Atnaujintas 2005 balandžio 22 d.
Nr.31
(1332)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ateikite pagarbinti Viešpatį

Kun.Leonui Kalinauskui – 80

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Vilkijos klebonas
kun. Leonas Kalinauskas

Kunigystės šventimais Kristus pašaukia kunigą į savo vynuogyną, ir šis tampa Jo bendradarbiu. Kaip gražu savo gyvenimo dienas užpildyti darbais tokio pašaukimo, kuris duoda progos daryti gailestingumo ir meilės darbus. Padėti žmonėms kelyje į Dievą, darbuojantis įvairiose gyvenimo srityse – labdaros, pastoracijos, socialinėje, švietimo, auklėjimo, spaudos bei talkinant katalikiškiems sambūriams – toks kunigo pašaukimas bei pareiga, toks yra Vilkijos Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas. Į jo gyvenimo juostą įaustas auksinis kunigystės jubiliejus, 80-asis gimtadienis, veikla, paženklinta nuolatine kova už tautos idealus, dvasinį atgimimą.

Dar neseniai, kai visas krikščionių pasaulis gedėjo popiežiaus Jono Pauliaus II, kun. L.Kalinauskas vėl prisiminė neišdildomus įspūdžius, patirtus 1993 metais, per Šventojo Tėvo apsilankymą Lietuvoje. Tada kun. L.Kalinauskas buvo Šiluvos klebonas ir Popiežių pasitiko malūnsparnio nusileidimui skirtoje aikštėje. „Tai buvo didelė atsakomybė ir laimė, suteikta Dievo malonė“, – mena klebonas, prisimindamas Jono Pauliaus II sutikimą Šiluvoje. Įspūdingas reginys – matyti Šiluvą iš Šventojo Tėvo lėktuvo. Tai teko patirti atvykus lakūnams apžiūrėti nusileidimo vietos.

Penkerius metus kun. L.Kalinauskas darbavosi Šiluvoje. Gyvenimas vyksta taip, kaip leidžia galimybės. Kiekviena parapija turi savo gyvenimą, susiklosčiusias tradicijas. Greitai ir Vilkija tapo sava, čia pat Nemunas – tarsi vaikystėje, kai su tėvu žvejota. Jis kilęs iš Rumšiškių, ten prabėgo Leono vaikystė. Vėliau – mokykla, kunigų seminarija ir kuklios primicijos senojoje Rumšiškių bažnytėlėje. Pokario vaizdas ir šiandien dar gerai prisimenamas. Sovietmečio ideologai neaplenkė ir Kauno kunigų seminarijos. Automatais apsikarstę, karine uniforma apsivilkę, sovietinių įstatymų sergėtojai nakties miegą neretai sudrebindavo šūksniu: „Parodyk dokumentus! Tu gulėk! Tu kelkis!“ O kartą net septynis kurso draugus išsivedė. Ir ne tik juos. Kai kurie primicijas šventė tremtyje, ten apaštalavo. Dievo Apvaizda lėmė, kad kunigas Leonas tikėjimą skleistų iš sakyklų Lietuvoje. Kasdieninė malda ir drąsus tiesos žodis kun. L.Kalinauską lydėjo Kauno, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijose. Vilkija – jau keturioliktoji parapija. Tada reikėjo tylėti, o kun. L.Kalinauskas kalbėjo. Ugningi jo pamokslai, nenuolaidžiavimas vietiniams „karaliukams“ drąsino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią.

Taip atsitiko ir Juodaičiuose. Buvo laikai, kada net ūkinį pastatą pasistatyti būdavo sunku, reikėjo gauti leidimą. Juodaičių kolūkio pirmininkas Petrusevičius neleido klebonui kun. L.Kalinauskui įsigyti miško medžiagos. Bet klebonas nenusileido. Nepatiko kolūkio pirmininkui klebono nenuolankumas. Ir štai 1965 metais Juodaičių klebonas kun. L.Kalinauskas nubaudžiamas dvylikai parų arešto. Tą laiką, milicininkų prižiūrimas, Ariogaloje jis ganė arklius. O skelbimų lentoje „puikavosi“ klebono karikatūra ir pora nuvalkiotų posmų. Juodaičių parapijiečiai kreipėsi į vyskupijos valdytoją kan. Juozą Stankevičių ir paprašė užtarti jų kleboną. Valdytojui šis įvykis buvo didelis netikėtumas: pirmas klebonas, gavęs dvylika parų arešto. Parapijiečiams jis patarė: „Padėkite arnotą ant altoriaus, uždekite žvakes ir giedokite per šv. Mišias. Tai bus ne mažesnė Dievo malonė, kaip jį patį matytumėte“. Taip pataręs parapijiečiams, valdytojas paskambino į Vilnių religinių reikalų įgaliotiniui Rugieniui. Šis apie įvykį nieko nežinojo. Mat kolūkio pirmininkas norėjo įrodyti, kad jo yra valdžia, o klebonas nevykdo įsakymo.

Josvainių parapija kun. L.Kalinauskui tapo ypač sava. Joje prabėgo 23 metai. „Jaučiausi kaip namuose, gerai pažinojau žmones, o jie – mane“, - prisimena klebonas. Neretai žmonės kleboną įspėdavo, kad būtų atsargesnis, kad per drąsiai kalbąs ir galįs būti suimtas. O klebonas nesvyravo: jei laidojo politinį kalinį ar kalinę, jo homilijos tarsi prikaustyti klausėsi artimieji.

Kai 1978 metais buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kun. L.Kalinauskas neatsitiktinai buvo į jį pakviestas. Kunigas negalėjo likti kompartijos ir saugumo nepastebėtas. „Apsisprendžiau: jei valdžia iš Josvainių mane iškels, vis tiek liksiu Josvainiuose altarijoje“, - teigia kun. L.Kalinauskas. O kai, represijoms stiprėjant, buvo suimti kun. S.Tamkevičius, kun. A.Svarinskas, kun. L.Kalinauskas buvo ne kartą kviečiamas į Vilnių kaip liudytojas pasirašyti apklausos dokumentų. Puikiai suprasdamas sovietinių pareigūnų klastą sudarinėjant bylas, kun. L.Kalinauskas žinojo, ką kalbėti. Įsiminė vieną epizodą. Iškviestas į Vilnių apklausai, kun. L.Kalinauskas įsidėjo į portfelį duonos ir dešros, kad perduotų suimtam kun. S.Tamkevičiui. Juk ir Evangelijoje sakoma, kad privalome kalinius aplankyti. Atsisakęs tardytojui atsakinėti į klausimus, kun. L.Kalinauskas paprašė leisti perduoti suimtajam maisto, o tik tada kalbėsiąs. Bet šis nesileido į kalbas. „Jei neleidžiate perduoti maisto ir pasimatyti su suimtuoju, aš pasimelsiu“, - taip taręs atsistojo ir ėmė kalbėti „Tėve mūsų“. Tardytojas susinervinęs suriko: „Nutilk“, bet po kurio laiko leido užbaigti maldą. Tačiau pasimatyti su suimtuoju ir perduoti maisto neleido, betgi nereikalavo pasirašyti paruoštų popierių.

Neatsitiktinai Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto penkiolikos metų sukakčiai paminėti kovotojai pasirinko Šiluvą, kur tuomet klebonavo kun. L.Kalinauskas. „Komiteto sukūrimas man primena sunkų, bet kartu be galo brangų laikotarpį. Bažnyčiai buvo sunku, ir mes visi vieningai ieškojome išeities“, - prisimena kun. L.Kalinauskas.

Šaltą vasario 7-osios rytą Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų. Atvyko Kauno II dekanato dekanas kun. Augustinas Paulauskas ir šio dekanato klebonai: iš Čekiškės – kun. Vaidas Bartkus, iš Domeikavos – kun. Robertas Skrinskas, iš Karmėlavos – kun. Egidijus Periokas, iš Rumšiškių – kun. Virginijus Birjotas ir kiti. Taip pat garbus svečias – Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, kurijos kancleris mons. Gintaras Grušas. Buvo aukojamos šv. Mišios Vilkijos parapijos klebono L.Kalinausko 80-mečio jubiliejaus proga, prisiminti jo sielovados darbai, pasimelsta už gyvus ir Amžinybėn išėjusius jo kurso draugus. Mons. G.Grušas perskaitė Kauno arkivyskupo S.Tamkevičiaus sveikinimą garbaus jubiliejaus proga, kuriame buvo priminta kun. L.Kalinausko veikla Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitete, jo meilė Dievui ir tėvynei. Anot mons. G.Grušo, kun. L.Kalinauskas - „kaip Jonas krikštytojas, tvirtų principų, niekada nesilankstė, skelbė tiesą ir teisingumą, liudijo meilę Dievui ir tėvynei. Lygiuotis į jį gali jaunoji karta“.

Po pamaldų per bažnyčią nusitiesė eilė parapijiečių, įvairių institucijų atstovų, svečių, norinčių pasveikinti jubiliatą ir palinkėti jam stiprybės, sveikatos. Žvalus, jaunatvišku žvilgsniu kun. L.Kalinauskas visus tikinčiuosius kvietė ir kviečia: „venite adoramus“ – ateikite pagarbinti Viešpatį.

Vilkija, Kauno rajonas

Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija