|
Artistai ir statistai
Petras KATINAS
Praėjusį trečiadienį pirmą kartą ne Briuselyje, o NATO naujokės Lietuvos sostinėje Vilniuje prasidėjo NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas. Tai labai reikšmingas įvykis, tuo labiau kad jis vyko buvusioje sovietinėje respublikoje. Apie tai, netgi atkūrus mūsų nepriklausomybę, niekas, netgi didžiausi optimistai nė svajoti negalėjo. Tačiau plačiau apie šios svarbios NATO konferencijos reikšmę ir jos rezultatus rašysime kitame numeryje. Šį kartą pravartu pakalbėti apie kitus ne ką mažiau svarbius dalykus, vykstančius Lietuvoje. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog paskutinysis Šiaulių radikalo M.Murzos išsišokimas ar buvusio krikščionio demokrato P.Gražulio ir prie jo prisijungusių paksininkų badavimo akcija nėra susiję su NATO užsienio reikalų ministrų konferencija. Kaip ir kai kurių mūsų žiniasklaidos priemonių ištrimituotas Baltarusijos KGB žygdarbis apie neva traukinyje surastus 200 tūkst. dolerių, kurie iš Lietuvos buvo vežami Baltarusijos opozicijai. Žiniasklaida bemat konstatavo, jog kažkas Lietuvoje plauna pinigus siekiant nuversti kaimynų tėtušio režimą. Visa ši mįslinga istorija, Minsko valdžios išpūsta ir aiškiai siūta baltais siūlais, irgi nukreipta siekiant diskredituoti Lietuvą prieš NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą Vilniuje. Panašių tikslų buvo siekta paskelbiant ir Ukrainos vidaus reikalų ministro neva atskleistą faktą, kad per kai kuriuos nenurodytus Lietuvos bankus buvo plaunami Maskvos remiamo kandidato į Ukrainos prezidentus V.Janukovičiaus pinigai. Tuo bandyta pavaizduoti Lietuvos bankus panašius į Rusijos ir kitų NVS šalių bankus, kuriuose tokie dalykai yra tapę kasdieniai.
Ir M.Murzos antisemitiniai išsišokimai, ir paksininkų badavimo akcija, tariamai nukreipta prieš KGB rezervininkus užsienio reikalų ministrą A.Valionį ir VSD vadovą A.Pocių, turėjo Lietuvą diskredituojančius tikslus. Jeigu parlamentarą P.Gražulį dar galima pateisinti tariamu naiviu idealizmu, tai to jokiu būdu negalima pasakyti apie liberaldemokratų veikėjus, įsitraukusius į šią akciją. Tuo labiau ir apie buvusį tautos pažangietį Seimo narį, kuris visada pasirodo tada, kai reikia sukelti dar vieną triukšmą ar bent jau triukšmelį. O tai, kad šios akcijos ne politinių artistų pačių susigalvotas spektaklis, rodė, jog kai kurios komercinės televizijos bemat pasikvietė šiuos marginalus ir suteikė jiems tribūną. Visa tai leido pagrįstai įtarti, kad ir šiuo atveju neapsieita be Rusijos specialiųjų tarnybų parengto padėties Lietuvoje destabilizavimo plano. Laimė, badautojai nusprendė parodyti gerą valią ir pareiškė nutraukiantys badavimą. Esą nenori kompromituoti NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo ir Lietuvos.
Tačiau dabar valdantiesiems ne šie išsišokėliai galvoje. Visas kortas sumaišė finansų ministro atsistatydinimas, socialdemokratų gretose sukėlęs nemažą sumaištį. Pagal vadinamąjį koalicijos susitarimą, finansų ministro postas priklauso socialdemokratams. Tačiau vienas jų veikėjų milijonierius B.Bradauskas užsiminė, jog geriausias finansų ministras būtų iš liberaldemokratų stovyklos pas darbiečius perbėgęs, šį postą užėmęs R.Pakso vyriausybėje, Jonas Lionginas. Pasak B.Bradausko, J.Lionginas yra labai patyręs. Tai rodo, jog teisūs yra tie politologai, kurie įžiūri bruzdėjimą Socialdemokratų partijoje ir pranašauja, kad nemaža dalis veikėjų, atėjus tinkamam momentui, pasiprašys priimti į reitingais pirmaujančią Darbo partiją. Jeigu abu svarbiausius ministrų portfelius finansų ir ūkio kontroliuotų darbiečiai, tai, pasak finansų analitikų, su ES struktūriniais fondais galima būtų atsisveikinti. Juos pasidalys darbiečiai ir jų statytiniai. Gal atiteks kiek ir K.Prunskienei, kuri visai neslepia savo pasitenkinimo, kad traukiasi nenorėjęs būti stumdomas V.Uspaskicho ir jos pačios rankomis ministras. Valdančiojoje koalicijoje dar kuriam laikui vyks bruzdesys dėl postų dalybų. Beje, ta koalicinė Vyriausybė nieko daugiau ir neveikė, kaip tik dalijosi portfelius. Žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų, kad V.Uspaskichas nusivylė savo partneriais socialdemokratais ir jau pradėjo ieškoti naujų partnerių liberalcentristų. Pranešama, kad oligarchas net sutiktų užleisti Premjero postą liberalcentristų lyderiui A.Zuokui. Tokios galimybės, aišku, atmesti negalima. Tačiau tokiu atveju, jeigu darbiečiai po manevrų su liberalcentristais susitartų, vėl reikėtų formuoti naują Vyriausybę, prasidėtų naujos portfelių dalybos.
Juokingai atrodo sukeltas erzelis dėl Rusijos komunistų partijos pareiškimo, kad jų suvažiavime dalyvaus ir Lietuvos komunistų atstovai. Valstybės saugumo departamentas paskubėjo net paskelbti pareiškimą, jog nuo 1990 metų organizuotos komunistų veiklos Lietuvoje nėra. Kam buvo skirtas toks VSD pareiškimas, niekas nežino. Aišku, oficialiai užregistruotos kompartijos nėra. Užtat neokomunistai, sulindę pirmiausia į dabartinės valdančiosios koalicijos partijas, tiesiog šaiposi ir iš Rusijos komunistų kvietimo dalyvauti jų suvažiavime, ir iš VSD užtikrinimo, jog organizuotų komunistų Lietuvoje - nė kvapo. Persidažę įvairiomis spalvomis buvę partiniai nomenklatūrininkai puikiausiai žino, kad pačioje Rusijoje G.Ziuganovo vadovaujama komunistų partija tėra atgyvena ir jokios politinės įtakos Kremliuje neturi. Neatsitiktinai netgi aršiausi dabartiniai Maskvos imperininkai G.Ziuganovą paniekinamai vadina draugu Ziū. Šiuo metu Kremliaus valdovų pagrindinis tikslas yra visai ne komunizmo, o imperijos atkūrimas. Todėl tik gailesčio vertas neatsižadėjęs principų Lietuvos socialistų partijos vadas M.Stakvilevičius ir buvęs sovietinių laikų Mažeikių rajono kompartijos sekretorius I.Vidmantas, pareiškę, kad, brazauskininkams pasiskelbus savarankiška partija, Lietuvoje vis tiek liko daugiau kaip 60 tūkstančių tikrų komunistų. Liko ar neliko, ne tas svarbiausia. Paskutinieji rinkimai į Seimą parodė, kad tokių yra ne 60 tūkst., o kur kas daugiau. Juk kas gi atidavė savo balsus už Darbo partiją, valstiečius, socialdemokratus bei panašius? Esmė ne komunistiniuose dogmatikuose, beviltiškai įklimpusiuose savo marksistinėse-leninistinėse dogmose. Pastarieji jau atliko savo juodą darbą ir nebereikalingi. Yra Lietuvoje tik dvi politinės srovės prorusiška ir euroatlantinė. Kitų nėra. Beje, apie tai praėjusį pirmadienį Kaune surengtoje spaudos konferencijoje prasitarė pats badautojas Seimo narys P.Gražulis. Žurnalistų paklaustas, kodėl badautojai surengė savo spaudos konferenciją būtent Kaune, P.Gražulis atvirai išdėstė, jog Kaunas yra konservatorių tvirtovė, todėl ir reikia tą tvirtovę sugriauti. Taigi viskas pasakyta pakankamai aiškiai. Didžiausias priešas įvardytas.
Aišku, prorusiškoms jėgoms pirmiausia atstovauja buvę partiniai nomenklatūrininkai, iš kurių daugelis tapo milijonieriais. Dabar jų net su botagu nenuvarysi atgal į išvystyto socializmo laikus, kai turtuoliais tapdavo Maskvos funkcionieriai, į kuriuos gailiai žiūrėdavo lietuvių vadai. Jų pagrindinis tikslas ne tik išsaugoti savo milijonus, bet ir saugiai jaustis tiktai Maskvos glėbyje. O į tą glėbį einant tinka visos priemonės. Tarp jų - ir visokių murzininkų bei paksininkų akcijos, Lietuvos kaip branduolinės valstybės išsaugojimo strategija. Jau nekalbant apie darbiečius ar valstiečius. Žinoma, nenurašant ir socialdemokratų. Tačiau pastarųjų gretose, nepaisant paties vado skelbiamo optimizmo, jaučiamas visiškas pasimetimas. Juk Vyriausybėje savo sąlygas diktuoja ne vadas ir Premjeras, o iš Archangelsko atvykęs ūkio ministras ir jo paskirti kiti ministrai. Tai ypač išryškėjo valdančiojoje koalicijoje nesutariant dėl mokesčių politikos, pavadintos reforma dėl ko ir atsistatydino bene padoriausias dabartinio Ministrų kabineto narys finansų ministras A.Butkevičius. O kas jam beliko daryti? Juk kiekvienas save gerbiantis žmogus, tuo labiau tokios svarbios srities kaip finansų ministras, negali susitaikyti su tuo, kad jam nurodinėtų, kokius reikia priimti sprendimus, kitas ministras. Šiuo atveju ūkio. Be to, finansų ekspertai ir teisininkai aiškiai pasakė, jog tas solidarumo mokestis prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Pasigirdo net kalbų, jog trūksta kantrybė pačiam Premjerui ir tas gali pagaliau pasitraukti į užtarnautą poilsį. Žinokitės! Juk iš tiesų kiek galima būti ūkio ministro tampomai už virvučių marionetei. Tuo labiau kad prie darbiečių vado akivaizdžiai šliejasi ir koalicijos partnerė žemės ūkio ministrė. Gana neaiški ir dar vieno partnerio Seimo Pirmininko pozicija. Vis labiau ryškėja, kad jis irgi linksta prie galingesnio.
Žinoma, tokia trintis, nors ir labai maskuojama, ilgai tęstis negali. Todėl susidariusioje situacijoje tėra dvi išeitys: arba dėl šiltų valdžios kėdžių reikėtų susitaikyti su rusų oligarcho diktatu ir šokti pagal jo muziką, arba trauktis. Tokiu atveju galima kai ką ir išlošti. Pavyzdžiui, paskelbiant, jog Premjero partija negali aukoti ant V.Uspaskicho aukuro socialdemokratinių vertybių. Ir visai nesvarbu, kad tos vertybės jau seniai egzistuoja tiktai popieriuje. Tačiau žinant nemažos visuomenės dalies politinį neraštingumą, šitoks ėjimas gali atnešti tam tikrų dividendų būsimuosiuose rinkimuose. Bet jų dar sulaukti reikia! Juk prieš tai įvyks savivaldybių rinkimai, kuriuos laimėti dės visas pastangas, negailėdami milijonų, darbiečiai, net neslepiantys savo ketinimų. O žinant, kokiais būdais, konsultuojami patyrusių draugų iš Maskvos, jie darbuojasi apdorojant didelės visuomenės dalies sąmonę, Premjero partija gali atisidurti užribyje. Ir labai ilgam.
Šiaip ar taip, artimiausiomis dienomis turėtų pagaliau paaiškėti maskuojamų nesutarimų valdančiojoje koalicijoje pasekmės. Kad ir kaip tos rietenos pasibaigtų, daugumai piliečių jų pasekmės nežada nieko gera. Juk faktiškai kova tarp valdančiųjų partnerių vyksta visai ne dėl piliečių gerovės.
© 2005 "XXI amžius"
|