Atnaujintas 2005 kovo 16 d.
Nr.21
(1322)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kančių išvagotais tremties keliais

Benjaminas ŽULYS

Ekspedicijų dalyviai –
dokumentinio filmo
operatorius Gintautas
Alekna, Felicija Kazlėnienė
ir Antanas Sadeckas

Tą popietę Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus salė buvo pilnutėlė. Čia įvyko ekspedicijų į Sibirą lietuvių tremties keliais penkiolikos metų minėjimo iškilmės. Jose taip pat buvo pristatyta šių ekspedicijų organizatoriaus Antano Sadecko tremties paveldo dokumentų rinkinys – knyga „Tėvyne, ilgesy miriau“. Tai jau trečiasis šio autoriaus leidinys, skirtas mūsų tremtiniams, patyrusiems skausmą, neteisybę, prievartą, sovietinį nuožmumą. Apie tai susitikime kalbėjo kai kurie buvę tremtiniai, tuomet dar vaikai, dabar garbaus amžiaus žmonės, gerai menantys anuos laikus. A. Sadeckas papasakojo, kad į vieną ekspediciją prie Lenos upės išvyko ir grupė moksleivių. Visi tvarkė tremtinių kapus, pastatė paminklus. Kažin, kur dabar šie buvę jaunieji tos ekspedicijos dalyviai, kokiu gyvenimo keliu jie pasuko, ar prisimins tą kelionę į tremtinių vietas, svarstė A.Sadeckas. O kur dar Taišetas, Bratskas, Irkutskas, Laptevai, Igarka, Norilskas, Chakasijos, Buriatijos, kitos žemės. Apie jas iškilmėse kalbėjo ir kiti ekspedicijų dalyviai. Sužinota, kad, pavyzdžiui, Bratske sunkius darbus dirbo devynmečiai-penkiolikmečiai vaikai ir paaugliai.

O apie suaugusiuosius nėra nė ką kalbėti – visi buvo paversti vergais, daug kas neiškentė tos vergystės ir atgulė po svetimos žemės apklotu. Gerai žinoma, kad Norilskas pastatytas ant tremtinių kaulų...

Prie Laptevų jūros ištremtieji tautiečiai pajuto, ką reiškia Sibiro šalčiai – ten vien žiema, šaltis siekia keturiasdešimt ir daugiau laipsnių. Pasakojama, kad ištraukta iš vandens žuvis nė nespėja suspurdėti, ji tuoj pat sušąla. Dar kitur žiemą šaltis siekia penkiasdešimt laipsnių, o vasarą karščio būna trisdešimt ir daugiau laipsnių.

Tremtinių likimais, jų atminimu labiau imta rūpintis įkūrus bendriją „Lemtis“. Tiesa, iš pradžių ji buvo finansiškai mažai remiama, žmonės į ekspediciją vyko dažniausiai savo lėšomis. Buvo ir geranorių. Tai tuometis „Bangos“ gamybinis susivienijimas, „Telekomas“, dar viena kita organizacija. Pavyzdžiui, „Telekomas“ leido telefonu nemokamai kalbėti nors po visą pasaulį – tegul visur būna žinoma apie tremtinių kančias. Kaip prisimena ekspedicijų dalyviai, paprašius materialinės paramos iš kai kurių valstybės veikėjų, vieni tylėjo, kiti gyrė už pastangas, bet tuo beveik viskas ir baigėsi. Kaip pasidžiaugė A. Sadeckas, dabar jau teikiama ženkli valstybės parama.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vedantysis direktorius Rolandas Račinskas priminė, kad pirmiausia buvo ištremtas tautos elitas – valstybės tarnautojai, kunigai, mokslininkai. Trėmė ne vien šiuos žmones, bet ir jų šeimas, senus žmones, vaikus, net kūdikius. Didelė jų dalis, deja, amžiams liko toli nuo tėvynės, ir dabar nežinia, kur kai kurie palaidoti... R. Račinskas atkreipė dėmesį dėl mūsų šalies vadovo buvusių dvejonių vykti į Maskvą ar ne minėti gegužės 9-osios. Direktorius pasiūlė pirmiausia nuvykti mūsų vadovams į tremties vietas Sibire, aplankyti tremtinių kapus, buvusius barakus, pažvelgti į rymančius kryžius, koplytstulpius, paminklus. Gal tada ateitų teisingas atsakymas. Bet jau girdime iš Maskvos samprotavimus dėl Molotovo ir Ribentropo pakto. Tada derėtų priminti tiems aiškintojams pokario laikus Lietuvoje. Mokytojai tiesiai iš klasių būdavo kagėbistų išvedami į areštines, o iš ten į gyvulinius vagonus, kurių kryptis žinoma... Išvesdavo ir gimnazistus. Žinoma ir tai, kaip nužudytų mūsų partizanų kūnai būdavo numetami turgų, bažnyčių aikštėse, iš jų tyčiojamasi. Net artimiausi žmonės negalėdavo prisiartinti. Rašytojas A. Sadeckas išleido tris knygas – „Negrįžusiems“, „Obels žiedų ašaros“ ir minėtąją „Tėvyne, ilgesy miriau“. Reikia, kad mūsų visuomenė, ypač jaunimas, žinotų, kaip buvo iš tikrųjų tais bolševizmo laikais.

Kauno miesto mero pavaduotojas Kazimieras Kuzminskas devynerius metus praleido Sibire, tuomet jis dar buvo vaikas, tačiau neblogai pamena tuos laikus. Vicemeras pasipiktinęs sakė, kad jau pasigirsta balsų, jog tikriausiai lietuviai vyko į Sibirą... savo noru. Nieko nuostabaus, juk dabar įvairaus lygio valdžioje sėdi tie, kurių tėvai trėmė mūsų žmones, ir nebijo jokio atlygio. Tiesa, jie geba gražiai pašnekėti, buvusiam tremtiniui ar jo vaikui įteikia gėlytę, palinki sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir pan. Žinome, kieno rankose dabar yra valdžia, sakė kalbėtojas.

O ir grįžę iš tremties, Lietuvoje mūsiškiai buvo svetimi. Buvo sunku ar net neįmanoma gauti darbo, buvusieji kaimynai vengė su jais bendrauti, nes patys galėjo prarasti darbą.

Seimo narys Antanas Stasiškis priminė ir tai, kad lietuvių tremtį mena dar carizmo laikai, kai už lietuvišką raštą mūsų tautos sūnūs buvo tremiami į Sibirą, ten kentėjo ir ne vienas išėjo į Amžinybę, nežinomi jų kapai.

Šiuo metu aplankytos dar ne visos tremties vietos. Po 20-30 metų barakų likučiai sugrius, supus, visa tai reikia gelbėti. Ypač jaunimas stokoja žinių apie tuos šiurpius laikus, kas gali pakenkti jo mąstysenai. Kai kuriose Sibiro vietose lietuviški kryžiai nupjaunami ir čia pat viešai numetami. Tad stalinizmo laikų požiūris ten dar gyvuoja. Niekas mūsų tautos atminties neatgaivins, tik mes patys, sakė kalbėtojai.

Popietės pabaigoje buvo pademonstruotas dokumentinis filmas apie lietuvių tremties vietas (operatorius Gintautas Alekna). Pusės valandos darbe prisiminimais dalijasi buvusieji tremtiniai, parodoma daug autentiškų vaizdų iš tremties vietų. Vėl prisimintas mūsų jaunimas – tokie filmai, knygos apie tremtį turėtų pasiekti mūsų mokyklas, bibliotekas.

Net devyniose ekspedicijose dalyvavo A.Sadeckas, prie Lamos ežero ir Norilske – Antanas Visockas, prie Laptevų jūros – Rimantas Plėštys, Igarkoje – Raimondas Yla, šešiose ekspedicijose dalyvavo Felicija Kazlėnienė, daug kur lankėsi kiti patriotai. Ne vienas jų iškilmėse buvo apdovanoti padėkos raštais. Iškilmių dalyvius džiugino Kauno pirmosios muzikos mokyklos moksleivių folkloro ansamblis „Sauluba“.

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija