Atnaujintas 2005 kovo 23 d.
Nr.23
(1324)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Bažnyčia siūlo Europai naują socialinę strategiją

Mindaugas BUIKA

„Chruščiovinė“ plėtros programa

Įsitraukdama į diskusiją dėl Europos Sąjungos vadinamosios „Lisabonos strategijos“ projekto tolesnio likimo Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) paskelbė savo siūlymus dėl žemyno socialinės politikos atnaujinimo. Dokumentą, pavadintą „Europos socialinio modelio stiprinimas“, COMECE vykdomasis komitetas pristatė kovo 22-23 dienomis vykstančiai Europos Tarybos pavasario sesijai, kurioje kaip tik aptariama „Lisabonos strategija“.

Pagal šį projektą, kurį 2000 metais Portugalijos sostinėje Lisabonoje vykusiame susitikime patvirtino ES valstybių vadovai, per vėlesnį dešimtmetį, tai yra iki 2010-ųjų, Europos Sąjunga reformų ir technologijos plėtros dėka turi tapti pažangiausia ekonominė ir socialinė bendrija pasaulyje. Kai kurie ekspertai tą programą su tam tikra ironija įvardijo kaip „chruščiovinę“, tai yra panašią į tą, kuri buvo vykdoma Sovietų Sąjungoje praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Tuomet sovietų lyderis Nikita Chruščiovas mėgo kalbėti, kad per dešimtmetį sovietų komunistų imperija pavys ir pralenks („dagonim i peregonim“) Jungtines Valstijas bei sukurs tikrąjį komunizmą (kažką panašaus į žemišką rojų).

Kaip žinoma, sovietai ne tik kad JAV nepavijo, bet vis labiau atsiliko, o apie komunistinį „rojų“ palaipsniui iš viso nustota kalbėti. Bijomasi, kad panašiai neatsitiktų ir su „Lisabonos strategijos“ ambicingu projektu, nes ekonominį bei politinį netikrumą patirianti, moraliai pakrikusi ir demografinėje krizėje atsidūrusi Europos Sąjunga vis labiau atsilieka ne tik nuo Jungtinių Valstijų, bet ir nuo pažangiausių Azijos šalių. Būtent todėl yra svarbios Europos Sąjungos vyskupų pastabos, kuriose pabrėžiamas būtinumas integraliai derinti socialines, ekonomines bei ekologines ambicijas su pagarba žmogiškajam orumui, tradicinei šeimos institucijai bei krikščioniškoms vertybėms reikalavimais.

Ginti būsimų kartų interesus

COMECE Vykdomojo komiteto siūlymuose pirmiausia pabrėžiama, kad kuriamas Europos socialinis modelis neturi remtis būsimų kartų skolos sąskaita. Toks pavojus yra akivaizdus žinant gimstamumo mažėjimo ir visuomenės senėjimo procesą Europos Sąjungos šalyse. Dabar 65-mečiai ir vyresni sudaro 16 proc. ES gyventojų, o 2010-aisiais šio amžiaus žmonių padaugės iki 27 proc. Dėl šios priežasties didėja visuomeninės išlaidos sveikatos apsaugai, iškyla pavojus ilgalaikiam pensijų finansavimui, didėja valstybinis įsiskolinimas. Kai kuriose euro zonos valstybėse 2003 metais ši skolos našta siekė net iki 70 proc. bendro nacionalinio produkto (BNP). Nemaža dalis visuomeninių išlaidų padengiama kreditu, kuriam išlyginti investicijų dydis nepatenkinamas.

Pabrėždami, kad „biudžeto deficitai taptų dar didesni ir nerimą keliantys be daugybės valstybinių įmonių išpardavimo ir investicijų“, vyskupai tuo pačiu pripažįsta tolesnės privatizacijos neišvengiamumą. Jie taip pat nurodo būtinumą atnaujinti ir pertvarkyti daugumos Europos šalių socialinio saugumo sistemas sumažinant valstybės dalį jose. Tai ir suprantama, nes dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių nuolat mažėja, o pensininkų – daugėja. Esant šiai tendencijai valstybė negalės finansuoti daugelio socialinių programų, kurios būtinos šeimos palaikymui ir „paramai tų kartų, kurioms teko pakelti esminę naštą išsaugojant esamą Europos socialinį modelį“, rašo ganytojai.

Iš esmės kartu su ekonomikos globalizacija bei gamtosauginių problemų sprendimu priimtas socialinio saugumo sistemos reorganizavimas yra vienas pagrindinių iššūkių dabartinei Europos Sąjungos santvarkai. „Europinės demokratijos ir pačios Sąjungos (tai tarpusavyje glaudžiai susiję) stiprumą ar silpnumą atskleis gebėjimas ateinančiais metais ginti ateities kartų interesus ir nutraukti įsiskolinimo spiralę, nepriklausomai nuo tos aukos, kurios prireiks tam įgyvendinti“, – pabrėžiama COMECE dokumente.

Šeimos institucijos socialinė svarba

Be abejonės, šios problemos būtų sprendžiamos žymiai lengviau, jeigu būtų išsaugota tradicinė šeima ir vėl išaugtų gimstamumas, tuo padidinant ir dirbančiųjų skaičių. „Be šeimų su vaikais, Europos visuomenė rizikuoja prarasti savo pirmąją ir svarbiausią paskirtį – būti individų saugumo ir visuomeniškumo garantu, – teigia Europos vyskupai. – Be esminio optimizmo ir egzistencinio pasitikėjimo, susijusio su vaikų gimimu, jai bus sunku suteikti europinei ekonomikai ir verslui naują postūmį ir naują veržlumą“.

Taigi ir šiandien tradicinė šeima – grindžiama vyro ir moters santuoka – išlieka pagrindine Europos socialinio modelio atrama. Daugelio dalykų, kuriuos individas gauna šeimoje, – auklėjimą, globą, emocinę pusiausvyrą, socialinį stabilumą, – negali suteikti jokios valstybinės struktūros ir dėl finansinių resursų ribotumo, ir dėl subsidiarumo principo svarbos. Paradoksalu yra tai, jog šiuo metu, kaip niekada anksčiau, visi pripažįsta, kad nėra šeimai visavertės alternatyvos ir daugelyje apklausų jauni žmonės savo gyvenimo įprasminimą pirmiausia suvokia šeimos sukūrimu, pati tradicinė šeimos institucija išgyvena didelę krizę.

Akcentuodami labai išaugusį skyrybų skaičių, Europos vyskupai savo dokumente primena kai kurias socialines šio negatyvaus reiškinio priežastis, į kurias turėtų atkreipti dėmesį Europos Sąjungos vadovai. „Daugelyje ES valstybių ekonominės sistemos iki šiol nėra pakankamai lanksčios, kad būtų galima tinkamai derinti šeimos ir profesinį gyvenimą ir kad šeimos turėtų pakankamai laiko savo vaikams auklėti bei namų ūkiui tvarkyti“, – pastebi ganytojai. Jie taip pat apgailestauja, jog Europos Sąjungoje, nepaisant visų šių debatų, iki šiol žmonės, pirmiausia moterys, visiškai atsidėjusios savo šeimai, negauna nei pakankamos materialinės kompensacijos, nei idėjinio paskatinimo.

Todėl nereikėtų stebėtis, jog apie trečdalis visų Europos Sąjungos moterų dabar pripažįsta, kad jos neturi tiek vaikų, kiek norėtų turėti. Gimstamumas mažas, bendras gyventojų skaičius mažėja ir jį bandoma bent iš dalies kompensuoti didinant integraciją, kas sukelia kitas socialines problemas ir naujus pavojus pačiam Europos socialiniam modeliui. Štai kodėl, vyskupų įsitikinimu, Europos šeimos strategija turėtų būti esmine bendrosios socialinės praktikos dalimi. Jie taip pat primena ir popiežiaus Jono Pauliaus II dokumento „Ecclesia in Europa“ paraginimą Europos Sąjungai priklausančioms valstybėms „darbuotis įgyvendinant adekvačią šeimos politiką“.

Vertybių perteikimas ir ugdymas

Nuo šeimos politikos aptarimo COMECE dokumente pereinama prie taip pat labai svarbios vertybių politikos Europos Sąjungos gyvenime. Esminį vaidmenį vertybių perdavimui ir pažinimui vaidina švietimas, naujosios informacinės technologijos, kalbų mokėjimas. „Būtina, kad ateityje Europos piliečiai mokėtų bendrauti keliomis kalbomis. Čia jau nėra tik anglų kalbos mokėjimo klausimas. Tai yra būtina, bet nepakankama“, – teigia vyskupai. Jie taip pat pabrėžia, kad europinės civilizacijos augimui yra svarbu ne tik vertybių perdavimas, bet ir ugdymas bei visuomeninių galimybių sudarymas joms įgyvendinti.

Nors tolerancijos, pagarbos ar dosnumo vertybės yra svarbios žmonių ir tautų tarpusavio sambūviui, tačiau jų ugdymui švietimo sistemoje teikiamas per mažas dėmesys. COMECE dokumente apgailestaujama, kad neskatinamas mūsų civilizacijos religinių šaknų, kultūrinių tradicijų, Europos istorijos analizės suvokimas, ir minėtoje „Lisabonos strategijoje“ daugiausia kalbama apie verslininkiškos dvasios stiprinimą. „Europa gali išsiugdyti dinamiškų ir iškilių asmenybių, jeigu jos bus formuojamos per kultūrinį ir religinį švietimą bei Europos istorijos pažinimą“, – nurodo vyskupai.

Savo dokumente jie reiškia susirūpinimą, kad dėl perdėtos sekuliarizacijos daugelis europiečių yra praradę šventumo, antgamtiškumo, apeigos suvokimą ir pajautą. „Pavyzdžiui, yra sunku matyti, kai daugelyje Europos vietų sekmadieniai ar net didžiosios religinės bei nacionalinės šventės tampa paprastomis darbo ar apsipirkimo dienomis“. Dokumente perspėjama, kad taip europiečiai ne tik praranda religinius saitus, bet ir visuomeninėje plotmėje netenka galutinės prasmės suvokimo. Tuo tarpu religingumo ir viešojo gyvenimo ryšys padeda išugdyti bendruomeniškumo jausmą, stiprinti tikrąjį europinį tapatumą.

Mokslo pažanga turi tarnauti bendrajam gėriui

Vienu svarbiausių ir konkrečių „Lisabonos strategijos“ uždavinių Europos Sąjungos šalių vadovai iškėlė poreikį didinti lėšas moksliniams tyrimams ir technologijų pažangai, kad iki 2010 metų šiuo lygmeniu Europa susilygintų su Jungtinėmis Valstijomis ir Japonija. (Deja, praėjus jau penkeriems metams nuo „Lisabonos strategijos“ programos paskelbimo, Europos Sąjungos atsilikimas šioje srityje tebėra akivaizdus. Štai kaip viename forume, vykusiame šių metų pradžioje, pripažino ES komisarė informacinei visuomenei ir žiniasklaidai Viviana Reding, šiuo metu Europos Sąjungos investicijos į informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) vystymą tebėra tik trečdalio JAV ir dviejų trečdalių Japonijos lygio.)

Kaip nurodo savo dokumente „Europos socialinio modelio stiprinimas“ COMECE vadovai, Bažnyčia remia mokslo plėtrą, nes „mokslas ir tyrimai turi egzistencinę reikšmę žmonijai“ bei yra svarbūs ekonomikos vystymui, gyvenimo kokybės kėlimui. „Mokslas ir tyrimai įgyja visišką Bažnyčios pripažinimą tiek, kiek yra įsipareigoję bendrajam gėriui ir pagarbai žmogaus orumui“, – teigiam COMECE dokumente. Čia taip pat pabrėžiama, kad Bažnyčia nurodo ir tam tikrus pavojus, kada naujojo pažinimo siekime gali būti reliatyvizuojamas asmens orumas ir atsirasti nepagarba žmogiškajai gyvybei.

Nepriimtinas yra „aklas tikėjimas, kad netolimoje ateityje moksliniai tyrimai gebės išgydyti visas žmonių ligas“, jeigu į juos bus sutelktas absoliutus dėmesys, nepaisant mokslo etikos reikalavimų. Vyskupai pirmiausia nurodo eksperimentus su žmogaus embrionais bei iš jų išgaunamomis kamieninėmis ląstelėmis, kurių pasekmė – sunaikinama užsimezgusi gyvybė. Kol nėra bendro visų ES narių sutarimo dėl tokių eksperimentų etinio vertinimo, Europos bendrija turi susilaikyti nuo jų finansavimo, pažymi vyskupai. Jie taip pat pabrėžia poreikį žemyno mokslinei visuomenei vesti nuolatinį mokslo ir etikos, filosofijos ir teologijos dialogą ir „ne tam, kad būtų suvaržyta pažinimo pažanga, bet kad geriau būtų sutelktas dėmesys į žmogaus asmenį ir bendrąjį gėrį“.

ES struktūrų ir Bažnyčios partnerystė

Savo veiklos 25-metį mininti COMECE – ji buvo įkurta 1980 m. kovo 3 d. – kovo 9-11 dienomis Briuselyje vykusioje plenarinėje asamblėjoje surengė susitikimą su Europos Komisijos pirmininku Žozė Manueliu Barozu, kuriam taip pat išdėstė savo svarstymus dėl „Lisabonos strategijos“, patvirtindama ekonomikos vystymo poreikį stiprinant Europos socialinį modelį. Kaip teigiama žiniasklaidai pateiktame komunikate, Europos vyskupai paragino Ž.Barozą, jog Europos Komisija vestų aktyvesnę partnerystę su Bažnyčia, – šio dialogo svarbą pripažįsta ir naujoji Europos Konstitucija, – kad bendrijoje gyvenimas ir tvarka būtų grindžiami vertybėmis. Ypač tai svarbu tokiose srityse, kaip darbo santykiai ir užimtumo problemų sprendimas, parama šeimai ir mokslinių tyrimų finansavimas.

Vyskupai Europos Komisijos pirmininkui taip pat priminė neseniai įvykusius istorinius pasikeitimus Ukrainoje ir paragino toliau stiprinti ryšius tarp šios pokomunistinės Rytų Europos šalies ir Europos Sąjungos. Ganytojai, nurodę ES įsipareigojimus vadinamajai „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ programai, – šis 2000 metais Jungtinėse Tautose priimtas projektas kelia tikslą iki 2015-ųjų pasaulyje per pusę sumažinti skurdą ir badą, – pažymėjo solidarumo rodymo vargingoms šalims reikšmę tiek Europos Sąjungoje, tiek ir kitose šalyse. Ši solidarumo nuostata ypač svarbi dabar, svarstant 2007-2013 metų finansines perspektyvas, derinant paramą mažiau išvystytoms ES valstybėms.

Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisijos plenarinėje asamblėjoje, kurioje Lietuvos episkopatui atstovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, taip pat vyko Bažnyčios hierarchų pasitarimai su kitais aukštais Europos Komisijos pareigūnais, kuriuose svarstytos mokesčių, pabėgėlių ir paramos besivystančioms šalims problemos. Vyskupai dar kartą aptarė 2003 metais paskelbto dokumento „Europos Sąjungos ateitis ir katalikų atsakomybė“ parengiamąjį tekstą, kurio galutinis variantas, atsižvelgus į pataisas bei siūlymus, bus paskelbtas 2005 m. gegužės 9 d. Vyskupų nuomone, šis dokumentas turi tapti svarbiu pagalbiniu įrankiu žemyno katalikams vykstančiuose debatuose dėl Europos tolesnės integracijos.

Prieš 25-erius metus įkurtą Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisiją sudaro visų ES erdvėje veikiančių katalikų episkopatų atstovai. Šalių kandidačių į Europos Sąjungą – Kroatijos, Rumunijos ir Bulgarijos – vyskupų konferencijos COMECE turi stebėtojo statusą. Šiuo metu COMECE pirmininkas yra Hildesheimo (Vokietija) vyskupas emeritas Jozefas Homejeris, vicepirmininkai – Roterdamo (Olandija) vyskupas Adrianas van Lujnas, SDB, ir Klermano (Prancūzija) arkivyskupas Ipolitas Simonas. Generalinis sekretorius – monsinjoras Nojelis Treinoras. Iš pradžių Bažnyčios ir jos organizacijų santykis su Europos Sąjunga rėmėsi vadinamuoju „prancūziškuoju modeliu“, kuris pabrėžia Bažnyčios ir valstybės radikalų atskyrimą. Tačiau vėliau, ypač nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios, Bažnyčios santykis su europinėmis struktūromis palaipsniui įgijo reguliarų dialogo ir partnerystės pobūdį. Šio neformalaus bendradarbiavimo reikšmė buvo patvirtinta jį įteisinus atskiru 1-52 straipsniu naujoje Europos Konstitucijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija