo ir žuvo už Lietuvą, regėjo nepriklausomos ateities viziją be korupcijos, be socialinio neteisingumo, be politikų veiklos, galinčios iš tiesų sukelti abejonių, ar mūsų Vyriausybė sėdi Vilniuje, ar Maskvoje. Pripažindami, kad nereikia tikėtis rojaus žemėje, – valstybių ir valdžių be ydų ir trūkumų nebūna, – Dievą ir Lietuvą mylintys žmonės turi jausti stiprų įpareigojimą, žuvusiųjų kraujo įpareigojimą, taip darbuotis, kad realios mūsų valstybės būtis nuolat artėtų prie Oskaro Milašiaus regėtų Šiaurės Atėnų. Tiktai turėdami prieš akis labai aukštą moralinį idealą ir jo siekdami, galime įveikti visuomenės negales ir sukurti ne tik saugesnę, turtingesnę, bet, svarbiausia, kilnesnę Lietuvą.

Netgi vaikas įžvelgs, kad svarbesnė mums yra narystė gynybinėje NATO struktūroje. Tai tvirta krašto saugumo ir taikaus kuriamojo darbo garantija. Stojimas į Europos Sąjungą buvo ir lieka labiau diskutuotinas. Tai sprendimas ne tiek dėl šimtaprocentinių teigiamybių, kiek „iš neturėjimo kur dėtis”. Neįsijungę į ES, būtume likę „pilkojoje zonoje”, nuolat didėjančioje Rusijos ekonominėje priklausomybėje, kurios neigiamos pasekmės, taip pat ir šalies savarankiškumui, būtų neprognozuojamos. Įsijungę į ES, galime bent stengtis tas neigiamas pasekmes kiek nors neutralizuoti. Tačiau neturime užmerkti akių ir į žlugdančias įtakas, kartais netgi agresyviai antikrikščioniškas, demoralizuojančias tendencijas, įsivyraujančias Europos Sąjungoje (krikščionybės paveldo ignoravimas ES Konstitucijoje ir politikoje, proabortinė šeimos politika, iškreipto seksualumo neatsakingas propagavimas). Lietuvos krikščionys šiame kontekste turi smarkiai grūdintis kovai ne vien už savo tautos garbę ir gyvybę, o stengtis paveikti ir ES visumą, kad jinai netaptų vien prekybiniu dariniu (tai būtų kelias į susinaikinimą), o dvasinių vertybių vienijama „tėvynių sąjunga”.

 

Lietuvos Rašytojų sąjungos narys, poetas, kurio septyniasdešimtąjį gimtadienį minėsime poryt,
Robertas KETURAKIS:

Žinau, kad reikėtų ištisos studijos, atskleidžiančios vieną reikšmingiausių Kovo 11-osios charakteristikų - galią atverti netikėtą, patrauklią, kartu ir bauginančią savo naujumu kitą gyvenimo kokybę. Reikėtų kalbėti apie sovietinės imperijos šėtoniškai iškreiptą žmogaus, jo gyvenimo ir apskritai būties turinį. Reikėtų kalbėti apie sistemingai naikintas vertybes - dieviškumą žmoguje, sąžinę, atsakomybę už savo sielą, laisvę, savo artimą, tautos savigarbą sielų pasaulio bendrijoje, gimtąją kalbą. Ir dalybas su visa žmonija, įeinant į visuotinę noosferą šviesiausiais savo pavidalais.

Štai šita Kovo 11-osios galia, atvėrusi mums kitą gyvenimo kokybę, padeda man šiandien atskirti tuos, kurie Sąjūdyje dalyvavo ne tik kaip reformatoriai, teisėjai, idealistai ir maištininkai, bet visų pirma kaip kūrėjai, - atskirti nuo kitų, pasinaudojusių aukšta Sąjūdžio lemiamų permainų banga, - siekti asmeninių, pragmatiškų, karjeristinių tikslų.

Tai yra tie atvejai, kada apsivalymas, tyrumas, tiesos pilnatvė neįmanomi be rūstaus, bet turiningo nuosprendžio, rūstaus išdeginimo viso to, kas nusikalstama, kas klasta ir šėtonišku pažadų vingrumu stumia prie nužmogėjimo ir nutautėjimo, suabsoliutina medžiagiškumą - instinktus, laikinumą, kad ir koks įspūdingas jis būtų.

Kalbu apie apsivalymą, teisingus nuosprendžius ir rūstų blogio išdeginimą ne todėl, kad dar kartą iškelčiau „vidinio priešo” dilemą: arba prisipažįsti, kaip naikinai savuosius talkindamas okupantui, atgailauji ir prašai atleidimo, arba esi prakeikiamas, kaip ir tavo palikuonys per kelias kartas, niekinamas ir išstumiamas į izgojų dykumą.

Ne apie „vidinio priešo” atpažinimą ir nuosprendį kalbu, nes tokios paieškos, atpažinimai ir nuosprendžiai yra šiurpesni už pilietinį karą, mirties lauku paverčiantį teisiųjų ir neteisiųjų pasaulius, ardantį žmogiškumo pagrindus ir gundantį sudėtingus klausimus spręsti nuožmumu ir savosios tiesos absoliutinimu. „Vidinio priešo” medžioklėse žvėrėjama, nes atpildo nuožmumu ir įsipareigojimu jį įvykdyti užkrečiamos trys - keturios kartos.

Inteligentijos dalyvavimas Sąjūdyje iškart paliko pasiaukojimo Tėvynei, žmogaus dieviškumui, atidumo tiesai ir teisingumui dvasią. Užtenka prisiliesti prie savo atsiminimų, atsiversti Sąjūdžio spaudą, pasklaidyti archyvus ir iškart krinta į akis stebėtinai veiksnus bailumo, veidmainystės, savimylos, egoizmo atpažinimas ir tramdymas. Tai nebuvo Sąjūdžio programos kažkurio punkto įgyvendinimas. Tai kilo iš kiekvieno, dalyvaujančio Tėvynės atgimime, šviesios gelmės. Toji gelmė man visų pirma atvėrė gyvenimo prasmingumą ir galimybę, jaučiant bendraminčių artumą ir vieningumą, keistis pačiam ir daryti įtaką istoriniam progresui, kuris buvo kiek didingas, tiek ir dramatiškas.

Visa tai pagrindžiant būtų galima daug ką cituoti iš tuometės spaudos ir įvairių dokumentų, bet priminsiu tik vieną man labai reikšmingą faktą. Šiauliuose 1988 m. gruodžio 12-22 d. vyko Trečiasis lietuvių dramaturgijos festivalis, reikšmingas ne tik Lietuvos teatrų veikloje, bet ir tautinio atgimimo sklaidoje. Festivalio metu atliktuose sociologiniuose tyrimuose pastebėjau anketą, kurioje mokytoja rašė: „Visi esame žaizdoti. Reikia daug geranoriškumo, norint padėti vieni kitiems. Akcentuokime visus geruosius momentus spektakliuose, pastebėkime nors ir mažiausią teigiamą poslinkį, - trūkumai po truputėlį ims trauktis, menkėti. Kritikuokime įkvėpdami darbui, o ne nevilčiai. Mylėkime savo teatrą kaip sergantį vaiką, būkime jam švelnūs, atidūs ir jis grįš pas mus” („Lietuva ir sąjūdis”. V. 1990. P.37).

Užkrečiamai šviesios ir išmintingos mintys, įsitikinimui, kuris duoda teisę žmogui vadintis žmogumi ir įgyvendinti savo tiesą, susijusią ne vien su Tėvynės, bet ir pasaulio likimu. Bet ne apie tai noriu kalbėti. Skaitydamas ką tik cituotas mokytojos mintis skaudžiai supratau: Sąjūdis gebėjo svajoti Lietuvą, įžvelgti jos buvimą po dešimtmečio, po daugelio metų. Sąjūdis mokė mus ne tik išlaisvinti Tėvynę, puoselėti ir saugoti ją, bet ir numatyti tolimesnį kelią. Bijau, kad tose mokytojos tiesose ne vienas šiandien užtiks vien naivumą, svajingo žmogaus sapną, o prašyme - pastebėkime savo gyvenime nors ir mažiausią teigiamą poslinkį - silpnybę, o ne dosnios dvasios galias. Tuo tarpu tokių Mokytojų, vedančių vaikus į ištikimybę savo šeimai ir Tėvynei, į drąsą ginti tiesą, į negailestingumą išdavystei, niekšiškumui, nužmoginimui, tyliai pasakančių, kad būtina nuo mažens mokytis atiduoti už Tėvynę net savo gyvybę, ant tokių Mokytojų pečių, gyvenimų, įsitikinimų šviesumo ir tvirtumo, veiksmingo idealizmo, kantraus darbo ir pasiaukojimo būsimiesiems darbams laikosi mūsų Nepriklausomybė, dar laikosi mūsų Lietuva.

 

Buvęs politinis kalinys, tremtinys, LLKS Didžiosios Kovos partizanų apygardos vadas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Augustinas ŠVENČIONIS:

Prie Kovo 11-osios šventės ėjome ne vienerius metus. Labai su dideliu entuziazmu sutikome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Prisimenu, kai Seimo rūmuose nuo sienos „leidosi“ žemyn Sovietų Sąjungos herbas, o vietoj jo į viršų kilo Lietuvos Vytis. Tada ne tik Seimo nariai, bet žmonės, buvę prie parlamento rūmų, ar prie televizorių ekranų, negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų, o ilgai trunkančioms ovacijoms, rodės, ir galo nebus. Visa Lietuva su pakilimu sutiko šią žinią - pagaliau išaušo ilgai laukta Laisvės akimirka! Ačiū Dievui, kad mes jos sulaukėme... Labai daug mano gerų bičiulių, kovos draugų, katorgos, tremties bendro likimo brolių šios šventės nesulaukė. Mes, likusieji gyvi, ėjome koja kojon į Kovo 11-ją. Turime nepamiršti tų žuvusiųjų kovose, tremtyje, katorgoje. Kai kuriems mūsų šalies žmonėms Kovo 11-oji nėra suprantama, jeigu jie balsuoja ne už savus, o už kažkokį atklydusį suvirintoją. Skaudu. Žmonės privalo suprasti, kad iškovota laisvė - tik kelio pradžia į geresnį gyvenimą. Dabartinis mūsų Lietuvos gyvenimas nuvylė daugelį žmonių, kurie tikėjosi spartesnio gerėjimo. Turėkime vilties, kad mūsų jaunimas, išvykęs uždarbiauti užsienį, sugrįš ir kibs su nauja energija tvirtinti valstybės pamatus. Didelė problema - mūsų vyresnės kartos lietuvių sugrįžimas iš tremties vietų...

Nereikia užmiršti, kad vidutiniojo verslo atstovai, sąmoningai ar ne, stumiami į bankrotą. Valstybė privalo rasti kelius, kaip stiprinti vidutinįjį ir smulkųjį verslą. Kai grupė pagyvenusių rezistentų kreipiasi paramos į daugelį valstybinių institucijų, dažniausiai stengiamasi neįsigilinti į reikalo esmę, o tik laukiama, kaip kuo greičiau „svečius“ išprašyti, neišsprendus jiems rūpimo klausimo. Kiekvieno doro lietuvio širdyje - Kovo 11-oji yra didžiulis pragiedrulis, teikiantis vilties, kad mūsų valstybė suklestės.

Lietuvos ateitį matau labai gražia, nepaisant, kad šiuo metu turime daug vargšų, sunkiai rieda ekonominis Lietuvos vežimas, bet ateis naujoji karta, kuri radikaliai pasuks pažangos keliu. Dabartiniai valstybės vadovai (žinoma, ne visi) turi daug sovietinio „raugo“ savyje. Iš jų nieko gero nesitikiu. Tik jaunoji karta radikaliai pakeis mūsų valstybės ekonomiką - ryškiai pakils pragyvenimo lygis, atlyginimas už darbą, pensijų dydis leis žmonėms gyventi, o ne egzistuoti. Tikiu šviesia Lietuvos ateitimi.

Užrašė Bronius VERTELKA,
Benjaminas ŽULYS,
Kazimieras DOBKEVIČIUS

Broniaus VERTELKOS,
Aliaus Koroliovo (ELTA)
ir Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija