Atnaujintas 2005 balandžio 22 d.
Nr.31
(1332)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gyvenimas reikalauja tvirtybės

Jaunas vaikinukas iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Aš nesuvokiu, kaip gali žmogus sau atimti gyvybę. Žmogau, gyvybę ne pats sau davei ir negali jos atimti. Taip atrodo kiekvienam tikinčiam, blaiviai mąstančiam žmogui. Na, bet juk gyvenime būna visokių nesėkmių. Didžiulė nelaimė - alkoholis, o ar ne per jį visos kitos nelaimės?

Man nesuprantama, kodėl vienas kunigas sutinka priimti į bažnyčią savižudžio kūną, o kitas - ne. Vienas laidoja su bažnytinėmis apeigomis tą, kuris gyveno susidėjęs, o kitas nė į kalbas neina, nepriima šitokių į bažnyčią. Manyčiau, kad visi kunigai turėtų elgtis vienodai. Ne mums, gyviesiems, smerkti mirusįjį - kokį jis gyvenimą gyveno ir kokią mirtį pasirinko. Bet, logiškai mąstant, turėtų būti taip: nelankė gyvas būdamas bažnyčios, nepadėjo išlaikyti bažnyčios ir jos tarnų, gyveno linksmai be Dievo palaiminimo, tai kam mirusį nešti į Dievo namus? Juk taip einame prieš mirusiojo valią. Aišku, artimiesiems skaudu, kad reikia brangų žmogų palaidoti be bažnytinių apeigų.

Tėvai turi matyti, kad jų vaikai eina klystkeliais - ima gerti, rūkyti, vartoti narkotikus, negrįžti naktimis. Dažnas tėvas sako, kad tai normalu, tai jaunystė, visi taip jauni elgiasi. Ir tik kai atsitinka nepataisoma nelaimė, imama galvoti, kad jaunuoliui reikėjo pakalbėti su geru dvasininku, bet, deja, jau per vėlu. Žiūri į naujai supiltą smėlio kauburėlį ir mąstai: kodėl, žmogau, pasirinkai mirtį? Apsidairyk aplink, kiek senų, nesikeliančių iš lovos, kenčiančių begalinius skausmus, ir jie savo kančią aukoja Dievui, neburnoja, o apie savižudybę negali būti nė kalbos. Juk anksčiau savižudžių nebuvo leista laidoti kapinėse. Tik dabar jie ten neišskiriami. Aš mąstau, o gal be reikalo? Tegul prieš ryždamiesi šitokiam žingsniui pagalvoja, kad ir kapinėse gali vietos nebūti. O visai giminei kokia gėda, jei giminėje yra pasikoręs. Niekas dažniausiai apie tai nenori kalbėti, nenori prisiminti, ir tai normalu. Tik niekada nesmerkime vaikų, tėvų, kurių artimieji taip pasielgė.

Ieva S.

Akmenė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija