Atnaujintas 2005 balandžio 22 d.
Nr.31
(1332)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Iki monarchijos saulėlydžio dar toli

Velso princas Čarlzas
vedė Kamilą Parker Boulz,
kuri po vestuvių tapo Kornvalio
hercogiene. Jiedu ką tik išėjo
iš Šv. Jurgio koplyčios,
kurioje buvo baigta
jų santuokos ceremonija
EPA-ELTA nuotrauka

Didžiosios Britanijos sosto įpėdiniui princui Čarlzui pagaliau vedus savo išsvajotą moterį, su kuria romanas tęsėsi ištisus 35-erius metus, Kamilą Parker-Boulz, Anglijoje, Kanadoje ir daugelyje kitų Nacijų sandraugos šalių, kurioms oficialiai vadovauja Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, kilo didžiulis triukšmas. Mat, nepaisant to, kad karalienės rūmai paskelbė, jog naujoji princo Čarlzo žmona niekada netaps karaliene ir vadinsis tiktai karaliaus žmona, žymiausi britų juristai paskelbė, jog, sosto įpėdiniui princui Čarlzui tapus Didžiosios Britanijos karaliumi, Kamila pagal šimtmečiais galiojančius įstatymus taptų ne kokia nors karaliaus žmona ar „konsort princese“, o karaliene. Šis žymiausių anglų juristų paskelbtas išaiškinimas sukėlė ant kojų visą Nacijų sandraugą. Ir ne tik ją. Visi, kurie atkakliai priešinosi princo Čarlzo vedyboms su K.Parker-Boulz, ėmė kelti triukšmą, kad jų kantrybė pagaliau trūko. O ką jau kalbėti apie britų monarchijos priešininkus, vadinamus monarchijos duobkasiais, kuriems sosto įpėdinio vedybos buvo tiesiog dangaus dovana.

Kaip pareiškė savo interviu Londono laikraščiui „Times“ Nacijų sandraugos sekretoriato atstovas Džoelis Kibazo, jeigu Kamila taps karaliene, mažiausia viena ar dvi Britų sandraugos valstybės iš jos pasitrauks. O iš tiesų, sprendžiant iš to paties „Times“ ir britų leidinių komentarų, tokiu atveju iš Sandraugos pasitrauktų kur kas daugiau šalių. Mat pastaruoju metu pasitraukimo iš Britų sandraugos nuotaikos labai sustiprėjo Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, kur paskutiniojo princo Čarlzo apsilankymo metu dėl išsišokėlės Kamilos kilo didelės protesto demonstracijos. Naujosios Zelandijos premjerė Elena Klark pareiškė, jog Kamila Naujojoje Zelandijoje niekada nebus pripažinta kaip karalienė, jeigu princas Čarlzas įžengs į Didžiosios Britanijos sostą. Premjerė taip pat leido aiškiai suprasti, jog Naujoji Zelandija anksčiau ar vėliau taps respublika, ir pabrėžė, kad naujazelandiečiai niekad nesutiks būti nors ir formaliais Kamilos pavaldiniais.

Iš po Britanijos karūnos gali pasitraukti Barbadosas, Jamaika ir Karibų salos, įeinančios į Nacijų sandraugą. Dargi tradiciškai ištikimiausia Britanijos monarchijai Kanada. Sprendžiant iš paskutiniųjų sociologinių apklausų, vis daugiau kanadiečių mano, kad, princui Čarlzui tapus Didžiosios Britanijos karaliumi, jie nebenori būti Britanijos monarchijos pavaldiniais. Taip mano apie 46 proc. apklaustų kanadiečių. Ir dėl tokių „revoliucinių“ nuotaikų kaltinama Kamila.

Tokios Britanijos sandraugos narių nuotaikos gali turėti labai rimtų pasekmių britų monarchijai. Juk princas Čarlzas, dargi įžengęs į Didžiosios Britanijos sostą, paveldės, paprastai kalbant, tik pusę karalystės. Mat pagal galiojančias Nacijų sandraugos nuostatas, Sandraugos valdovu Didžiosios Britanijos karalius automatiškai netampa. Šis klausimas sprendžiamas visų 53 valstybių, įeinančių į Britanijos sandraugą, nutarimu.

Aišku, dabartinę karalienę Elžbietą II daugelis Britų sandraugos šalyse gyvenančių žmonių laiko monarchijos simboliu, padorumo etalonu. Tačiau tos pačios apklausos rodo, jog šiuo metu 41 proc. britų mano, kad monarchija „išeina iš mados“, o 43 proc. įsitikinę, kad 2051 metais monarchija Didžiojoje Britanijoje nustos egzistavusi. Tiesa, sociologai nepaaiškina, kodėl monarchijos žlugimo data skelbiami 2051 metai, tačiau blaiviau mąstantys mokslininkai, politikai ir politologai teigia, jog dar per anksti laidoti britų monarchiją. Net ir Sandraugos šalių gyventojai, nepaisant visokių apklausų ir prognozių, to visiškai netrokšta. Pirmiausia pačioje Anglijoje karalystės institucijos, karalių rūmai, karališkų gvardiečių paradai pritraukia gausybę turistų iš viso pasaulio. Antra, neišlaiko jokios kritikos monarchijos priešininkų nuolat pabrėžiamas teiginys, jog karaliaus institucija labai brangiai kainuoja. Iš tiesų taip nėra. Karaliaus rūmų ir visos karališkosios šeimos išlaikymas Didžiosios Britanijos biudžetui kainuoja tiktai 37 milijonus svarų per metus. Tai yra kiekvienam Didžiosios Britanijos piliečiui tai atsieina vos po 61 pensą per metus. O dėl teiginių, kad monarchija tampa „nebemadinga“, tai ši problema irgi nesunkiai išsprendžiama. Kaip teigia įtakingos britų visuomeninės organizacijos „Fabiano draugija“ atstovai, problemą galima išspręsti be vargo. Pirmiausia reikėtų padalyti Britanijos monarcho pareigas, atsisakant jam Anglikonų Bažnyčios galvos titulo. Taip pat panaikinti oficialų draudimą, kad karališkosios šeimos nariai vestų ar ištekėtų tiktai už karališkų šeimų atstovų arba kitų nepriekaištingo „mėlynojo kraujo“ turinčių asmenų. Be to, monarchijos restauracijos šalininkai mano, jog monarchas, pats panorėjęs, gali išeiti į pensiją. Taip pat siūloma panaikinti žeminančią atsisakymo nuo sosto procedūrą, kaip tai atsitiko 1936 metais karaliui Edvardui VIII, kai jis prieš pat savo vainikavimą atsižadėjo Anglijos sosto, kas sukėlė Anglijoje ir visame pasaulyje didžiulį triukšmą. Edvardas VIII atsisakė sosto nusprendęs vesti amerikietę našlę Valis Simpson.

Britų monarchijos žinovai ir reformatoriai taip pat siūlo dar vieną variantą, kuris ypač tinka dabar susidariusioje situacijoje dėl princo Čarlzo vedybų ir jų sukelto nepasitenkinimo. Siūloma pakeisti sosto paveldėjimo nuostatą, kad sostą būtinai turi paveldėti tik valdančiojo monarcho vyriausias sūnus. Tai aiški užuomina, apie ką, beje, jau senokai kalbama, kad vietoj princo Čarlzo Anglijos sostą galėtų užimti vienas iš jo ir išliaupsintos Čarlzo velionės žmonos princesės Dianos, su kuria jis buvo oficialiai išsiskyręs dar 1996 metais, sūnų.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija