Atnaujintas 2005 gegužės 4 d.
Nr.34
(1335)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pergalės diena

(Lietuviškosios divizijos veterano požiūriu)

Ant sumušto priešo tanko

Su Vardiniu ginklu,
tik ką baigęs Šlienavos
puskarininkių mokyklą

Kauno Įgulos
štabo sargyboje

Suprantu, daugelis skaitytojų tuojau pasipiktins, kad aš – eilinis, o dar ir gerokai kontūzytas Antrojo pasaulinio karo veteranas, nuo pat jaunų dienų kovojęs Lietuviškosios divizijos gretose, drįstu vėl iš naujo nagrinėti visiems jau iki gyvo kaulo įgrisusią temą – ar vertėjo Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui atsisakyti vykti į Pergalės dienos minėjimą?

Tiems, kurie nenori šio mano tikrais atsiminimais paremto straipsnio skaityti iki pat pabaigos, iš karto atskleisiu jo pagrindinę mintį, kurią kitiems parašysiu tik pačioje pabaigoje. Pastarieji šias eilutes praleiskite arba uždenkite kairiosios arba dešiniosios rankos (priklausomai nuo jūsų politinių įsitikinimų) viduriniuoju pirštu; lyg norėdami palinkėti pravažiuojančiam kolegai vairuotojui – „Gero kelio!“ Tik šį kartą ilgiausiąjį pirštą laikykite ne vertikaliai, kaip esate įpratę, bet horizontaliai.

Taigi atsakau: n e v e r t ė j o!

Savo skausmingą pasakojimą pradėsiu ne nuo tos dienos, kai gavau šaukimą stoti į mūsų (aš visai nebijau šių žodžių) Armijos-Išvaduotojos gretas ir daviau priesaiką ištikimai jai tarnauti, bet nuo savo pirmojo suvokimo, kas iš tikrųjų yra tas karas ir kam apskritai pasaulyje yra reikalingi karai. Būtent tokį klausimą aš uždaviau savo tėvui, buvusiam praeito pasaulinio karo veteranui, sužeistam, ne kartą patekusiam į nelaisvę ir pagaliau į užtarnautą poilsį išėjusiam Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriui.

Jis man tada atsakė labai trumpai ir pakankamai aiškiai:

„Pasaulyje gimsta vis daugiau žmonių. Kai jų ant žemės susikaupia tiek daug, kad visiems jau nebeužtenka vietos, tada jie pradeda vienas kitą žudyti. Būtent tam, sūneli, ir yra sugalvoti karai. Kad žmonėms būtų kur gyventi“.

Tuomet šis žiaurus, sausą paraką savo kūne tebenešiojančio kario atsakymas man pasirodė visiškai logiškas ir suprantamas. Apsidairiau aplinkui. Buvo saulėta vasaros diena. Mes su tėvu žingsniavome Laisvės alėja, kurioje, kaip visuomet tokiu laiku ir oru, buvo labai labai daug žmonių. Pasaulis atrodė gaiviai kvepiantis liepomis ir labai gražus. Neramino tik viena. Jeigu tų žmonių, pagalvojau, rasis per daug, kai aš užaugsiu, vadinasi, ir man teks eiti į karą ir kovoti dėl savo laisvos vietos šioje planetoje. Tokia perspektyva labai baugino, nes žmonės man neatrodė taip labai blogi, kad juos reikėtų žudyti. Na, ir aš sau neatrodžiau jau toks negeras. Nors dėl paskutinio truputį abejonių buvo.

Vėliau, kai užaugau ir tas pats pasaulis jau taip nekaltai nebekvepėjo, savo pirmosios pamokos apie karo prasmę neužmiršau. Gyvenimas ir paties, kaip patyrusio kareivio, nueitas kovos kelias tik patvirtino mano pirminį supratimą apie tikrąją karo prasmę žmonių gyvenime. Tiksliau, apie jo visišką beprasmiškumą.

Kaip ir didžioji dauguma eilinių karių (man dar neteko girdėti atvejo, kad atsitiktų kitaip), aš pats nepasirinkau, kokioje grandyje, kuriame skyriuje, būryje, kuopoje, batalione, pulke, brigadoje ir divizijoje tarnausiu bei kurioje vietoje Vyriausiosios Karinės Vadovybės įsakymu aš būsiu pašauktas kirsti fronto liniją. Lygiai taip pat neturėjau jokių galių suvokti, ką aš išvysiu, jeigu man vis dėlto pavyks kažkaip pereiti visus tuos paslaptingus fortifikacinius įrengimus, prasiveržti pro minų laukus, tekančius vandenis, intensyvų apšaudymą, prožektorius, durtuvų ašmenis bei visa kita, ko prisiminti iki šiol dar neleidžia nei karinė paslaptis, nei kontūzija, nei pagaliau paprastas padorumas.

Išvydęs į mane nukreiptą akinančią šviesą, aš, nors ir supratau, kad viskas baigta, turbūt vis tiek nevalingai šaukiau „Valiooo!“ Kad esu apsuptas, ir atgal jau kelio nebėra. Aš manau, kad visi, net ir priešo kariai, patiria visiškai panašius išgyvenimus, kai patys netikėtai patenka į nelaisvę. Būtent ten man viskas ir prasidėjo.

Taigi, kaip ir dauguma mano amžiaus bendražygių, pirmąjį savo kovos krikštą aš gavau nelaisvėje. Tai įvyko pačiame Kauno karinės apygardos centre dislokuotoje Kauno Įguloje. Nors frontas jau seniai buvo persiritęs per Lietuvą, pagrindinis Kauno Įgulos štabo bunkeris tuomet dar nebuvo galutinai kapituliavęs. Po grandiozinės priešo ofenzyvos, visa Kauno Įgula pakliuvo į uždarą katilą, iš kurio ištrūkti praktiškai nebuvo jokių šansų. Trūko visko: gyvosios jėgos, amunicijos, medikamentų, maisto… Bet mūsų kariai gynėsi tikrai didvyriškai. Apie bet kokią kapituliaciją nebuvo ir kalbos. Narsiai kovojančių gynėjų dvasią palaikė jaunas, bet jau patyręs karo lauko vadas kapitonas Juozas Preikšas. Padėjo, žinoma, ir labai tvirtos, betoninės, dar caro laikais pagal tipinį projektą statyto bunkerio sienos, kurių vokiečių aviacija nesugebėjo net įskelti.

Sužinoję, kad intensyviai besipriešinanti Kauno Įgula ypač stokoja vyrų, dar galinčių išlaikyti ginklą, mano artimiausieji ir ištikimiausieji grandies žmonės, tarpusavyje pasitarę, nusprendė, kad jau pats laikas būtų ir man rengtis į pirmąjį žygį. Aš tam, žinoma, neprieštaravau. Ir dabar, praėjus tiek metų, turbūt pasielgčiau lygiai taip pat. Taigi sėkmingai ir be nuostolių (vidury baltos dienos, prieš pat priešų nosį!) prasmukęs vidun, aš kartu su mano palyda buvau šiltai sutiktas visos Įgulos ir ypač jos bebaimio vado J.Preikšo. Spėju, kad nors ir tokiame beviltiškame apsupime visgi giliai širdyje kapitonas turėjo būti patenkintas: juk jo paties tik prieš porą metų tame pat bunkeryje suformuotos ir prisaikdintos grandies kariai, Aukščiausios Vadovybės įsakymu, patys susirado ir atsivedė naują, jau antrą įgulos narį. Nors labai silpną ir visiškai nepatyrusį, koks aš tada buvau.

Žinoma, manęs iš karto nemetė į mūšį kaip žalios patrankų mėsos. Tik tam, kad be reikalo žūčiau, papildydamas sausą karo nuostolių statistiką. Kas buvo ypač būdinga mūsų priešams.

Pirmiausia praėjau visus reikalingus mokymus: rikiuotę, taktinius užsiėmimus, šaudymą, sprogdinimą, ryšio techniką, artimos kovos meną, bei visa kita, ko gali prireikti kariui, pasmerktam ilgą laiką kovoti apsupime bei priešo užnugaryje. Partizano-žvalgybininko abėcėlės mane mokė žmogus, pats visą savo gyvenimą atidavęs pogrindinei kovinei tarnybai ir, kaip vėliau supratau, turintis labai artimų ryšių su Aukščiausiąja Karine Vadovybe. Tas senyvo, bet labai mielo veido mūsų armijos „samurajus“ niekados nepasakė savo tikrojo vardo ir pavardės. Tokios griežtos buvo pogrindžio taisyklės. Aš čia jų taip pat nepažeidinėsiu. (Kas domisi, plačiau apie šį nepaprastą žmogų gali pasiskaityti kitame mano specialiai jam skirtame rašinyje: Apie ‘saugumą’ ir ‘saugumiečius’. Šiaurės Atėnai, 2005 04 16, Nr.15.)

Nepasakosiu, kaip ir kodėl Kauno Įgula krito. Tai man dar per daug skausminga. Neslėpsiu – visgi dalis vyrų pasidavė. Dalis jų net perėjo į priešo pusę ir nukreipė ginklus į savo buvusius bendražygius. Pastarieji išdavikai buvo ypač pavojingi. Bet ne man juos teisti. Anksčiau ar vėliau jie stos prieš Aukščiausiąjį Karinį Tribunolą.

Tik nedideli Kauno Įgulos gynėjų likučiai, daugiausia iš vyresnių, labiau patyrusių kovotojų, atsišaudydami, trumpais perbėgimais pasitraukė Nemuno link ir prisišliejo prie Karmelitų. Vėliau neišvengiamai perėjo į pogrindį ir kartu su visais kitais išlikusiais lietuviškosios divizijos kariais įsitraukė į aktyvią rezistenciją. Kaip supratote, man tada taip pat pavyko prasiveržti iš tos nelemtos apgulties.

Kiek vėliau Apygardos štabas mane pasiuntė į Dubravos miškus, šalia kurių priešai buvo įrengę vadinamąjį „J. Biliūno vardo“ koncentracijos lagerį, skirtą išlikusiems gyviems ir paimtiems į nelaisvę partizanams paversti paprastais darbiniais galvijais. Bet net tokiomis žiaurios okupacijos sąlygomis šiame lageryje veikė pogrindinė Šlienavos puskarininkių mokykla, kuriai vadovavo išvadavimo kovose užgrūdintas kapitonas Vaclovas Radzevičius. Pamenu, kad kpt. V. Radzevičius (1997 metais jau išėjęs į atsargą) visuomet vaikščiojo su dideliais veltiniais, nes kažkada, pakliuvęs į nelaisvę, Irkutsko karo belaisvių stovykloje jis nušalo kojas. Man buvo didelė garbė, kai mokyklos baigimo proga iš šio patyrusio kovotojo ir mokytojo rankų gavau savo pirmąjį Vardinį ginklą. Iki šios Pergalės dienos išsaugojau tą Šlienavoje darytą nuotrauką, kur naujutėlaite puskarininkio uniforma priešo panosėje stoviu su Vardiniu ginklu rankoje.

Į okupuotą Kauną jau sugrįžau neblogai (kiek leido pogrindžio sąlygos) parengtas ir ryžtingai nusiteikęs ilgai ir prasmingai kovai. Karas tęsėsi, tik ne visi tai norėjo matyti ir suprasti. Ypač – rezignavę ir atsidavę priešo malonei.

Mūsų grandis, kuri be nuostolių išsilaikė iki pat išvadavimo, savo atraminį tašką įsirengė tokioje vietoje, iš kurios kaip ant delno matėsi visas karinių veiksmų teatras. Aš sumaniai išnaudojau šį dislokacinį privalumą kasdieniniam žvalgybiniam darbui. Pro mūsų vienintelio kambario langus puikiai matėsi ne tik Įgulos, bet ir žymiai anksčiau paimta ir išniekinta Prisikėlimo Karinės Apygardos štabo būstinė. Vieną dieną su širdgėla teko stebėti, kaip suįžūlėję priešų kareiviai nuima mūsų skiriamuosius ženklus ir pulko vėliavą nuo pagrindinio Kauno Įgulos būstinės korpuso. Po kurio laiko atėjo slaptas užkoduotas pranešimas, kad už šį judošišką darbą, Aukščiausiojo Karinio Tribunolo įsakymu, tie kareiviai buvo žiauriai nubausti.

Nevarginsiu jūsų aprašinėdamas kiekvieną savo nepaprastai ilgo kovos kelio grumstą. Buvo visko: ir sėkmingų operacijų, ir pergalingų atakų, ir efektingų priešpuolių. Bet buvo ir atsitraukimų, taktinių pralaimėjimų. Buvo net atokvėpio minučių bei karo romantikos. Priešas pasirodė labai klastingas, nežmoniškai žiaurus ir gudrus. Jis įtarė ar gal net žinojo (minėjau apie išdavikus), kad jo pašonėje veikia dar nenugalėtas pasipriešinimo židinys. Jų kontržvalgyba nesnaudė.

Pirmiausia į apklausą jie išsikvietė mano grandies vyresnybę. Bet taip nieko nepešę vieną vakarą daugumiečiai mus pamėgino užklupti pačiame atramos punkte. Atėjo dviese ir pareikalavo, kad aš „savanoriškai“ įsirašyčiau į jų gėdingas pusiau karines formuotes, o ant kaklo, kaip savo pralaimėjimo simbolį, užsiriščiau jų skiriamąjį ženklą – ryškų skudurą. Taip šlykščiai norėjo mane pažeminti. Aš dar kartą tvirtai atsisakiau ir nugalėjau. Tada mane užstojo ir vyriausias mūsų grandies karys. Gal pasirodys naivu, bet ta nedidele pergale aš iki šiol labai didžiuojuosi.

Po to laimėjimo priešų atakos prieš mane labai suintensyvėjo, nes ilgam patekau į jų pagrindinių taikinių sąrašus. Atėjo metas, kai turėjau apsispręsti, ar sugebėsiu taip ir toliau priešintis. Ar pereisiu į visiškai atvirą rezistenciją, ar visgi liksiu pogrindyje. Gerai žinojau, kad, išeidamas į atvirą kovą, tapsiu labai gerai matomu taikiniu ir greitai žūsiu, sudegsiu žiauraus karo ugnyje. Mano apsisprendimui labai didelės įtakos turėjo vienas labai drąsus mūsų divizijos karys, kurio pulkas buvo dislokuotas anapus Neries. Jis, vidury baltos dienos forsavęs upę, pats vienas išdrįso išeiti iš savo slėptuvės į atvirą intensyviai apšaudomą ir tankiai užminuotą kovos lauką ir nelaukdamas, kol jį suvarpys priešo kulkos dar nepasiekus tikslo, šoko ant ambrazūros, sušukdamas mums visiems labai brangius žodžius: „Laisvę Lietuvai!“.

Kol jo paaukotas kūnas dengė svarbų priešo ugnies tašką, į mūsų divizijos gretas dar spėjo perbėgti gausus papildymas iš Armijos rezervo. Tai buvo vienas svarbiausių šio mūsų Didžiojo Tėvynės karo Didvyrio laimėjimų, kuris savo herojišku poelgiu nubrėžė ribą, kurios niekam kitam nevalia peržengti. Aš tada supratau, kad tai yra mūsų Didžiosios Kovos pagrindinis atskaitos taškas. Švyturys, kuris leis mūsų kariams nepaklysti, žygiuojant per užminuotą lauką į Visišką Išsivadavimą.

Apsisprendžiau likti pogrindyje, nes, suvokdamas savo silpnumą, buvau įsitikinęs, kad tokiu kovos būdu per ilgesnį laiką gausioms priešo divizijoms padarysiu žymiai daugiau žalos negu trumpam iššokęs į atvirą kovos lauką. Turėdamas dar ir tam tikrų meninių sugebėjimų savanoriškai ėmiausi vadovauti slaptai mobiliai rezistencinei agitacijos ir propagandos grupei. Mūsų grupės nariai nuolat kaitaliojosi. Ne vien dėl konspiracijos sumetimų. Stengiausi į ją įtraukti vis naujų kovotojų, kurie savo originaliais sugebėjimais prisidėtų prie nenumaldomo Pergalės Dienos artėjimo. Ypač labai šiltai prisimenu vieną eilinį mūsų agitacinės-propagandinės grupės kovotoją, o dabar jau garsų pulkininką Rimantą Norvilą. Mūsų diversinės ir pakankamai drąsios, net įžūlios operacijos priešo užnugaryje nebūtų tokios efektingos, jeigu ne Rimanto šaltakraujiškumas ir taikli akis. Jis ypač prisidėjo kaip labai patyręs, profesionalus ir taiklus šaulys. Vėliau Rimantui buvo sužeistos rankos, ir jis Aukščiausiosios Vadovybės įsakymu buvo pakviestas tobulinti savo žinias nelaisvės sąlygomis veikiančioje Karo Akademijoje. Tada ir mūsų bendros kovos keliai išsiskyrė.

Kiek vėliau, kai beviltiškai apsuptos priešo divizijos Šiaurės-Vakarų fronte patyrė ypač didelių nuostolių ir atsitraukė totalinei gynybai, bet, deja, dar nesirengė palikti mūsų krašto, aš sulaukiau ypač gausaus pastiprinimo ir perėjau į atvirą ataką. Pamenu, išėjęs iš apkasų su savo naujaisiais mobilios grupės rezervininkais (vienas jų, irgi Rimantas, atsargos leitenantas Lukošius, smogikų buvo žiauriai nužudytas praeitų Vėlinių išvakarėse) visai šalia Kauno Įgulos štabo buvau įsirengęs kulkosvaidžio lizdą. Tada mums baigėsi šoviniai. Bet čia visai netikėtai į pagalbą atėjo sąjungininkų kariuomenė. Draugiškos lenkų divizijos žvalgybinės grupės kovotoja mus nuoširdžiai parėmė šiltu žodžiu ir dovanojo man savo visai naują šovinių juostą. „Jest Święcony!“, – įspėjo prieš atsisveikindama. Iki šiol visuomet nešiojuosi tą mielą lenkišką šovinyną. Jis man padeda kovoti su išblaškytų priešų likučiais, kurie vis dar neduoda mums ramiau atsikvėpti ir deramai pasidžiaugti galutine Pergale…

Dar labai daug ryškių kovos epizodų iš ką tik praūžusio karo pasiglemžė mano kontūzytos atminties jūra, kuri kartkartėmis manęs pasigaili ir išplauna į krantą kokį apgludintą, apanglėjusį mano kelio grumstelį. Gal kada atsiradus progai aš galėsiu ir daugiau jų pažerti. Bet dabar norėčiau sugrįžti prie pagrindinio klausimo, kurį užrašiau šio rašinio pradžioje: „Ar vertėjo…?“

Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo šalies Prezidentu, kuris, nepaisydamas aršaus melagingos priešų propagandos spaudimo, visgi išdrįso nenusileisti agresyvaus supuvusio imperializmo kėslams ir kartu su daugiau nei 200 valstybinių svečių iš 80 šalių dalyvavo iškilmingame Mūsų Pergalės Dienos minėjime. Jokios klaidos čia nėra. Mūsų Pergalės Diena jau įvyko, ir ne 9-ąją Gegužės dieną, o 8-ąją. Ir visai ne Gegužės, o Balandžio mėnesio.

Visi prisimename, kai buvęs mūsų Armijos Karinės Akademijos kadetas, bet klastingo priešo suviliotas išdavystei ir vėliau net tapęs pačiu baisiausiu jų Blogio Armijos generalisimu, savo sąjungininkų tyčiodamasis paklausė, kiek divizijų turi mūsų kariuomenė (jis tada, kvailys, naiviai galvojo, kad pats turi jų žymiai daugiau). Užuot tvirtai atsakę, Didžiojo Blogio sąjungininkai gėdingai ir išdavikiškai tylėjo nuleidę galvas. Dabar, kai Blogio Armija-Prievartautoja (aš nebijau pastarojo žodžių darinio) yra jau beveik galutinai sutriuškinta, ir jos buvęs vadeiva, seniai nuteistas Aukščiausiojo Karinio Tribunolo, atlieka jam skirtą bausmę, o jo sekėjai bijo net nosį iškišti iš savo Raudonojo bunkerio ir kartu su visu civilizuotu pasauliu deramai pagerbti nugalėtoją, mūsų Generalisimo Armijos skaičius jau nebe tokia didelė karinė paslaptis. Todėl galiu drąsiai atsakyti – mūsų yra kiek daugiau nei vienas milijardas (neskaičiuojant sąjungininkų ir Armijos rezervo), kas sudaro daugiau nei 70 tūkstančių divizijų! Bet mūsų Pergalės priežastis, kaip žinoma, glūdi visai ne gausume, o mūsų karių ištikimybėje duotai Priesaikai, Statutui ir savo Vadovybei, kurios pačiame priešakyje pasiaukojančiai, drąsiai ir išmintingai žygiavo mūsų Armijos Generalisimas – Jonas Paulius II. Jis, sumaniai sutriuškinęs priešo divizijas, Velykų rytą Pergalės ženklu atsisveikino su savo gausia kariuomene ir viso pasaulio akivaizdoje sugrįžo ten, iš kur buvo Aukščiausios Karinės Vadovybės įsakymu atsiųstas vesti mus iki visiškos ir galutinės Pergalės. Nė kiek neabejoju, kad ir naujasis Generalisimas, tik ką garbingai perėmęs vadovavimą mūsų kariuomenei, ištikimai gins visas strategines pozicijas, kurias garbingai iškovojome kartu su į atsargą pasitraukusiuoju mūsų armijos Vadu. Amžina šlovė ir garbė Jam!

Brangieji bendražygiai, neapsigaukite ir netikėkite, kai kas nors Jus melagingai kvies, grasins, vilios ir gundys važiuoti švęsti kažkokios tariamai tikros „pergalės dienos“, kuri neva dar turėtų vykti priešais Raudonąjį bunkerį. Antrąjį Pasaulinį Karą, ačiū Dievui, laimėjo ne Adolfas Hitleris, šventvagiškai apsimetęs, kad veikia Nugalėtojo Vardu, ir ne Adolfo brolis dvynys Josifas Stalinas, seniai išdavęs ir aršiai kovojęs prieš Nugalėtoją. Ir net ne kiti du bailūs išdavikiškų Miuncheno, Maskvos, Jaltos bei Teherano konferencijų „herojai“. Antrąjį Pasaulinį Karą, kaip ir visus po Jo vykusius karus, laimėjo ne kas kitas, o Jėzus Kristus iš Nazareto. Mūsų Pergalės Diena, kurią Balandžio 8-ąją iškilmingai paminėjo visi Geros Valios žmonės, ir yra geriausias ir neginčijamas to įrodymas. Sveikinu visus savo bendražygius, Lietuvos partizanus bei jų rėmėjus, ir ypač mūsų lietuviškosios divizijos veteranus su šia Įsimintina Pergalės Diena! Garbė Jėzui Kristui per amžius! Amen.

Puskarininkis Roberto
(kontūzytas Lietuviškosios divizijos veteranas),
Kauno karinė apygarda, Žaliakalnio batalionas,
Prisikėlimo pulko išorinio gynybos žiedo būstinė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija