Atnaujintas 2005 gegužės 6 d.
Nr.35
(1336)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui

Dar vienas Stalino mirties fabrikas

Petras KATINAS

Sovietų armijos belaisvių
kolona, kiek akys užmato,
Charkovo apylinkėse
1942 metų gegužę

Dargi nepraradę sveiko proto nuo prasidėjusių naujų Stalino šlovinimų pažymint pergalę „didžiajame tėvynės kare“, Rusijos istorikai ir publicistai labai sunerimę, kuo gali baigtis šio didžiausio žmonijos tirono šlovinimas. Štai žinomas publicistas Viačeslavas Kostikovas rašo:

„Sistema, sukurta pagal rusų revoliucionierių brėžinius ir Stalino atvesta iki logiškos „tobulybės“, buvo efektyvi tiktai nuolatinio teroro ir baimės sąlygomis. Dingo baimė, ir sistema žlugo“.

Ta baimės ir prievartos sistema ypač išryškėjo praėjusio karo metais. Milijonai visiškai neapmokytų jaunuolių buvo siunčiami į frontą stoti prieš gerai ginkluotą ir organizuotą Hitlerio kariuomenę.

Šiomis dienomis žinomas rusų istorikas ir rašytojas Rojus Medvedevas, pats karo metu tarnavęs Užkaukazės fronte, paskelbė keletą stulbinančių skaičių, rodančių, kokiomis milžiniškomis aukomis buvo pasiekta ta išgirtoji pergalė. Aišku, vyresniojo amžiaus žmonėms, kurie domėjosi ta problema, tie baisūs skaičiai buvo daugiau ar mažiau žinomi. Tačiau jaunesniajai kartai būtų labai pravartu su jais susipažinti. Pirmiausia nė vienas sovietų istorikas netgi šešių tomų veikale apie „didįjį tėvynės karą“ net nebando analizuoti, kodėl 1941-ųjų birželio–liepos mėnesiais vokiečių nelaisvėje atsidūrė daugiau kaip du milijonai „nenugalimosios raudonosios armijos“ kareivių ir karininkų. Aiškinama, jog tuo metu Vokietijos vermachtas turėjo penkis milijonus puikiai ginkluotų karių, o vokiečių tankai per dieną įveikdavo 50-60 kilometrų, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kad už jų nugarų likdavo dešimtys tūkstančių raudonarmiečių. Pasak R.Medvedevo, tada buvo tipiški atvejai, kai penketas vokiečių karių vedė į belaisvių surinkimo punktus tūkstančius raudonarmiečių. Ir niekas net nebandė bėgti. Kita vertus, ir sovietų raudonojoje armijoje buvo ne mažiau nei vermachte, o tankų SSRS turėjo net beveik tris kartus daugiau nei Vokietija. Todėl jau liepos mėnesį iš trijų milijonų raudonosios armijos karių, pasiųstų į frontą, nedaug kas ir liko. Per 1941 metų liepos mobilizaciją į armiją buvo pašaukta apie dešimt milijonų žmonių! Todėl 1942 metų pradžioje į mūšį su vokiečiais stojo faktiškai nauja keturių milijonų sovietinė armija. Dar po metų, po nepaprastai sunkių mūšių 1942 metų žiemą ir pavasarį, ši armija vėl buvo atnaujinta mažiausiai 70 proc. Vadinasi, ir iš antrojo šaukimo gyvųjų liko mažai. Todėl pradėjus puolimą Stalingrado kryptimi į mūšį ėjo jau trečia pamaina. R.Medvedevas teigia, kad tiktai mūšių laukuose, neskaitant nuostolių, patirtų per bombardavimus, ar artilerijai apšaudant užnugarį, žuvo devyni milijonai sovietų karių. Taigi per ketverius karo metus tiesioginėse kautynėse kasdien žūdavo vidutiniškai po šešis tūkstančius kareivių.

Kiek pateko į vokiečių nelaisvę sovietinių kareivių ir kiek jų žuvo nuo nepakeliamų sąlygų hitlerinėse belaisvių stovyklose, niekas tiksliai nežino. Maskva oficialiai teigia, jog į nelaisvę pateko per 4,5 mln. žmonių. Tačiau nieko neskelbiama, kiek „išlaisvintų“ belaisvių buvo iš viso. Taip pat kiek jų buvo sušaudyta už „tėvynės išdavimą“ ir kiek mirė nuo katorginio darbo ir bado Stalino gulage. Juk beveik visi „išlaisvintieji“ būdavo sodinami į gyvulinius vagonus ir tiesiai gabenami į Sibiro lagerius. O jeigu sovietinius belaisvius išlaisvindavo amerikiečiai ar britai, tai jie irgi buvo perduodami sovietams. Beje, pastarieji buvo begėdiškai apiplėšiami prieš grūdant „tėvynės išdavikus“ į vagonus. Mat gailestingi britai ir amerikiečiai, išvydę išbadėjusius ir apiplyšusius sovietų belaisvius, visus juos aprengė naujomis savo uniformomis, ant rankų prisegdavo net po kelis laikrodžius ir, išlydėdami į tariamą tėvynę, prikimšdavo lagaminus šokolado, konservų ir kito maisto. Visa tai atėmė NKVD ir SMERŠ-o smogikai. Aprengė kruvinais žuvusiųjų sovietų kareivių skarmalais. Su kraujo ir kulkų žymėmis.

Oficialiais duomenimis, per karo metus SSRS neteko 27 mln. žmonių. Vyrų, gimusių Rusijoje ir SSRS 1916-1923 metais, žuvo frontuose daugiau kaip 70 proc. 1924 metų gimimo jaunuolių, pašauktų į armiją, liko mažiau kaip 50 proc. 1925 metų gimimo – žuvo 40 proc.

Negalima pamiršti dar vieno dalyko, jog daugelis raudonarmiečių žuvo nuo saviškių. Per ketverius karo metus, be jokio teismo ar tyrimo, buvo sušaudyta daugiau kaip 150 tūkst. kareivių ir karininkų. Tai mažiausiai šešios divizijos! O kiek bėgančiųjų iš mūšio lauko sušaudė SMERŠ-o baudėjai, niekas niekada nesužinos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija