Atnaujintas 2005 balandžio 20 d.
Nr.30
(1331)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dviejų lagerių kankinys

Labai dramatiškas lietuvių tautai buvo XX amžiaus antrasis penkiasdešimtmetis. Per tą pusę amžiaus daugeliui šalies gyventojų teko iškęsti net dvi okupacijas, – nacių ir bolševikų,- kurios be jokio pasigailėjimo sunaikino daugelį Lietuvos sūnų ir dukrų. Šiandien tautos naikinimo pėdsakų rasime ne tik Vokietijos, bet ir Rusijos įvairiuose kampeliuose. Todėl dar daug metų su sielvartu minėsime Rainius ir Červenę, Pravieniškes ir Pirčiupius, Štuthofą bei daugelį Sibiro vietovių. Tarp tų tūkstančių lietuvių kankinių, kurie išgyveno pragariškas kančias ir Vokietijos, ir Rusijos gulaguose, buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas Juozas Valenta.

Juozas Valenta gimė 1911 m. kovo 19 d. Trakiškių kaime, Marijampolės apskrityje, gausioje pasiturinčio ūkininko šeimoje. Valentų šeimoje augo dešimt vaikų: penki broliai ir penkios seserys. Iš visų vaikų Juozas šeimoje buvo vyriausias.

Baigęs mokslus Marijampolės valstybinėje gimnazijoje, 1932-aisiais pradėjo mokytis Kauno karo mokykloje. Tais pačiais metais jau leitenantas J.Valenta pradeda karininko tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9-ajame pėstininkų pulke Marijampolėje. Vėliau tęsė tarnybą Vilkaviškyje.

1934 m. kovo 3 d. J.Valenta sukūrė šeimą, o po trejų metų gimė dukra Aneta. Tačiau Vilkaviškyje jaunojo karininko šeima gyveno neilgai. 1940 metais, kada sovietai okupavo Lietuvą, J.Valenta perkeliamas į Šakių komendatūrą, o vėliau vadovavo 2-ajai kulkosvaidininkų kuopai Rokiškyje. 1942 metais, kada Lietuva buvo okupuota nacių, J.Valenta pasitraukė iš karinės tarnybos ir 1943 metų kovo pradžioje pradėjo dirbti ugniagesių tarnyboje Marijampolėje.

Artėjo 1943 m. kovo 19-oji – J.Valentos vardinės. Tačiau atšvęsti vardinių šeimos ratelyje jam jau neteko. Antroje kovo 18 dienos pusėje jo namuose apsilankė gestapininkai ir J.Valentą išsivedė. O jis buvo įkaitas. Turėjo suimti vieną vietos mokytoją, tačiau tas, kažkieno perspėtas, pasislėpė. Taip vietoj mokytojo gestapininkų buvo suimtas J.Valenta ir jis su grupe Lietuvos inteligentų atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje.

J.Valentos žmona Anelė su mažamete dukryte Aneta, norėdama išvengti vokiečių represijų, apsigyveno pas savo seserį Gražulių kaime, Simno valsčiuje. Čia J.Valenta, sugrįžęs iš koncentracijos stovyklos, ir surado savo šeimą. Po kiek laiko jie apsigyveno Simno miestelyje ir Juozas su žmona Anele pradėjo dirbti mokytojais vietos vidurinėje mokykloje. J.Valenta Simno mokykloje dėstė rusų ir lotynų kalbas bei fiziką ir buvo pirmosios pokario abiturientų laidos mokykloje klasės vadovas.

Tačiau Valentų gyvenimas Simne buvo palyginti sunkus. Jų atlyginimo net būtiniausioms reikmėms neužteko. Todėl prisidėti pinigų prie jų mokytojų algų padėjo Juozo pomėgis fotografuoti. J.Valenta nuolat būdavo kviečiamas fotografuoti ne tik miestelio, bet ir aplinkinių kaimų gyventojų.

1947 metais Valentų šeimoje gimė antroji dukra. Paūgėjus jų dukrai Anetai, kurią Juozas labai mylėjo, svajojo ją mokyti skambinti pianinu, todėl kvietėsi mokytoją į namus. J.Valenta norėjo, kad jo duktė studijuotų konservatorijoje. Tačiau tėvo svajonė matyti dukrą profesionale muzikante neišsipildė: 1947 m. balandžio 27 d. J.Valenta saugumiečių buvo suimtas. Ir prieš tai saugumiečiai jį nuolat kviesdavosi į Alytų, norėdami, kad Juozas dirbtų jų naudai ir sektų savo bendradarbius. Kartą, nors buvo tik kovo pradžia, saugumiečiai įkišo Valentą į maišą ir įleido į šaltą vandenį. Saugumiečiams buvo reikalingas jo parašas, patvirtinantis, kad jis sutinka jiems dirbti. Tačiau J.Valentos nepalaužė jokie saugumiečių kankinimai. Vėliau jie atvažiavo pas Valentą į namus ir ilgai darė kratą. Tačiau, nors ir nieko nerado, jį išsivedė. J. Valenta, atsisveikinęs su žmona, priėjo prie dukros Anetos ir pasakė: „Auk didutė ir visada klausyk mamos, aš sugrįšiu“. Tačiau A.Valentienė su savo dukromis savo vyrą ir tėvą matė paskutinį kartą gyvenime.

Po J.Valentos suėmimo, jo žmona Anelė nebuvo atleista iš darbo, o tik perkelta mokytoja į nuošalią kaimo mokyklą. J.Valenta buvo nuteistas ir iš Kauno išvežtas į Žeskazgano lagerį Kazachstane. 1950 metų kovo pabaigoje A.Valentienė gavo iš saugumo laišką, kuriame buvo parašyta, kad jos vyras mirė nuo širdies ydos 1950 m. kovo 11 d. O tada jam buvo tik trisdešimt devyneri metai.

Tačiau daug vėliau J.Valentos duktė Aneta Valentaitė iš buvusių tėvo draugų, su kuriais jis kartu buvo lageryje, sužinojo tikrąją savo tėvo mirties priežastį. Pasirodo, jis buvo užmuštas. J.Valenta tuomet dirbo šachtose. Kartą, grįžęs iš darbo, pajuto, kad jam pakilo temperatūra. Tad guldamasis nakčiai, kad būtų šilčiau, pasiėmė užsikloti lagerio prižiūrėtojo milinę. Prižiūrėtojui tai nepatiko ir jis J.Valentą taip primušė, kad šis po kelių valandų mirė. J.Valentos draugai kaliniai už draugo užmušimą tam prižiūrėtojui norėjo atkeršyti, bet jis greitai buvo perkeltas į kitą lagerį.

J.Valenta žuvo neturėdamas nė keturiasdešimties. Pasak jo dukters Anetos, jos tėvas labai tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Tik labai gaila, jog tų dienų J.Valentai sulaukti neteko.

Alfonsas ZUBRECKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija