Atnaujintas 2005 balandžio 27 d.
Nr.32
(1333)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gimęs teatre, arba Tragedija artistui būti dideliam

Balandžio 5 dieną Kauno valstybiniame dramos teatre vyko teatrologo hum. m. dr. Aleksandro Gobio monografijos „Henrikas Kurauskas“ pristatymas, surengtas šio teatro ir Vytauto Didžiojo universiteto pastangomis.

Renginį vedė VDU Teatrologijos katedros vedėja hum. m. dr. doc. Jurgita Staniškytė, pristačiusi šios ir kitų išleistų monografijų apie teatro istoriją autorių ir jam talkinusius kolegas: prof. Bronių Vaškelį, buvusį VDU rektorių ir ilgametį Teatrologijos katedros vedėją, aktorę Gražiną Balandytę, jauną teatrologą dr. Edgarą Klivį bei Lietuvos teatro sąjungos pirmininką A.Matulionį.

Apie knygos autorių, jo knygas ir aktorių H.Kurauską išsamiai pasakojo prof. B.Vaškelis. H.Kurauskas gimė 1929 metais Kauno valstybės teatro krosnininko, turėjusio ten butelį, šeimoje. Jau būdamas penkerių metukų tame teatre vaidino. Vėliau tapo teatro, radijo, televizijos ir kino aktoriumi, suvaidino per šimtą vaidmenų. Žavėjęsis ir futbolu. 1946 metais Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) su Kauno komanda, kurioje žaidė, tapo SSRS čempionais. 1951 metais drauge su kitais lietuvių teatralais studijavo GITIS’e Leningrade.

Nuo 1954 metų priimtas į Vilniaus akademinį dramos teatrą. Už Juliaus Janonio vaidmenis teatre ir kine 1959 metais gavo valstybinę premiją ir nusipelniusio artisto vardą. H.Kurauskas yra sukūręs daug vaidmenų įvariuose spektakliuose ir kino filmuose. Svarbiausi jų spektakliuose: Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“ (Foma Opirkinas), J.Marcinkevičius „Mažvydas“ (Mažvydas), B.Sruogos „Milžinų paunksnė“ (Jogaila), Šilerio „Klasta ir meilė“ (Ferdinandas) ir daug kitų. Jis ypač vertino režisierius J.Sapiegą ir H.Rudzinską, tačiau vėlesniais režisieriais nusivylė, kaip ir teatro valdžia. „Prigesę aktoriai, schematiški herojai, bekraujis gyvenimas“, – rašė H.Kurauskas viename laiške. Jis tapo ir viena to meto aukų. 1988 metais Vilniuje režisierius Jonas Vaitkus, atsivedęs savo studijos jaunų aktorių grupę, H.Kurauskui paliko tik pusę etato. Ilgamečiai profesionalūs aktoriai jau buvo atleidžiami: tuo metu H.Kurauskas ruošė minipjesę viename monospektaklyje, bet ši svajonė liko neįgyvendinta.

Visgi šitas neįvertintas laikotarpis buvo reikšmingas mūsų teatre. H.Kurauskas ilgėjosi teatro, gyvo žmogaus emocijų, jo sielos, repeticijų. Jis rašė vertingus dienoraščius, kuriuos dabar saugo žmona Elena. Iš teatro buvo atleistas 1992 metų pradžioje, o 1993 m. gruodžio 21 d. mirė.

Aktorė G.Balandytė kalbėjo apie H.Kurauską ne tik kaip apie partnerį scenoje ir kine, bet ir kaip apie nepaprastai jautrų, romantišką draugą, netgi „ugnies žmogų“, dievinusį futbolą ir poeziją, mėgusį rizikingus bei nutrūktgalviškus nuotykius. Be to, kalbėtoja sakė kartą net išgelbėjusi Henrikui gyvybę. Ji negalėjo nutylėti ir neteisybių laisvoje Lietuvoje, prasidėjusio teatro griovimo proceso bei senų aktorių šalinimo „genocido“. Ar skriaudėjai jaučia dėl to kaltę? – retoriškai klausė aktorė.

Kalbėjęs knygos autorius, buvęs studentas, jaunas mokslų daktaras E.Klivis apžvelgė negausią literatūrą apie H.Kurauską, paminėjo jo dienoraščius. „Jis buvo gyvas kūrybos balsas“, – sakė tyrėjas. Teatrologas aptarė, paanalizavo A.Gobio monografiją ir rekomendavo plačiajai visuomenei bei jauniesiems humanitarams.

Knygos autorius A.Gobis, H.Kurauską apibūdinęs kaip jautrų teatro bėdoms ir nelaimėms, prisiminė ištikusią tragediją ir sąskaitų suvedinėjimą su ana epocha. Kalbėjo ir apie teatrų reformą, kai gabiems aktoriams teko papildyti bedarbių gretas. Tai lėmė ir H.Kurausko, kaip aktoriaus, pabaigą, sakė A.Gobis, raginęs nebijoti ir netylėti apie tai, kas uždėjo tą baisų antspaudą mūsų kultūrai. Ar galima kaltinti žmones, išdirbusius visą gyvenimą ir kūrusius vaidmenis, kaip H.Kurauską, vaidinusį Hamletą, J.Janonį, Daugsprungą, kurie iš Lietuvos kultūros neišbraukiami? Tiesa, buvo ir 1945-1956 metai, teatrą paralyžiavęs laikotarpis, kai dramaturgija buvo nukreipta prieš lietuvių tautinę kultūrą ir „buržuazinį“ lietuvišką teatrą. Talentingi aktoriai kūrė ir Lenino personažus. Tai buvo menas, ir nereikia personažo sutapatinti su asmeniu. Tačiau, kaip vėliau aiškino režisierius H.Vancevičius (beje, pasidžiaugęs ir padėkojęs H.Kurauskui už kritiką), tuomet jis buvo priverstas taip elgtis, sakė A.Gobis.

A.Matulionis H.Kurausko išėjimą iš teatro apibūdino kaip didžiausią mūsų teatro netektį, net išvedė paralelę su didžiausia pasaulio netektimi – su popiežiaus Jono Pauliaus II, taip pat ragavusio aktoriaus duonos, netektimi. Skirtumas tas, kad aktoriaus profesija vieną jų išaukštino – padėjo iškilti, o kitą – pažemino. „Kaip reikia elgtis aktoriui, kuris yra dvigubai didesnis už režisierių? Jei nepaklusi – eik lauk. Tai buvo jau režisieriaus, o ne aktoriaus teatras. Tragedija yra artistui būti dideliam“, – sakė A.Matulionis.

Buvo kviečiami pasisakyti ir žiūrovai. Štai aktoriaus duktė Henreta Kurauskaitė minėjo tėvo sukurtą Ferdinando vaidmenį F.Šilerio „Klastoje ir meilėje“. „Jis buvo vienišas kaip klevas, sportininkas...“

Pasisakė ir Vida Petraitytė, duktė aktoriaus Stasio Petraičio, beje, parengusio H.Kurauską aktorystei. Tai vienas inteligentiškiausių žmonių teatro istorijoje, vertas monografijos, kaip vėliau sakė A.Gobis.

Po malonaus pabendravimo su apsilankiusiais renginyje, tarp kurių buvo nemažai teatro veteranų, monografijos autorius pasirašė autografus.

Antanas STAŠKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija