Atnaujintas 2005 gegužės 13 d.
Nr.37
(1338)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Šakių dekanate

Gesinti gaisrą – tai įveikti
neapykantą meile

Ištikimieji Šakių riteriai
su klebonu kun. Sigitu
Matusevičiumi po šv. Mišių
Šakių Šv. Jono Krikštytojo
bažnyčioje. Ketvirtas
iš kairės – Šakių
priešgaisrinės gelbėjimo
tarnybos viršininkas majoras
Virginijus Rekešius

Šakiai. Šiais popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtais Eucharistijos metais Šakių parapijoje stengiamasi, kad kuo daugiau parapijiečių dalyvautų švenčiant Eucharistiją. Gegužės 4–ąją, pažymint Šv. Florijono, ugniagesių globėjo, dieną, šv. Mišiose, kurias aukojo Šakių klebonas kun. Sigitas Matusevičius, aktyviai dalyvavo Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas majoras Virginijus Rekešius su savo bendradarbiais ir darbo veteranais: skaitė Šventojo Rašto skaitinį, nešė atnašas, kalbėjo bendruomeninę maldą. Buvo meldžiamasi ir už mirusius bei žuvusius ugniagesius. „Daug gaisrų kyla iš keršto, neapykantos, girtuoklystės. Gesindami gaisrus, jūs gesinate neapykantą meile“, – sakė pamoksle kun. S. Matusevičius.

Šv. Florijonas (?-304), Romos kankinių sąraše - martyrologijoje minimas gegužės 4 dieną, buvo romėnų armijos karininkas. Jis gimė netoli Vienos kariškio šeimoje ir tarnavo romėnų legione. Imperatoriaus Deokleaciano (284-305) valdymo laikais Florijonas tapo viena iš krikščionių persekiojimo aukų. Dviejų upių (Enza ir Danubė) santakoje (Linekas, Austrija) buvo įkalinta ir nužudyta daug vietinių krikščionių. Sužinojęs Florijonas skubėjo jiems padėti, bet nebuvo pakankamai atsargus ir po kelių dienų buvo areštuotas. Kankinimais bandė jį priversti išsižadėti Kristaus, bet Florijonas nesutiko. Tada pririšo girnapusę jam prie kaklo ir nustūmė nuo tilto į Enzos upę, kur jis paskendo. Girnapusė saugoma Šv. Florijono bažnyčios kriptoje, netoli Lineko, Austrijoje. Jo našlė Valerija slapčia palaidojo kūną savo ūkyje, toje vietoje dabar yra Šv. Florijono miestas. Virš jo kapo VI amžiuje buvo pastatytas Augustino vienuolynas. Florijono palaikai neilgai ten išliko, nes buvo išvežti į Romą. 1183 metais Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisusis (1177–1194) ir Krokuvos vyskupas Gedeonas paprašė popiežiaus Liucijaus atiduoti šv. Florijono palaikus kaip apsaugą nuo rusų. Taip šventojo palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą šventovę Krokuvoje ir šv. Florijonas tapo Lenkijos globėju. Valdant Karoliui IV, keletas relikvijų perkelta į Šv. Vito katedrą Prahoje ir kitas Čekijos bažnyčias. Viduramžiais šios šv. Florijono palaikų dalelės saugojo miestus nuo gaisrų, nes Florijonas, mirtinai nukankintas vandenyje, tapo ugniagesių globėju. Šv. Florijono atvaizdas atsirado miestų herbuose, ant miestų vartų, bažnyčių bokštų, jo statulos – miestų ir kaimų aikštėse. Šv. Florijonas (lotynų k. florianus – žydintis, švytintis) yra vienas populiariausių Čekijos šventųjų.

Lietuvoje nuo gaisrų saugo šv. Agota ir šv. Florijonas. Paminklai su šv. Agota būdavo statomi kaimuose, sodybose, prie gyvenamųjų namų, o šv. Florijonas dažniausiai statomas miesteliuose. Žemaičiai Florijoną vadina „Pliurijonu“. Jis vaizduojamas stovintis, dešinėje rankoje laikantis dubenėlį arba kubilėlį su vandeniu, kairėje - ietį arba vėliavą. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis ir „lieja“ vandenį. Apsirengęs jis romėnų kario drabužiais, su šalmu arba kepure ant galvos. Tikėta, jog, kartą ištikus gaisrui, būtinai reikia pastatyti koplytėlę su šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų sodybos trobesius, ir daugiau gaisrų nebūsią.

M.O.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija