| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Liucija Eglė Perednytė
Aš norėjau tylėti. Visą laiką norėjau tylėti. Kalbėjo jinai. Aš jaučiau jos tikrumą nemeluotą, nesuvaidintą. Aš dėkinga už tai. Atsigavo širdis. Liucija. Liucija Zorubaitė. Lėlių teatro aktorė. Kodėl prie vieno žmogaus traukia, siela pailsi, o kitas tave sujaukia, išdrasko? Būna žmonių, su kuriais norisi susėsti ir išgerti arbatos gali net nekalbėti nuo jų dvelkia ramybė ir pastovumas. Aš gyvenime nekenčiu vaidybos tik ant scenos, jeigu pavyksta. Viską gyvenime reikia daryti švariai. Bet, deja, deja, taip nėra Tu klausi apie teatro dvasią? Dirbi, o kai dirbi, tai ir dvasia atsiranda. Ir azartas, įkvėpimas, noras save nugalėti. Dvasingumas? Nemėgstu šio žodžio. Kas yra dvasingumas? Pernelyg dažnai juo švaistomės. Kas jums yra teatras ? Teatrą pasirinkau iš idealizmo, svajonių. Atrodė, kad be jo negalėčiau gyventi. Tik teatras, tik menas! Dabar, kai jau pasenau (man penkiasdešimt penkeri), galvoju: kažin ar rinkčiausi šitą profesiją? Nemanau, kad esu jai labai gabi. Teatre kaip ir gyvenime pilna visko: ir melo, ir klastos Nepaisant to, kai matau talentingą spektaklį (o tokių nedaug), aš vis tiek myliu teatrą. Širdis suvirpa iš džiaugsmo ir viską atleidžiu. Ką galiu pasakyti apie aktoriaus profesiją ? Lazda turi du galus. Aktoriui reikia pasitikėti savo jėgomis ir kartu būti labai kritiškam. Didelis pasitikėjimas veda į pasipūtimą. Didelis kritiškumas sužlugdo neišeisi į sceną, jei savimi netikėsi. Suderinti tuos du dalykus labai sunku. Kartais į vieną pusę nusvyri, kartais į kitą Sunku rasti aukso vidurį. Būna, artistas pasipūtęs, o išeina į sceną ir pšš . Sako, aktorius nebijo išeiti į sceną. Dar ir kaip bijo! Aš net persižegnoju Kiekvienu nauju vaidmeniu reikia iš naujo įrodyti, kad dar gali dirbti teatre. Kartais būna pravalas, bet suvaidini, kad viskas gerai Visos artistės nori būti gražios, pastebėtos. Aš norėjau būti talentinga, bet ir to talento ne prūdai Talentas Dievo įžiebta žiežirba. Teatro žmonės įdomūs. Kiekvienas savotiškas. Artistai nuotaikų žmonės. Šiandien tu gali šnekėti labai liūdnai, kitą dieną vėl šviesiai Lietuvoje lėlininko profesija nėra ypatingai vertinama. Visi galvoja, kad vaidinti su lėle, ai, čia toks niekalas Bet taip kalba tie, kurie nėra pamėginę. O kai esi dirbęs, tai suvoki, kad labai sunku ir reikia talento, iš tikrųjų talento reikia. O jis nesimėto. Tų lėlių yra įvairių. Gauni lėlę ir ieškai judesių. Dažnai dirbame prieš veidrodį. Reikia be galo daug kruopštumo ir kantrybės. Terliojiesi su ja kaip siuvinėjanti moteris Kartais būna, paimi lėlę ir, atrodo, nieko neišeis, bet po truputį krapštai, krapštai ir kažką sukrapštai Yra aktorių, kurie labai jaučia lėlę. Vienam tai duota, o kitam reikia daug dirbti. Kai studijavau, labai traukė vaidinti charakterinius vaidmenis. Lėlių teatre daugiausia tenka vaidinti teigiamus herojus dėl mano švelnaus balselio Tie teigiami jau mane pribaigė ! Tarsi nieko daugiau nesugebėčiau Bet kartais, jei atsitiktinai papuola koks charakterinis vaidmenukas, aš atsigaunu, atsiranda ir ūpas, ir azartas. Į tuos geruolius jau žiūrėti negaliu Žmogus taip jau sutvertas nori kiaulystę padaryti. Po to apsišvarinti ir iki kitos kiaulystės Esu dzūkė. Kaip degtukas užsidegu, kai supykstu, bet atleidžiu, nors prisiekiu: niekada neatleisiu! Pavargstu nuo neatleidimo. Neverta gadinti sau gyvenimo. Ar visą save atiduodu teatrui? Jokiu būdu! Aš visur lakstau Dirbu pradinėje mokyklėlėje. Būrelį turiu, su vaikais kovoju Man viskas rūpi: ir pavasarį svogūnus pasodinti, ir sijoną nusimegzti Džiaugiuosi viskuo: kad esu sveika, turiu artimų žmonių, mamą dar turiu Esu liūdna optimistė, Egle, liūdna optimistė Smulkmenos man teikia vilties gyventi. Didelių sėkmių, ko gero, nesugebėčiau pakelti. Man jau toks kelias Dievulio duotas. Žinok, aš tai ne angelas esu! Kartais būnu susiraukusi ir pikta. Būnu laiminga, nelaiminga, vidutiniškai laiminga Paskui vėl laiminga, vėl vidutiniškai Nežinau, kas ta laimė yra aš tiesiog gyvenu. Kai būna labai blogai, vaikštai tada susisukęs Artimųjų bėdos, nelaimės, mirtys visada susuka. Kapstaisi iš to, bandai išgyventi Ir vėl prašviesėja. Nebūna amžinos tamsos: atsiranda ištiesta ranka, atdaras langas Visi kaip sugebam, taip kabinamės už gyvenimo. Žmogui visko reikia: ir knygų, ir kito žmogaus, ir fizinio darbo Negali tik sėdėti tarp knygų ir nukvakti Ir keistuolių reikia. Žmogus tokia didžiulė paslaptis, tokia didžiulė... Ji lydėjo mane pro tamsią lėlių teatro salę. Pamiršau jūsų paklausti apie Meilę Ji nusijuokė šiltoje tamsoje. Meilė? Ji būtina. Ir pridūrė: Kartais žmonės po jos taip ir neatsigauna Tik nepriskiesk! atsisveikino ji. Nekenčiu, kai apie mane skiedžia Gal nepriskiedžiau, Liucija?..
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |