Atnaujintas 2005 kovo 18 d.
Nr.22
(1323)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Penkių ežerų parapija

Kun. Alvydas VAITKEVIČIUS

Pavandenės Šv.Onos
bažnyčia ir varpinė
nuo vartų centrinės arkos

Kryždirbys Aleksas Macas

Sakelio dvaro rūmų
vakarinis fasadas
apie 1960 metus

Vietoje pokariu nupjauto
kryžiaus - Alekso
Maco sukurtas kryžius

Rainių kankinio Zigmo
Sakelio ir giminės
mirusiųjų kapavietė
ant Sklyskalnio

Sakelio šeimos panteono
likučiai Sklepkalnyje. 1960 m.

Žemaičių vyskupystės
muziejuje. Varniuose –
Pavandenės parapijos
senosios vėliavos

Laikas, besikeičiantys įvykiai ir žmonių veidai nenumaldomai dabarties laiveliu mus neša į ateitį. Praeityje lieka prisiminimai. Kunigas kaip kareivis – kur vyskupas paskiria, ten turi dirbti. Per dvylika kunigavimo metų teko bendrauti ir su miesto, ir su kaimo žmonėmis. Klaipėdos Šv.Kazimiero bažnyčia – šeštoji mano darbo vieta. Vis dėlto mieliau dirbti kaimo parapijoje, arčiau gamtos ir paprastų kaimo žmonių. Tiesa, kunigas, kiek ilgiau pabuvęs parapijoje, susipažįsta su žmonėmis, atranda bendraminčių ir nenorėtų, viską palikęs, kraustytis kitur. Taip buvo 1998 metais, kai vyskupas, man padirbėjus trejus metus Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, netikėtai paskyrė į kažkokią prie Varnių esančią Pavandenę. Prireikė žemėlapio ieškoti šitos parapijos, užklupo liūdesys ir nežinomybė. Prisimenu, kai gyvenau atsisveikinimo nuotaika, vieną gražią vasaros dieną su Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios klebonu kun. Vincentu Gauronskiu važiavome į kaimyninę Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Su mumis važiavo ir kaimynas, Pagramančio klebonas, garbaus amžiaus kunigas Juozas Bukauskas. Mano galvoje sukosi mintys: kas ta Pavandenė, kaip ten bus? Kunigas Vincentas, tarsi supratęs mano mintis, netikėtai pasakė: „Su mumis važiuoja buvęs Pavandenės klebonas kun. J.Bukauskas, daugiau nei 30 metų pradirbęs ten. Tu jo paklausk, kas ta Pavandenė“. Nustebęs tuojau senuką apipyliau klausimais. Kunigas trumpai apibūdino Pavandenę: „Rainiuose nukankintas tos apylinkės dvarininkas S.Sakelis, penki ežerai toje parapijoje…“

Pavandenėje teko dirbti šešiolika mėnesių. Ilgam atmintyje išliko graži Šv.Onos bažnyčia, klebonija ir parapijos salė. Bet labiausiai – nuoširdūs žmonės ir nepaprastai graži kaimo gamta. O sunkumų buvo. Šių dienų kaimo parapijų problemos ir rūpesčiai panašūs. Ne viena kaimo parapija šiais laikais dar neturi savo klebono ar vikaro.

Į kaimo bažnyčią kiekvieną sekmadienį susirenka nuo 5 iki 10 proc. parapijiečių. Dažniausiai tai pagyvenusios moterys, kurias vargina ligos, nesantaika vaikų ir vaikaičių šeimose. Išplitęs girtavimas, abejingumas maldai šaukte šaukiasi statyti gyvąją Bažnyčią. Tačiau Pavandenės parapija turi ypatingą praeitį, nepaprastą savo istoriją ir nuostabią gamtą.

Važiuojantieji Užvenčio ir Varnių plentu Pavendenės link, pirmiausia pamato iškylantį didelį Moteraičio kalną, ant kurio pastatytas nedidukas kryžius. Piliakalnio papėdėje įtaisyta lenta skelbia, kad ši vieta priklauso Varnių regioniniam parkui.

Daug ryžto ir energijos įdėjo Pavandenės vidurinės mokyklos fizikos mokytoja Jadvyga Streckienė su sūnumi, taip pat mokytoju, kad vietos valdžia leistų ant 219 m aukščio piliakalnio pakeisti aptrūnijusį kryžių nauju, aukštesniu. Jubiliejinių 2000 metų proga Pavandenės parapijos kryždirbys Aleksas Macas padirbo du masyvius ąžuolinius kryžius. Vieną pastatė ant Moteraičio piliakalnio, kitą – gyvenvietės centre, prie Laisvės paminklo, vietoje pokario metais komjaunuolių su pjūklu nupjauto kryžiaus. Įsimintinais 1999 metais, pasibaigus Šv.Onos atlaidams, su trispalve, Petro Baginsko vedami, atlaidų dalyviai užkopė į Moteraičio piliakalnį. Kryžių pašventino Varnių klebonas kun. Jonas Petrauskis. Kai kas iš dalyvių prisiminė kryžiaus statymą gūdžiu sovietmečiu. Iškilmingą šventę Pavandenės dūdų orkestras užbaigė giesme. Vaizdo juostoje liko įamžintas kryžiaus statymas ir šventinimas.

Malonu pasižvalgyti užkopus į Moteraičio piliakalnio viršūnę. Kryždirbio Alekso patarti, pavandeniškiai kryžių atsuko į Šv.Onos bažnyčią. Virš miestelio ji iškyla visu savo grožiu. Rodos, ranka paliestum prie piliakalnio medžiais apaugusio šlaito prigludusį Gludo ežerą. Kitoje ežero pusėje – Sklepkalnis, buvęs Sakelio dvaras, kuriame kelerius metus gyveno rašytoja ir mokytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.

Jeigu tektų į Pavandenę važiuoti vingiuotu Žemaitijos keliu nuo Telšių, pro Janapolę, akį patrauktų tik pora kilometrų nuo bažnyčios stovintis kitas, taip pat garsus archeologiniais radiniais ir padavimais Sprūdės piliakalnis. Nuo Sprūdės piliakalnio gerai matoma bažnyčia su pavandeniškių namais, taip pat netoliese esantis septynių kilometrų ilgio Biržulio ežeras. Tai vienas seniausių Lietuvos ežerų. Archeologai spėja, kad šio ežero pakrantėje žmonės gyveno prieš dešimt tūkstančių metų. Šiaurinėje Biržulio pakrantėje, prie Drujos upelio, kur sueina Pavandenės ir Janapolės parapijų ribos, žemaičių dūnininkų ir dounininkų ribos, surasta Duonkalnio akmens amžiaus gyvenvietė ir kapinynas. Biržulio ežere gausu žuvų. Žvejyba ilgą laiką vertėsi pakrantės gyventojai. Pavandenėje gyvenę prekiautojai supirkdavo žuvis iš Pabiržulio žvejų ir veždavo statinėmis į Šiaulius, Raseinius, Kelmę. Ežero pakrantėse gausu paukščių ir augmenijos. Prieškario metais ežero sąsmaukoje veikė keltas ir taip sutrumpėdavo kelias iš Varnių į Luokę. Pavandeniškių gyvenimas labai susijęs su šiuo ežeru. Ir daugiau kaip 30 metų šioje parapijoje klebonu išdirbęs kun. J.Bukauskas mielai praleisdavo laisvalaikį prie šių ežerų.

Žvelgiant nuo Sprūdės kalno saulėtą dieną, galima pamatyti už Biržulio ežero esančios Varnių kunigų seminarijos kupolą. Dabar čia veikia Žemaičių vyskupystės muziejus. Muziejaus direktorius Antanas Ivinskis gali daug parodyti ir papasakoti. A.Ivinskis teigia, kad Pavandenės gyvenvietės dalis pavadinta keistu Miestalio vardu. Istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad Miestalis – tai buvęs Medininkų centras. Ilgus šimtmečius Varniai buvo didžiulis Žemaičių vyskupystės centras. Pavandeniškiams nesunku buvo pasiekti už dvylikos kilometrų esančią Varnių Šv.Petro ir Povilo katedrą, pasiklausyti vyskupų, kunigų seminarijos profesorių pamokslų. Šiuo metu Varniuose esantis Žemaičių vyskupystės muziejus saugo carinės priespaudos ir karų negailestingai naikintą Žemaičių vyskupystės kultūrinį palikimą. Tarp saugomų eksponatų - ir Pavandenės Šv.Onos parapijos senosios vėliavos ir žibintai. Muziejuje rengiamos parodos, organizuojamos ekskursijos. Būtų gerai, kad turistai, Varniuose aplankę buvusią katedrą, Žemaičių vyskupystės muziejų, atkeliautų ir į Pavandenę.

Trumpa Šv.Onos Bažnyčios istorija

Vėliausiai krikštą priėmė žemaičiai. 1413 metais Jogaila ir Vytautas, lydimi gausaus kunigų būrio, krikštijo žemaičius. 1417 metais buvo įkurtas Žemaičių vyskupijos centras Varniuose (Medininkuose). Vėliau Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje teko išgyventi sunkius išbandymus dėl plintančio kalvinizmo. Prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karai su Švedija. Tuo laikotarpiu – 1620 metais ir buvo įkurta Pavandenės parapija. 1802 metais Pavandenės bažnyčia buvo perstatyta klebonaujant kun. Gailevičiui ir padedant Pavandenės dvaro savininkui Antanui Gedgaudui.

Pavandenė – arčiausiai Varnių, todėl čia darbavosi kanauninkai ir prelatai. 1668 metais popiežius Klemensas IX Žemaičių vyskupu paskyrė Kazimierą Pacą. Kadangi vyskupas buvo silpnos sveikatos, tai vyskupiją administravo Pavandenės klebonas prelatas Vladislovas Giedraitis.

Ilgi carinės ir sovietinės priespaudos metai sunkino ne vienos parapijos gyvenimą. Žiauriais sovietinės okupacijos pokario metais Pavandenėje prisiglaudė iš Dzūkijos krašto, Leipalingio, kilęs kun. J.Bukauskas su seserimi. Parapijos pastatai buvo atimti, teko apsigyventi nedideliame, šventoriuje pastatytame namelyje. Ramaus būdo, patriotiškos dvasios kunigas čia dirbo daugiau nei 30 metų, iki 1982-ųjų. Nuo to laiko Pavandenę aptarnavo Varnių klebonas kun. J.Petrauskis. Atgimimo laikotarpis bažnyčioms suteikė galimybę atgauti tai, kas buvo nacionalizuota, tačiau nebuvo galima iškart nuveikti visų darbų. Vyskupas Antanas Vaičius ne kartą kunigams yra priminęs svarbiausia: sutvarkyti bažnyčią, o klebonijas tvarkyti yra ne pagrindinis dalykas. Pavandenėje reikėjo tvarkyti bažnyčią ir parapijos pastatus.

Parapija šiomis dienomis

Kaimyninėje Janapolės parapijoje daugiau nei 30 metų dirbo iš Aukštaitijos kilęs kunigas Vincentas Klebonas. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido sunkiai sirgdamas, ten šventoriuje jis ir palaidotas.

Pavandenės bažnyčios šventoriuje palaidotas buvęs ilgametis šios parapijos klebonas kun. J.Bukauskas. Abu kunigai, gyvi būdami, gražiai bendravo. Šiuo metu Janapolėje dirba jaunas, energingas klebonas kun. Tomas Domarkas. Jis aptarnauja Baltininkų koplyčią ir Pavandenės parapiją.

Klebonas be parapijiečių pagalbos nieko reikšmingo parapijoje negali nuveikti. Žvirgždžių kaimo gyventojas, tremtinys A.Macas, augalotas, daugiau nei 60 metų vyras, - puikus stalius. Jis savo rankomis padirbo ne vienerias duris, pastatė ne vieną namą. Gražūs jo daryti ąžuoliniai kryžiai puošia piliakalnius, Varnių bažnyčios šventorių, sodybas. Gražiai sutvarkyta ir jo paties sodyba. Nuo svirno kyla lėktuvas, su šluota mojuoja ragana, ant kalvelės pasilypėjęs vėjo malūnas. Aleksas – nuolatinis bažnyčios lankytojas, žinoma, kartu su žmona. Su dviračiu iš Pabiržulės kaimo ir lyjant, ir saulei šviečiant net tris kilometrus šventą ir paprastą dieną į bažnyčią atvažiuoja skalbėja ir varpininkė Nastė Burbienė. Kas ją taip gražiai išmokė iki sniego baltumo išskalbti kamžas, altorių užtiesalus? Biržulio ežeras ar griežtas tėvas? Pavandenės vargonininkė, tikybos mokytoja Elytė Berneckienė šeštus metus dirba ir muzikos mokytoja. Pavandenės pagrindinėje mokykloje, vadovaujamoje ilgametės direktorės Emilijos Macienės, mokosi per 100 mokinių. Dauguma jų lanko tikybos pamokas.

Gaudkalnio kaime gyvena pamaldi moteris Vanda Zelbaitė, visa siela prisirišusi prie gimtosios parapijos. Kurį laiką ji dirbo bažnyčios skalbėja ir varpininke. Jos namus kiekvieną penktadienį aplanko laikraštis „XXI amžius“. Tai vienintelė moteris parapijoje, skaitanti katalikišką spaudą. Vienuoliu parapijos žmonės vadina tretininką Antaną Grigelį. Daug kur klebonui pagelbsti Laima ir Antanas Stankai, Irena Gibiežienė, Stasė Lotužienė ir kitos moterys. Iš Pavandenės parapijos kilę kun. Jonas Baginskas, buvusio Pavandenės klebono J.Bukausko sūnėnas Virginijus Pocius. Ilgus metus Vilniaus Švč.Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčioje darbavosi kunigas Stasys Lidys. Šventoriaus namelyje kabo jo ranka pieštas paveikslas „Kristus, besimeldžiantis Alyvų sode“. Ne vieno pavandeniškio namuose galima pamatyti vietos dailininko Antano Tekoriaus aliejiniais dažais pieštus šventųjų paveikslus. Taip pat vaizdus su Sprūdės, Sklepkalnio piliakalnių peizažais.

Didžiausios netektys

Daug žmonių gyvybių nusinešė karai ir ligos. Pokario metais „visiems laikams“ buvo atėjusi viena partija, skelbusi darbininkų ir proletariato vardu „laimę, lygybę, brolybę“. Lietuvoje buvo įvesta „tvarka“, dėl kurios šimtai tūkstančių žmonių atsidūrė Sibiro speigynuose. Nelygioje kovoje už laisvę 1941 m. birželio 24 d. besitraukianti Raudonoji armija Rainių miškelyje žiauriai nukankino pavandeniškius Zigmą Sakelį, Vytautą Lileikį. 1944 metų Kūčių dieną rusų kareiviai gaudė vyrus į kariuomenę, degino sodybas, plėšė, žudė kaimo gyventojus. Mediškių kaime sudegino Vaišių sodybą, Žvirgždžių kaime – Tamoševičiaus sodybą, Pavandenėje – Kazio Pociaus, Juozo Bagdono, Andriuškų sodybas. Miksodžio kaime Raudonosios armijos kareiviai nušovė Antaną Kumžą ir Igną Petrulį. O kiek dar yra kitų pavandeniškių – nukankintų, žuvusių Sibiro tremtyje.

Pavandenės miestelio centre stovi „Laisvės“ paminklas. Žiauriais pokario metais paminklas buvo įverstas į čia pat iškastą duobę, kryžius nupjautas. Atgimimo metu pavandeniškė mokytoja J.Streckienė kartu su mokytoja sąjūdininke Bronislava Venclauskiene paragino vietos jaunimą atkasti paminklą. Padedami jauno mokytojo Livanto Streckio, jaunieji talkininkai šį paminklą atkasė ir vėl pastatė. Vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai detaliai prisiminė, kas paminklą griovė, kas užrišo šventoriaus vartus ir pjūklu nupjovė kryžių. Surengtos šventinimo iškilmės, į jas 1989 m. gegužės 7 d. atvyko Varnių klebonas kun. J.Petrauskis.

Ilgus metus mokyklos ūkvedžiu dirbęs visų Pavandenės kalvų, kalnelių, upių upelių žinovas politinis kalinys Antanas Lotužis su ašaromis akyse ir tiek iškentęs rašė:

Pavandene, Tu man Sostinė, (…)
Tu manęs nepamiršai
Sunkioj katorgos skerdynėje.

Neatlaikė sovietmečio išbandymų Pavandenės klebonija. Ilgus metus čia buvo mokyklos bendrabutis. Griūvant Pavandenės tarybiniam ūkiui, didžiulis klebonijos pastatas buvo visiškai nuniokotas: išgriautos krosnys, išlupti langai. Įteisinus žemės nuosavybę, klebonija buvo nugriauta. Sovietmečiu parapijos salė – špitolė buvo pertvarkyta į kultūros namus. Tačiau ir šis pastatas, griūvant tarybiniam ūkiui, neteko langų, durų ir krosnių. Beveik visi parapijos pastatai buvo sunaikinti, liko tik į žemę smenganti altarija.

Nuo Pavandenės iki Janapolės driekiasi Biržulio ežeras, kurį pavandeniškiai buvo labai pamėgę. Kaimo kraštovaizdžiui padaryta didžiulė neįkainojama žala. Sovietmečiu, sumanius atgauti iš ežero kuo daugiau dirbamos žemės, ežero vanduo buvo nuleistas. Per siauriausią ežero vietą nutiestas kelias į Varnius.

Pavandenės puošmena anksčiau buvo didysis vėjo malūnas. Jį XX a. pradžioje pastatė monsinjoro Vincento Vėlavičiaus ir žuvusio aviacijos leitenanto Igno Vėliaus tėvas, puikus malūnų statybos specialistas. Malūnas buvo didelis ir galingas, atlaikydavo visus šiaurės vakarų vėjus, atūžusius nuo Biržulio ežero daubos. Socialistiniais darbo metodais dirbantis ūkis pasinaudojo malūnu, o vėliau kaip nereikalingą daiktą nugriovė. Ūkio traktoriaus plūgais buvo „sušukuota“ Sprūdės piliakalnio pašonė, kur slėpėsi protėvių senkapiai.

Prie Gludo ežero stovėjusio trijų aukštų Sakelio dvaro mūriniai rūmai sulaukė naujų šeimininkų. Savininką Z.Sakelį nukankino Rainiuose. Buvo sunaikintas visas Sakelių archyvas: glėbiais nešė rankraščius ir kūreno. Antano Lotužio teigimu, jų buvo begalės; šimtmečius kurti raštai per kelias valandas supleškėjo. Kada vietos gyventojus aktyvistus, kūrenančius knygas, perspėjo, jie drąsiai atkirto, kad nebėra ponų, nebereikia nė jų neįskaitomų raštų. Taip žuvo didžiulės mūsų kultūros vertybės.

Ilgus šimtmečius Pavandenės bažnyčia ir dvaras artimai bendravo. Dvaras priklausė vienam administraciniam vienetui. Pokario metais ši vietovė buvo priskirta Kelmės rajonui, nors didesnė parapijos dalis liko Varnių seniūnijos ir Varnių regioninio parko ribose. Tada Sakelio dvaras buvo kolūkio centras. Dvaro rūmuose veikė biblioteka, kultūros namai. Juose kurį laiką dirbo būsimasis kunigas S.Lidys. Prijungus kolūkį prie Užvenčio tarybinio ūkio, dvaro rūmai ir kiti ūkiniai pastatai pradėjo nykti. „Brandaus socializmo“ laikotarpiu dvaras buvo nugriautas. Dalis plytų panaudota atstatant kaimyninę Kolainių bažnyčią. Telšių „Alkos“ muziejuje saugomas didžiulis paveikslas iš Sakelio dvaro – tai Pranciškaus Smuglevičiaus drobė „Agripina perkelia savo vyro Germonariko palaikus į Tėvynę“. Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotojai teigia, kad šį paveikslą Pavandenės dvarininkai įsigijo iš vyskupo M.Valančiaus.

Išdraskytas Sakelių šeimos mauzoliejus savo kapavietėmis niūriai žvelgia į kiekvieną čia apsilankantį. Visos tos netektys savo žiauria realybe Pavandenę rakina prie niūrios kasdienybės. Vargu ar šis gražus gamtos kampelis bus kada lankomas piligrimų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija