Atnaujintas 2005 balandžio 6 d.
Nr.26
(1327)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pirmasis Lietuvos savanoris

Generolo Jurgio Kubiliaus 130-osioms gimimo metinėms

Alfonsas ZUBRECKAS

1918-1940 metais Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje tarnavo ne viena dešimtis generolų, tačiau apie daugelį jų šiandien žinoma gana mažai. Tiesa, prieš keletą metų pasirodęs apybraižų rinkinys „Lietuvos kariuomenės vadai“ plačiau nušvietė Nepriklausomos Lietuvos generolų S.Žukausko, J.Galvydžio-Bykausko, P.Liatuko, J.Kraunevičiaus, J.Stanaičio, S.Raštikio gyvenimą. Tačiau Nepriklausomoje Lietuvoje jų buvo net kelios dešimtys. Tarp jų – ir generolas Jurgis Kubilius.

Jurgis Kubilius gimė 1875 m. kovo 28 d. Armoniškių kaime, Marijampolės apskrityje. Baigęs Liudvinavo pradžios mokyklą, toliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Vėliau įstojo į Seinų kunigų seminariją. Tačiau po beveik trejų mokslo metų, 1899 metais, J.Kubilius pradeda tarnybą rusų kariuomenės 88-ajame pėstininkų pulke. 1900 metais, kiek patarnavęs 102-ajame pėstininkų pulke, įstojo į Vilniaus karo mokyklą, kurią baigus, 1902 metais J.Kubiliui suteikiamas paporučiko karinis laipsnis, ir jis pradeda karinę tarnybą 101-ajame pėstininkų pulke. Prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, jaunasis paporučikas su 157-ojo pėstininkų pulko kariais išvyko į frontą Mandžūrijoje. Karui pasibaigus, tęsia karinę tarnybą 101-ajame pėstininkų pulke, kur 1906 metais pakeliamas poručiku. Nuo 1910 metų J.Kubilius – pulko štabo kapitonas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J.Kubilius dalyvauja kovose ties Varšuva ir Rytų Prūsijoje, 1915 metais kaunasi Vilniaus gubernijoje ir Suvalkijoje, vėliau – Galicijoje ir Rumunijoje. Fronte J.Kubilius greitai kilo pareigose. Jeigu karo pradžioje jis ėjo pulko vado pareigas ir turėjo kapitono laipsnį, tai 1915-ųjų pabaigoje jam suteikiamas papulkininkio laipsnis, o 1916-ųjų pabaigoje – jis jau pulkininkas. Per tą laiką J.Kubilius pelnė visus rusų kariuomenės karinius apdovanojimus, o paskutinis buvo Šv. Stanislovo trečiojo laipsnio ordinas.

1916-ųjų birželio 16 d. pulkininkas J.Kubilius Galicijoje, prie Čedrovo kaimo, buvo kontūzytas ir jam kuriam laikui teko palikti frontą.

Po 1917 metų vasario revoliucijos, rusų kariuomenėje tarnavę kitataučiai žmonės nusprendžia kurti atskirų tautybių karinius junginius. Nuo šio bruzdėjimo neatsilieka ir lietuviai, kurių tuometėje rusų kariuomenėje buvo nemažas būrys. 1917 m. gegužės 25-29 d. Petrograde įvyksta rusų armijoje tarnavusių lietuvių karių suvažiavimas. Kaip tik tada buvo iškeltas klausimas dėl lietuvių tautinės kariuomenės kūrimo Rusijos teritorijoje. Pirmiausia rusų kariuomenės junginiuose buvo ieškoma aukšto rango lietuvių karininkų, kurie galėtų pradėti kurti lietuvių karių batalionus, pulkus, o vėliau jiems vadovautų. Pirmasis lietuvių karių batalionas buvo įkurtas 1917 m. lapkričio 17 d. Vitebske, o antrasis lietuvių pėstininkų pulkas kiek vėliau susikūrė Smolenske. Kai po 1917 metų spalio revoliucijos Rusijoje valdžia perėjo į bolševikų rankas, aukšti bolševikų karininkai lietuviams net pasiūlė formuoti diviziją, su sąlyga, jeigu ji kovos raudonųjų pusėje. Tačiau lietuvių aukšto rango karininkai šį bolševikų pasiūlymą atmetė. Dėl to tik 1917 m. gruodžio 5 d. bolševikų nutarimu Rusijoje buvo suformuotas tik vienas lietuvių kariuomenės atsargos batalionas, kuriam vadovauti buvo pakviestas J.Kubilius. Batalionas sparčiai augo ir jau 1918 metų pradžioje jame buvo 600 lietuvių kareivių.

Rusų bolševikų karininkai kiek galėdami stengėsi lietuvių batalioną palenkti į savo pusę. Batalionas net buvo perkeltas arčiau fronto linijos – prie Mogiliovo. Tačiau bataliono vadovybei, ypač J.Kubiliui, griežtai atsisakius dalyvauti atviruose mūšiuose, 1918 m. kovo 5 d. įsakymu lietuvių karių batalionas buvo išformuotas.

Pulkininkas J.Kubilius, kaip vienas aktyviausių Lietuvos karininkų Rusijoje formuojant lietuviškus karinius junginius, nebuvo paliktas likimo valiai. Dar 1918 metų balandžio pabaigoje, Lietuvių tautos tarybos Rusijoje kvietimu, jis atvyksta į Petrogradą, o gegužės 1 dieną J.Kubilius – jau Lietuvos sostinėje Vilniuje.

Vos tik grįžęs į dar vokiečių okupuotą Vilnių, pulkininkas pradeda dirbti Tremtinių grąžinimo komisijoje, tvarko belaisvių skyriaus reikalus.

1918 metų rudenį, kada vokiečių karinė galybė ėmė silpnėti dėl nesėkmių fronte, Lietuvos valstybės tarybą įsteigia Apsaugos komisiją, kuriai vadovauti paskiria Stasį Šilingą. Į Apsaugos komisiją pakviečiamas ir plk. J.Kubilius, kuriam pavedama imtis ginkluotųjų pajėgų kūrimo Lietuvoje.

Po kurio laiko plk. J.Kubilius, kaip daugiausia prisidėjęs prie Lietuvos valstybės kūrimo, skiriamas Apsaugos ministerijos štabo viršininku. Tačiau Lietuvos vyriausybės ministras pirmininkas, kuris tuomet formaliai vadovavo Apsaugos ministerijai, visiems įrodinėjo, kad Lietuvai nereikia savos kariuomenės, nes jos funkcijas gali atlikti vietos milicija.

Tuomet Apsaugos ministerijos viceministro pareigas ėjęs rusų generolas K.Kondratavičius visiškai nenorėjo nieko girdėti apie Lietuvos kariuomenės kūrimą. Tačiau bolševikai nenumaldomai artėjo prie Vilniaus, ir 1-ojo pėstininkų pulko formavimas faktiškai įstrigo, o 2-asis pėstininkų pulkas egzistavo tik popieriuje. Tačiau energingo karininko J.Kubiliaus pastangomis A.Valdemaro vadovaujama Ministrų taryba buvo priversta atsistatydinti, o rusų armijos generolas K.Kondratavičius buvo priverstas bėgti į Gardiną. Tik susikūrusi M.Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė sugebėjo pagreitinti Lietuvos kariuomenės kūrimą.

J.Kubilius, matydamas, kad Lietuvoje kariuomenės kūrimas vyksta sėkmingai, pasitraukia iš jos kūrėjų ir 1919 metų pradžioje pradeda dirbti Tauragės srities viršininku. Tačiau tuometis Lietuvos krašto apsaugos ministras M.Velykis greitai pasigenda gabaus karininko J.Kubiliaus ir jį pasikviečia dirbti į Krašto apsaugos ministeriją. Kada 1919 metų gegužės pradžioje Ukmergėje suformuojamas pėstininkų batalionas, jo vadu paskiriamas J.Kubilius.

Po trijų mėnesių, rugpjūčio 12 dieną, J.Kubiliaus vadovaujamas pėstininkų batalionas jau dalyvauja mūšiuose su bolševikais prie Salako, Turmanto, Daugpilio. Už pasižymėjimą kovose su bolševikais plk. J.Kubilius apdovanojamas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi.

Atslūgus bolševikų grėsmei, lietuvių pėstininkų batalionas nukreipiamas kovoti su bermontininkais. Dar 1919-ųjų pabaigoje minėto pėstininkų bataliono bazėje suformuojamas 8-asis pėstininkų pulkas, kuris 1920 metais pietų Suvalkijoje dalyvavo mūšiuose su lenkais. Tačiau plk. J.Kubilius šiose kovose jau nedalyvavo. 1919-ųjų rudenį jis pradeda dirbti Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo rikiuotės skyriaus viršininku, o lapkričio 22 dieną jam suteikiamas generolo laipsnis.

Nuo 1920-ųjų iki 1923 metų vidurio generolas J.Kubilius Lietuvos kariuomenėje užėmė įvairias aukštas pareigas. Buvo Generalinio štabo rikiuotės skyriaus viršininku, vadovavo Vietinės kariuomenės brigadai, atliko ypatingų reikalų karininko prie kariuomenės vado pareigas, Šaulių sąjungoje dirbo vyriausiuoju instruktoriumi, jam teko vadovauti 3-iajai pėstininkų divizijai, buvo Lietuvos kariuomenės inspektorius ir Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos narys. 1926 m. rugsėjo 1 d. gen. J.Kubilius galutinai atsisveikina su karine tarnyba ir išeina į atsargą.

Yra žinoma, kad ir būdamas atsargoje generolas dar nebuvo praradęs populiarumo ir ryšius su daugeliu buvusių draugų palaikė laiškais.

1961 metais gen. J.Kubilius amžinajam poilsiui atgulė Kalvarijos kapinėse. Tai buvo žmogus, kuris atidavė daug jėgų ir talkino nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrimui. Jo vardas visuomet išliks Lietuvos istorijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija