|
Laisvė tai gyvas atsakomybės jausmas
1993 metų rugsėjį, būdamas neetatinis Tremtinio korespondentas, gavau akreditacijos kortelę. Lydėjau Pontifiką ir rašiau reportažus. Jo asmenybė mane žavi seniai. Šios progos nepraleisiu. Tai mano šansas. Tik ar sugebėsiu pažvelgti į įvykius dvasios, širdies, proto akimis? Svarbiausia jisai Kristaus pasiuntinys,- pasakė kun.V.Aliulis. Neginčiju, bet svarbumo seką pratęsčiau. Jis iš tiesų yra Pontifex Maximus! Pats didžiausias moralinis autoritetas šių dienų pasaulyje. Jis net ne lenkas, ne lietuvis ir ne Wojtyla. Jis mūsų visų sąžinė ir Dievo balsas, tai to meto dienoraščio ištraukėlė.
Kelios mintys iš mano reportažo (Tremtinys, Nr. 18, 1993 m. rugsėjis). Neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomeninės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti,- priminė Jonas Paulius II. Tai aktualu ir šiandien mums visiems, bet labiausiai valdžios pareigūnams.
Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota,- kalbėjo Šventais Tėvas Arkikatedroje. Didžiuma okupacijos metais padarytų žaizdų apsitraukė randais. Dalis jų dar tebesopa. Kai kurie labai skaudžiai.
Doras žodis neatsiejamas nuo tiesos, o ši savo ruožtu nuo teisingumo. (
) Kažin ar mes šitai taip aiškiai suvoktume, jei nebūtume paveikti Jono Pauliaus II asmenybės šviesos? Jo Šventenybės vizitas buvo iš tiesų reikalingas, kad suvoktume tų pačių žodžių , bet visai skirtingų sąvokų kontrastą. Pastarųjų metų vidaus gyvenimo įvykiai parodė, kad žodžio ir veiksmo vienybės problema didelei daliai politikų ir pareigūnų dar vis tebėra kietas riešutas.
Šis kelias nėra lengvas,- mat laisvė iš kiekvieno pareikalauja gyvo atsakomybės jausmo ir nuoširdžios savitarpio pagarbos,- kalbėjo Jonas Paulius II Vingio parke. Savo mintis jis mėgdavo pabrėžti pakartodamas. Šią Aukštojo Svečio frazę turėtume kartoti ir mes ne vieną kartą, o pirmiausia mūsų rinkti Tautos atstovai.
Vien šios kelios citatos ir pamąstymai rodo, kad, Jonui Pauliui II užbaigus žemiškąją kelionę, jo palikimas lieka neatsiejama mūsų gyvenimo savastimi.
Edmundas SIMANAITIS
© 2005 "XXI amžius"
|