Atnaujintas 2005 balandžio 20 d.
Nr.30
(1331)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Istorinė Lietuvos laisvės armijos reikšmė pasipriešinime okupantams

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Lietuvos laisvės armijos
kovotojų būrys su savo
artimaisiais konferencijoje
Autoriaus nuotrauka

Kauno įgulos karininkų ramovės salėje balandžio 9 dieną vyko mokslinė konferencija „Lietuvos laisvės armija (LLA) – lietuvių tautinio pasipriešinimo organizacija“. Pranešimus skaitė: dr. Arūnas Bubnys, istorikas Kęstutis Kasparas ir Kovo 11-osios Akto signatarė dr. Zita Šličytė.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1944 m. gruodžio 28 d., žuvo LLA vyriausiasis vadas Kazys Veverskis-Senis. 1945 metų gruodžio mėnesį sunaikinamas Vyriausiosios vadovybės štabas. LLA neteko aukščiausiosios vadovybės, bet išliko daug žemesniųjų vadų, štabų ir keli tūkstančiai karių. LLA organizacinio įdirbio pagrindu kūrėsi naujos partizanų struktūros, dažnai dar ilgam palikdamos LLA pavadinimą: penktoji LLA Didžiosios Kovos apygarda, Trečioji LLA Vytauto apygarda, LLA Žemaičių legionas, LLA Vėgėlės rinktinė, LLA DLK Kęstučio grupė, LLA Lydžio rinktinė ir kt. Iš devynių partizanų apygardų, susikūrusių 1944-1948 metais, dauguma buvo patyrusi įvairiapusį LLA poveikį. Daugelis LLA vadų tapo žinomais partizaninio sąjūdžio organizatoriais ir vadais: kapitonas Juozas Čeponis-Tauragis, ltn. Adolfas Eidimtas-Papunis, kpt. Afanasijus Kazanas-Mutka, ltn. Adolfas Kubilius, mjr. Bernadas Kaletka-Senis, ltn.Danielius Vaitelis-Briedis, Leonas Vilutis-Arūnas, mjr. Jonas Semaška-Liepa, aviacijos kpt. Juozas Kasparavičius-Šilas, kpt. Jonas Krištaponis ir kiti. Apie 1946 metus LLA pradėjo jungtis su partizaniniu judėjimu, darydama jam įtakos norminiais dokumentais, organizacinėmis struktūromis, kovos tradicijomis, o svarbiausia – žmonėmis, išlikusiais net iki Laisvės kovų pabaigos. 1949 metais vasarį visos Lietuvos partizanų suvažiavime įkurtos LLKS Tarybos keturi nariai iš aštuonių ir visi Tarybos prezidiumo (aukščiausiosios politinės ir karinės vadovybės) pareigūnai buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą kaip LLA vadai: kpt. Jonas Žemaitis-Tylius, Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesys-Naktis ir Juozas Šibaila-Merainis. Partizaninis karas baigėsi 1953 metais kartu su LLKS vadų (anksčiau priklausiusių LLA) žūtimi: LLKS vyriausiojo vado partizanų generolo J.Žemaičio-Vytauto suėmimu 1953 m. gegužės 30 d. ir Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žūtimi 1953 m. rugpjūčio 23 d.

Mokslinėje konferencijoje dalyvavo apie dvi dešimtys tikrųjų LLA narių, kurie dar likę gyvi, domisi LLA istorija, politiniais vertinimais, jų giminaičiai, rėmėjai, ryšininkai ir kiti Laisvės kovų dalyviai. Konferencijos darbe dalyvavo istorikas dr. Arvydas Anušauskas, kurio moksliniai darbai ir autoritetas rengiant straipsnius apie Lietuvos rezistenciją labai aukštai vertinami.

Dr. A.Bubnys savo pranešime palietė beveik tuos pačius klausimus, kuriuos „XXI amžius“ nagrinėjo prieš mėnesį, apžvelgdamas LLA vaidmenį laisvės kovose (žr. „XXI amžius“, Nr. 9, „Lietuvos laisvės armija: partizaninės veiklos pradžia“ ).

Istorikas K.Kasparas pateikė įdomių faktų apie LLA, kuri, pasak pranešėjo, bet kuriuo savo veiklos periodu yra karinė organizacija: ar tai būtų 1941-1944 metų organizacinė stadija, ar 1944-1946 metų partizaninė kova „Vanagų“ sektoriuje. Tai teigia jau jos programos pirmasis punktas – LLA yra lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija. Tautiškumo principas pabrėžia, kad šiame besąlyginėje, žūtbūtinėje kovoje kariauja būtent lietuvių tauta, o politiškumo principas reiškia, kad LLA yra ir kūrybinė – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrėja. Beje, XX amžiaus karai yra visuotiniai-totaliniai, kuriuose naudojami ne tik kariniai, bet ir kitokie ginklai. Istorikas K.Kasparas sakė, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., tačiau jo pabaiga problemiška: daliai europiečių tai gegužės 9 diena (Europos diena), JAV – Japonijos kapituliacija rugsėjo 2 diena. O Rytų Europai? Karai baigiasi taikos pasirašymu – tai aksioma. Potsdamo konferencija 1945 m. liepos 17-rugpjūčio 2 d. susitarė tik dėl okupacinių zonų paskirstymo ir Tribunolo karo nusikaltėliams teisti. Taikos sutarties nėra pasirašyta. 1946 metų kovą prasidėjo „šaltasis karas“, kuris baigėsi Sovietų Sąjungos sugriuvimu 1991 metais.

Lietuvos padėtis Antrajame pasauliniame kare yra sudėtinga. 1939 m. rugsėjo 1 d. Neutralumo įstatymas nėra panaikintas ar nustojąs savo galios, jeigu nėra įvardyta Lietuvos karo padėtis. Lietuva buvo pasirengusi ginti savo nepriklausomybę, nesidėdama į jokias karines sąjungas: nei lenkų ir anglų, nei vokiečių, nei rusų, tikėdama tarptautinės teisės galia ir savo jėgomis. Aštuntas LLA programos punktas skelbia: LLA neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe. Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiosiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis, kurios laikui atėjus turi gaivališkai pasireikšti ginklų veiksmais.

De jure Lietuvai karo neskelbė nei Sovietų Sąjunga, nei Vokietija, sakė istorikas K.Kasparas. Lietuvos pusė, pasirodžius neveiksmingai vyriausybei ir neturinti egzilinės vyriausybės, šiuo atveju juridiškai negalėjo pareikšti savo nuomonės apie Sovietų Sąjungos veiksmus kaip agresiją ir paskelbti jai karą. Tarptautinės teisės požiūriu, be abejo, nebuvo reikalingas formalus karo paskelbimas ir 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatyvi nota ženklino agresiją prieš Lietuvą ir papildomų kariuomenės dalių įvedimas de fakto ženklino karo bei okupacijos pradžią. Tačiau be oficialaus karo paskelbimo (kaip parodė ilgametė Lietuvos patirtis) prasideda įvairiausios prievartinio užgrobimo interpretacijos, iš kurių galima daryti prielaidą, kad lyg tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos karo nebuvo (pavyzdys – dabartinės Rusijos istorikų teiginiai apie SSRS veiksmų teisėtumą, pasiremiant tarptautine teise bei dvišalėmis sutartimis, neigiamus reiškinius priskiriant „stalininėms socializmo deformacijoms“ arba 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, neminintis karo būsenos ir taikos sudarymo būtinybės).

Vadinasi, tarpusavyje nekariavus, negalima sudaryti taikos, tad visi istoriniai įvykiai tėra paprastas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpusavio politinis nesusitarimas ar nesusipratimas, sprendžiant naujas tarpusavio sutartis (1991 metų rugpjūtį – Lietuvos Respublikos su Rusijos Federacija, kuri yra Sovietų Sąjungos, Sovietų Rusijos, Rusijos imperijos teisių perėmėja). Dabartiniai Lietuvos įstatymai jau skelbia apie okupaciją, tačiau okupacijos be karo nebūna, įtikinamai aiškino istorikas K.Kasparas.

LLA savo programoje skelbė: „Patikimiausia priemonė nepriklausomybei atgauti ir jai išlaikyti – LLA laiko ginkluotąsias pajėgas“. Jau 1944 metų rugpjūtį LLA vadas pabrėžė, „kad mums kito kelio šiandien nėra, kaip tik virsti su ginklu kovojančia tauta“. Todėl kalbėdami apie LLA kaip organizaciją istorijoje iš karto regime visuotinį pasipriešinimą.

K.Kasparas pranešimo pabaigoje citavo LLA vado K.Veverskio žodžius, pasakytus 1944 metų rugsėjį: „Nepriklausomą ir priešų nesužalotą Lietuvos idėją mes greičiau ryšimės nusinešti į amžinybę, negu leisti ją organizacijai sutepti“.

Kovo 11-osios Akto signatarė, teisininkė dr. Z.Šličytė kalbėjo apie LLA dokumentų ir veiksmų teisinį įvertinimą. Pranešėjos nuomone, LLA struktūra akivaizdžiai demonstravo piliečių ir kariuomenės vienybę, vykdant konstitucinę pareigą – ginti Lietuvos valstybę. Netinkami rikiuotės tarnybai asmenys atliko žvalgybos, ūkio ir apsaugos funkcijas, o Veikiančiajame sektoriuje buvo telkiami rikiuotės tarnybai tinkami lietuviai – savanoriai. Dr. Z.Šličytė teigia, jog LLA faktiškai atstovavo Lietuvos kariuomenei pogrindyje, tad jos veiklą būtina vertinti vadovaujantis 1936 m. gruodžio 11 d. Karinės tarnybos įstatymo normomis. Pirmasis šito įstatymo straipsnis skelbė, kad „ Karys yra Lietuvos valstybės gynėjas“. Jis yra tikrojoje karo tarnyboje, atsargoje ar dimisijoje. Pagal aštuntąjį įstatymo straipsnį, karys prisiekia arba iškilmingai pasižada ginti Lietuvos valstybę nuo visų jos priešų. Nurodytas įstatymas reglamentavo teisinį kario statusą. Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d., nors ir nepaskelbusi Lietuvos valstybei karo, bet įvesdama į jos teritoriją Raudonąją armiją, faktiškai jį pradėjo. Dr. Z.Šličytė suminėjo labai daug faktų, juridinių momentų, įteisinančių LLA veiklą, jos karių statusą. Vanagais vadinami LLA Veikiančiojo sektoriaus nariai ant rankovių nešiojo antsiuvus, ant kurių buvo užrašyta: „Mano jėgos ir darbas – Tėvynės laisvei ir gerovei. Lietuva. LLA DKR“.

LLA ginklu priešinosi ne tiktai neteisėtoms masinėms represijoms, bet ir privačios bei visuomeninės nuosavybės grobimui. Štai mūšiuose dėl Seredžiaus miestelio 1944 m. gruodžio 1 d. LLA nukovė devynis enkavėdistus ir valsčiaus aktyvistus, išvadavo kalinius, o 1945 m. birželio 8 d., antrame mūšyje dėl Seredžiaus nukauta dvylika kareivių ir komunistų aktyvistų. Garsiojo Virtukų mūšio, vykusio 1945 m. liepos 19-22 d. Kelmės rajone, metu LLA karių stovyklą puolė du priešo pulkai. Netekęs daugiau kaip 40 nukautų, priešas pasitraukė, o partizanai, pasiskirstę mažesnėmis grupėmis, pakeitė savo dislokacijos vietas. Per Krakių ir Pernaravos kautynes 1945 m. vasario 15 d. žuvo beveik visas LLA kapitono Vlado Pabarčiaus būrys, tačiau jie nukovė ir 60 enkavėdistų, o 1945 metų pavasarį Žemaitijos LLA karių ir partizanų junginys (120 kovotojų) užėmė Endriejavo miestelį, sunaikino valsčiaus mobilizacijos ir kitus dokumentus, pyliavų žiniaraščius, išlaisvino suimtuosius. Maždaug 1946 metais LLA transformavosi į visuotinę Pasipriešinimo organizaciją ir gyvavo iki ginkluotų laisvės kovų pabaigos 1953 metais. Dr. Z.Šličytė pranešimo pabaigoje pabrėžė, kad LLA yra didingas piliečių ir kariuomenės vienybės, vykdant Konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę, įkūnijimo pavyzdys lietuvių tautos ateities kartoms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija