Atnaujintas 2005 kovo 25 d.
Nr.24
(1325)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui

Pergalės kaina

Petras KATINAS

Žinomas rusų rašytojas Grigorijus Baklanovas, išėjęs savanoriu į frontą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžioje ir praėjęs šį pragarą, kaip sakoma, nuo skambučio iki skambučio, teigė, kad ne tik jis vienas, bet ir daugelis mobilizuotųjų ar išėjusiųjų savanoriais į frontą net įsivaizduoti negalėjo, kad įvyks tokia tragedija. Pasak G.Baklanovo, visiems buvo įkalta į galvas, kad Raudonoji armija yra stipriausia ir galingiausia pasaulyje, o visus priešus vos ne kepurėmis užmėtys. „Ir armija buvo gera, ir vadovybė gera, – rašo G.Baklanovas. – Bet juk visi gabiausi karo vadai buvo Stalino sušaudyti 1937-1938 metais. Geriausiu atveju – išvežti į lagerius bado mirčiai“. Iš tiesų iš penkių maršalų buvo areštuoti ir sušaudyti trys. Kas gi liko? Ogi patys didžiausi kariniai nemokšos – „raitelis“ Budionas ir Vorošilovas, neturėję jokio supratimo nei apie naujausią karo techniką, nebaigę jokių karinių mokslų ir apskritai turėję tik pradinį išsilavinimą. Aišku, su tokiais „karvedžiais“ toli nenuvažiuosi. Be to, 1937-1938 metais iš keturių pirmojo rango komandarmų (armijos generolų) buvo sušaudyti trys. Iš dvylikos antrojo rango komandarmų (pagal dabartinę kvalifikaciją – generolų pulkininkų) areštuota ir sušaudyta dvylika. Svarbiausia, į ką atkreipia dėmesį rašytojas G.Baklanovas, jog, rengiantis su didele pompa paminėti karo pabaigos 60-ąsias metines, dabar oficiali valdžia net nenori prisiminti tokių dalykų. Dargi atvirkščiai – šlovina „generalisimą“ Staliną, kurio įsakymu ir buvo nužudyti sovietinės armijos generolai. Jau N.Chruščiovo trumpalaikio atšilimo metais, o ypač M.Gorbačiovo laikais, kai dar buvo likę daugiau gyvų Antrojo pasaulinio karo dalyvių, buvo daug rašoma, skelbiama archyvinių dokumentų apie tai, kaip Stalinas prieš pat karą faktiškai sunaikino Raudonosios armijos vadovybę. Tiesa, 1941 metų vasarą ir rudenį kilo panika, kai „nenugalimoji“ patyrė milžiniškus nuostolius, ir „generalisimas“ liepė išlaisvinti iš lagerio dar likusį gyvą, beveik mirštantį badu generolą Rokosovskį.

Beje, prasidedant karui Sovietų Sąjunga turėjo kur kas daugiau lėktuvų ir tankų nei Vokietija ir visa Europa. Tačiau dauguma sovietų lėktuvų buvo sunaikinta jau pirmosiomis karo dienomis, o daugelyje divizijų nebuvo net šautuvų. Jau 1941 metų rugsėjį sovietinė armija prarado beveik visus lėktuvus. Ir ne vien todėl, kad daugelis jų buvo sunaikinti taip ir nepakilę iš aerodromų. Vokiečių lakūnai visiškai viešpatavo ore. Tai ir suprantama. Kiekvienas jų buvo skraidęs ne mažiau kaip 300-400 valandų. Tai išties buvo profesionalai. O dauguma sovietų lakūnų buvo skraidę vos po penkiasdešimt valandų. Apskaičiuota (aišku, dabar apie tai net neužsimenama), kad per visus 1941 metus, pradedant birželio 22 diena, Raudonoji armija kiekvieną dieną netekdavo 29 tūkstančių žmonių. Primindamas, kad 1941-ųjų tragedija prasidėjo 1937 metais, buvęs sovietų maršalas Biriuzovas savo atsiminimuose rašė, kaip jis, karo pradžioje baigęs karo akademiją, buvo paskirtas 30-osios Irkutsko divizijos štabo viršininku. O pareigas perėmė iš vos apsiplunksnavusio vyresniojo leitenanto. Divizijos vado kabinete sėdėjo irgi vyresnysis leitenantas. Visi šios divizijos aukštieji karininkai jau buvo areštuoti ir sušaudyti, todėl divizijai vadovauti buvo paskirti... kuopų vadai.

Aišku, Stalinas represijas ir savo bendražygių bei Lenino „gvardijos“ žudynes pradėjo kur kas anksčiau nei 1937 metais. Prisiminkime: iš 29 CK narių ir kandidatų, vadovavusių bolševikiniam 1917 metų perversmui, penkiolika Stalino įsakymu buvo sušaudyta bei nukankinta (Bucharinas, Berzinis, Bubnovas, Kamenevas, Zinovjevas, Kiseliovas, Krestinskis, Locnovas, Miliutinas, Preobraženskis, Rykovas, Smilga, Sokolnikovas, Jakovleva ir kt.). Iš 30 Karinio revoliucinio komiteto narių – tuomet aukščiausio karinės vadovybės organo – Stalinas sušaudė devyniolika. Kiti nusižudė arba žuvo lageriuose. Gyvi liko tik Molotovas ir Manuilskis.

Iš šešiolikos pirmosios bolševikų vyriausybės narių tik keturi mirė savo mirtimi iki Stalino diktatūros įvedimo. Visi kiti buvo sušaudyti. Dargi po trijų didžiųjų valymų Centro komitete, 1934 metais Stalinas dar surado 98 „liaudies priešus“ ir sušaudė.

Taip jis pasielgė ir su milijonais rekrūtų, kurie be atodairos buvo siunčiami į karo mėsmalę. Deja, taip darė ne jis vienas, už nieką laikantis savo žmonių gyvybes, bet ir dar vienas didžiuoju karvedžiu paskelbtas maršalas G.Žukovas. Ir joks karas, nei vokiečių „Tigrai“ ar „Ferdinandai“, nei pikeruojantys „Meseršmitai“ neatnešė tiek žmonių aukų kaip vyriausiasis karo vadas Stalinas ir jo parankiniai, siuntę į fronto priešakines linijas šimtus tūkstančių neapmokytų rekrūtų, be jokio artilerijos parengimo, be to, išbadėjusių, šturmuoti gerai įtvirtintų vokiečių pozicijų. Tą mėsmalę patyrė ir vadinamosios lietuviškos 16-osios divizijos kariai, kurie 1943 m. vasario 20 d. buvo pasiųsti kaip patrankų mėsa neišvengiamai žūčiai. Netgi 1967 metais „LSSR“ Mokslų akademijos Istorijos instituto išleistoje J.Dobrovolskio knygelėje „Lietuviai kariai Didžiojo tėvynės karo frontuose“ buvo aprašyta šios divizijos tragedija, gavus įsakymą pulti Oriolo miesto kryptimi. Štai kas rašoma toje knygelėje:

„Žygis į susitelkimo vietą vyko nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Keliai buvo taip užpustyti, jog ne tik mašinos, bet ir arklių traukiamos transporto priemonės negalėjo išvažiuoti. Artileristai stūmė patrankas patys. Tačiau beveik visa divizijos stambesnio kalibro artilerija atsiliko. Atsiliko ir gurguolės su šaudmenimis ir maisto produktais. Išskirti divizijai artilerijos daliniai turėjo labai mažai sviedinių. Vasario 22 dieną lauke buvo 40 laipsnių šalčio. Kariai galėjo išsikasti tik nedidelius apkasėlius sniege. Jie buvo priversti būti atvirame lauke nuolat apšaudomi priešo stipria artilerijos ir minosvaidžių ugnimi. Mūsų artileristai dėl šaudmenų stokos galėjo atsakyti tik retkarčiais. Maskuotis ir ilsėtis nebuvo kur. Todėl nuo priešo galingos ugnies daug divizijos karių žuvo dar prieš puolimą. Tai pasikartojo ir vasario 23-24 dienomis. Divizija kelis kartus buvo išvesta į išeities pozicijas puolimui ir vėl grąžinta atgal. Priešo aviacija, netrukdoma mūsų priešlėktuvinės artilerijos ir aviacijos, sudavė mūsų daliniams, išvestiems į atvirą vietovę, stiprius smūgius. Didelių nuostolių patirta ir dėl to, kad kautynių rikiuotė buvo tanki“.

Taigi 16-oji divizija prie Oriolo buvo sunaikinta. Siunčiant šią diviziją sunaikinti, galima įžvelgti ne tik karinio nemokšiškumo, bet ir ideologinių motyvų. Mat Maskva niekada nepasitikėjo lietuvių kariuomenės karininkais, kurie esą „nuo pirmųjų tarybų valdžios dienų dirbo priešišką darbą, šmeižė „dorus“ karininkus, politinius vadovus“.

Dabar, deklaruojant apie milžiniškas aukas, kurias sudėjo Raudonoji armija „vaduodama“ Europą, nenorima net prisiminti, kad tokių didelių aukų galėjo ir nebūti. Negalima, aišku, atmesti ir daugeliui įdiegto bolševikinio fanatizmo. Tai, kad dėl beprasmių aukų fronte kalčiausias yra Stalinas, 1990 metais žurnale „Oktiabr“ rašė pulkininkas T.Brailovskis, primindamas, kodėl 1943-iųjų pabaigoje Raudonosios armijos Vakarų frontas prarado daugiau kaip 400 tūkst. karių. Pulkininkas T.Brailovskis, remdamasis maršalo Sokolovskio, tuomet pašalinto iš Vakarų fronto vado pareigų, sūnaus majoro Jevgenijaus Sokolovskio prisiminimais apie tėvą, papasakojo, kad 1943 metų pabaigos puolimą Stalinas surengė specialiai norėdamas parodyti sąjungininkams Ruzveltui ir Čerčiliui, kad Raudonoji armija po šio tragiško pralaimėjimo pristabdys savo puolimą pietvakarių kryptimi – Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Čekoslovakijos sienų link, nes reikės atgauti jėgas. Iš tiesų Ruzveltui, o ypač Čerčiliui jau tuo metu kėlė didelį rūpestį „dėdulės Džo“ planai įvesti tose šalyse komunistinius režimus. Pasak maršalo Sokolovskio sūnaus, „tai buvo tragiškas farsas, siekiant suklaidinti sąjungininkus. Kad atitrauktų Ruzvelto ir Čerčilio dėmesį nuo Raudonosios armijos sėkmingo puolimo Vakarų kryptimi, Stalinas ir surengė Vakarų fronto puolimą, puikiai žinodamas, jog tas puolimas žlugs. O mano tėvo pašalinimas tebuvo tos maskuotės dalis – strateginė dezinformacija. „Visų laikų ir tautų genialusis karvedys“ dar kartą apgavo sąjungininkus, pareiškęs, kad neturi tikslo iškelti raudonosios vėliavos virš būsimų komunistinio lagerio šalių sostinių rotušių bokštų. O dėl milžiniškų žmonių aukų, tai juk mūsų „vadas ir mokytojas“ niekada negailėjo savo liaudies. Ir tada, kai statė socializmo rūmą ant milijonų žmonių kaulų, ir tada, kai aukojo milijonus gyvybių ant karo aukuro“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija