|
Lietuviškosios žiniasklaidos grimasos
Antanas UOSIS
Jau daug kartų yra kalbėta apie depolitizuotą ir depilietizuotą mūsų žiniasklaidą. Pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad ji dar ir dehumanizuota. Ne tik negausiai katalikiškai žiniasklaidai, bet ir paprastiems žurnalistams, nepraradusiems elementariausio padorumo jausmo, nepatiko beveik satanistinis daugelio mūsų komercinių radijo ir televizijos stočių repertuaras popiežiaus Jono Pauliaus II mirties išvakarėse ir keletą dienų po jo mirties. Tas rėžė akis visiems, net ir netikintiems. Pasvarstykime patys: demonstruoti katalikiško pasaulio gedulo dienomis visokiausią amoralų šlamštą, fizinę ir dvasinę pornografiją, apsimetant, kad nieko neįvyko, tikrai kiauliška. Tiesa, po kelių dienų didžiųjų TV stočių vadovai susigriebė ir kiek sumažino įprastinį eterio šiukšlių srautą. Bet nepriklausomos žiniasklaidos banginių reputacija jau buvo gana smarkiai pagadinta...
Tačiau apie tai jau daug kartų minėta. Tema irgi beveik iki banalumo nuvalkiota. Keista dar viena mūsų žurnalistų pozicija. Turime galvoje konklavą ir naujojo Popiežiaus rinkimus. Nors šįkart naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas išrinktas itin greitai, per keletą pasirengimo ir laukimo dienų mūsų žiniasklaida vėl nepašykštėjo pažerti įvairiausių gandų ir išsigalvojimų. Kai kuriuose žiniasklaidos leidiniuose buvo net pristatyti pretendentai ir jų galimybės užimti Vatikano vadovo vietą. Čia jau kaip totalizatorius...
Ar korektiška kalbėti apie būsimo popiežiaus galimybes, lyginti jo galimybes kaip sporto varžybose? Čia juk ne arklių lenktynės! Žinia, abejingesnis skaitytojas atšaus, kad tokius beveik hipodrominius pretendentų galimybių sąrašus sudarė ir daug bulvarinių Europos laikraščių. Įdomu tik, ar tokių totalizatorių buvo mirusio Popiežiaus gimtinėje Lenkijoje? Tiesa, mūsų lažybų brokeriai visgi nesiryžo atvirai išstatyti tokio klausimo. Bet mūsų vergiški kitų kraštų žurnalistų mėgdžiotojai tučtuojau persispausdino tų lažybų dalyvių sąrašus.
Kraštui, kuris dažnai mėgsta puikuotis 80 nuošimčių katalikų ir kartais net pavadinamas Marijos žeme, turėtų būti gėda. Bet ką jau čia padarysi? Paskutinis dešimtmetis Lietuvoje įtikinamai įrodė, kad įkyriai maitinant žmones bulvarine laikraštiena, visai įmanoma po tam tikro laiko paversti didelę jų dalį bukagalve bedvase švenčių ir malonumų ieškotojų minia.
Skaudžiausia ne tai, apie ką jau kalbėjome. Dar neišrinkus naujojo Švento Tėvo, į dienos šviesą ėmė įkyriai skverbtis provokaciniai rašiniai apie neva pronacistišką kardinolo (o dabar ir popiežiaus Benedikto XVI) Jozefo Ratcingerio praeitį. Tokių nusišnekėjimų priežastis gana paprasta liberalai ir kairieji labai bijojo, o po to ir įniršo, pamatę, kad naujuoju Popiežiumi tapo artimiausias mirusio pontifiko bendražygis ir bendramintis. Juk tiek kalbėta apie kažkokį katalikybės modernizavimą! Tuoj pasipylė nekorektiškos insinuacijos. Iš musės pradėta pūsti sensacijos dramblį. Tačiau tas muilo burbulas subliūško net neišpūstas.
Romos Katalikų Bažnyčios priešininkų neapsitenkinimas suprantamas. Bet kodėl ir čia apgailėtiną melą nusigriebė ir jį kartoti ėmė kai kurie mūsų žiniasklaidos milžinai? Kas tai primityvus vakariečių bulvarinių laikraščių nusirašinėjimas ar sąmoningo Benedikto XVI diskreditavimo kampanijos pradžia? Niekas nesiginčija, kad kartais mūsų naujienų agentūros savo pranešimus nusirašo iš kokio TASS-o suvestinių. Bet turėkite padorumo! Jūsų melas kartais darosi koktus!
Naujojo Popiežiaus biografija yra gerai žinoma. Savo tarnybos karo metu nėra slėpęs ir pats J.Ratcingeris. Bet būti prievarta įrašytam į hitlerjugendą ir būti naciu visiškai skirtingi dalykai. Tai lyg komjaunimas ir komunistų partija. Abiejų rūšių totalitarizme, ir raudonajame, ir rudajame, buvo siekiama masinio dalyvavimo režimo kontroliuojamose pseudovisuomeninėse organizacijose, kurios iš esmės buvo valdančiųjų partijų filialai. Gerai prisimename, kaip sovietų režimo žlugimo išvakarėse buvo kovojama už šimtaprocentinį komjaunuolišką kursą ar klasę. Buvimas spaliuku, pionieriumi ar komjaunuoliu tapo beveik privalomas. Visai kas kita buvo su kompartija, nors ir į ją M.Gorbačiovo eros pradžioje buvo įstoję per 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Turbūt ne paslaptis, kad beveik visi Lietuvos keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai yra buvę sąrašiniais komjaunuoliais. Remiantis bolševikine (ne tik mūsų, bet ir vakariečių laikraštienos) logika, komunistiniu piktadariu (buvo spaliukas, pionierius, komjaunuolis!) reikėtų apšaukti visus suaugusius buvusios SSSR ir socialistinio bloko šalių piliečius. O ką jau kalbėti apie daugelį tų valstybių vadovų prisiminkime, kuo buvo dabartiniai Lietuvos, Estijos, ar net mūsų strateginės partnerės Lenkijos vadovai sovietmečiu. O kai pagalvoji, kuo dar prieš 20 metų dirbo dabartinis Rusijos vadovas V.Putinas, dabar vadinamas paties Dž.Bušo draugu ir jo ištikimiausiu sąjungininku kovoje su tarptautiniu terorizmu, net šiurpas nukrečia...
Tas pats ir su J.Ratcingeriu. Jis ne tik nebuvo nacistas, jis netgi dezertyravo iš karinės tarnybos vietos. Pripažinkime, kad toks poelgis daugiau nei drąsus, už kurį buvo galima sumokėti savo galva. Galų gale yra dar vienas, beveik neatremiamas argumentas, liudijantis Benedikto XVI naudai ar būtų Jonas Paulius II, pats patyręs nacistinės okupacijos siaubą ir dalyvavęs pasipriešinimo jiems judėjime, artimai susidraugavęs su žmogumi, kurį būtų galima įtarti simpatija naciams?
Yra žinoma sena patarlė, kad nuo kvailumo nėra vaistų. Bet satanistinė žiniasklaida nerimsta, ir tiek. Įdomu, kokių dar nesąmonių apie naująjį pontifiką išgirsime ateinančiomis savaitėmis? Dabar jau imama šnypšti apie Popiežiaus sveikatos problemas. Ir ko tik nesugalvosi, norėdamas įgelti žmogui, kurio autoriteto taip bijomasi!
Po tokių nuobodokų moralizuojančių pamąstymų belieka palinkėti naujajam pontifikui stiprios sveikatos ir didelės dvasios tvirtybės, o didžiajai daliai lietuviškosios žiniasklaidos išmokti pagaliau atskirti pelus nuo grūdų ir nepasiduoti skambių (tuščių) sensacijų vaikymuisi.
© 2005 "XXI amžius"
|