Atnaujintas 2005 gegužės 13 d.
Nr.37
(1338)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dievas myli linksmą davėją!

Konferencija „Naujoji evangelizacija:
evangelizacijos ir pastoracijos santykis“

Eglė Perednytė

Į šį renginį – net nustebau – susirinko nedaug žmonių. Gal kad darbo diena, o gal ir entuziazmo pritrūko… Keista – konferencija buvo nemokama, o kalbėtojai – iš tikrųjų Dievo įkvėpti žmonės. Kitą kartą nepraleiskite panašių renginių – atsiliepkite į Dvasios kvietimą!

Konferenciją vedė sesuo Celina, kuria paslapčia žavėjausi: kaip ji moka išreikalauti iš mūsų, kad nurimtume, subtiliai priminti, jog „Dievas myli linksmą davėją“ … Gėrėjausi jos orumu ir kantrybe, subtiliai išreikštu pykčiu… Mokiausi iš jos. Kartais mačiau joje mažą mergaitę, kartais – orią damą… Kartais rimtą, kartais – nelabai… Vien jos buvimas buvo dovana. O tai buvo tiktai pradžia…

Renginį palaimino vyskupas Jonas Ivanauskas, kurio liepsningi pamokslai jau seniai mane žavi. Vyskupas sakė: „Skelbti Evangeliją – paties Kristaus siuntimas, taip pat gyvas Šventosios Dvasios veikimas Bažnyčioje. Dievo dvasia parodo laiko ženklus – juos gali skaityti Kristaus Evangelijos galia.

Dabar žmonės labai nutolę nuo Dievo, tačiau iš tiesų viso pasaulio žmonės jaučia tikrąsias vertybes. Lietuvoje dabar labai svarbus laikotarpis - Bažnyčia turi peržvelgti savo veiklos sritis.

Ką reiškia būti krikščioniu šiandien? Tai kaip ką tik gimęs vaikelis – daug vargo, bet ir daug džiaugsmo… Šis darbas turi nešti džiaugsmą! Reikalingas didelis pasiaukojimas, bet mes dirbame pačiam Kristui. Su mumis yra Dievo dvasia. Svarbiausia – norime atsidavę tarnauti Jam ir Evangelijai. Jono Pauliaus II gyvenimas yra gyvas liudijimas, ką gali padaryti vienas žmogus, atviras Dievo veikimui“.

Sesuo Celina pristatė kitą kalbėtoją – Pėterį Herbeką. Jis yra „Renewal ministries“ viceprezidentas ir direktorius. „Renewal ministries“ – tai pasauliečių organizacija, tarnaujanti katalikų atsinaujinimui ir pasaulinei evangelizacijai, remianti evangelizacinę Katalikų Bažnyčios misiją įvairiose pasaulio šalyse. P.Herbekas yra vedęs, augina keturis vaikus, darbuojasi bažnyčioje, siekdamas parengti katalikus tinkamai atsiliepti į Šventojo Tėvo kvietimą naujajai evangelizacijai. Tai tik dalis jo veiklos.

„Mane labai įkvepia lietuvių tikėjimas, atsidavimas Evangelijai, – pradėjo P.Herbekas. – Šiandien kalbėsiu apie misijinį pašaukimą… Šiuo metu gyvename labai svarbiu Bažnyčiai laikotarpiu. Šventoji Dvasia vis aiškiau ir primygtiniau kalba apie dabartinius laikus. Popiežiaus Jono Pauliaus II užduotis – skaityti laiko ženklus, ką Dvasia kalba Bažnyčiai… „Evangelizacija yra neatidėliotinai svarbi“, – tai Jono Pauliaus II žodžiai.

Su kokiais didžiuliais iššūkiais susiduria šiandienos Bažnyčia! Nuo II Vatikano Susirinkimo dvigubai padaugėjo netikinčių žmonių. Po dviejų tūkstančių metų, kai Jėzus davė apaštalams didįjį įpareigojimą skelbti Evangeliją, pasaulyje yra apie vieną milijardą katalikų – tai sudaro apie septyniolika procentų pasaulio gyventojų. Vadinasi, 83 iš 100 pasaulio gyventojų vis dar nėra patyrę Dievo apsireiškimo Bažnyčioje. Yra žmonių, niekad negirdėjusių Evangelijos. Todėl ypač svarbu evangelizuoti žmogų iš naujo.

Popiežiai iškėlė poreikį eiti į pjūtį, bet taip pat kalbėjo apie kliūtis, trukdančias vykdyti šį įsipareigojimą. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė reliatyvizmo diktatūrą. Reliatyvizmas tampa oru, kuriuo kvėpuojame. Šioje pasaulietinėje filosofijoje įsitvirtinęs tikėjimas, jog nėra objektyvios tiesos, moralinių principų, kurie galiotų visiems. Atseit, tu turi savo tiesą, aš – savo. Kuo labiau žmogus persiima šia filosofija, tuo sunkiau jam patikėti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Taigi pasaulis sako: NE! – Jėzus negali būti vienintelė tiesa. Tai tik tiesos dalelė. Absoliuti tiesa neegzistuoja, o jei ir egzistuoja, niekas negali jos pažinti, o jei ir gali pažinti, tai tik iš dalies. Šiuolaikinis žmogus daro tokias išvadas: kiekviena religija gali turėti tik dalį tiesos. Nėra visuotinio žmonijos gelbėtojo. Kiekvienas turi kelią, kuriuo eina į Dievą.

Tad šiandienos Bažnyčios iššūkis yra toks: skelbti tiesą pasauliui, kuris mano, kad jos nėra. Jėzus – vienintelis pasaulio gelbėtojas. Evangelija yra tiesa. Pasaulis sako: to negali būti, tai arogantiška, netolerantiška, jūs pažeidžiate religinę laisvę, primetate savo požiūrį! Taigi susiduriame su vis didėjančiu priešiškumu. Šios idėjos smelkiasi ir į Bažnyčią. Yra teologų, teigiančių, jog mes neturime evangelizuoti žmonių (!) – į Dievą yra daug kelių, ir kiekvienas eina savuoju… Mes nebesuvokiame savo misijos! Daugybė pakrikštytųjų gyvena tarsi būtų pagonys.

Kas yra Bažnyčios esmė? Kas lemia jos egzistavimą? Kreipkime žvilgsnius į II Vatikano Susirinkimą. Šventoji Dvasia leido vyskupams atrasti kažką nauja: kiekvienas pakrikštytas katalikas tampa nuolatiniu misionieriumi. Bažnyčios pamatas – misijinis. Visų pasaulio žmonių evangelizacija – pagrindinė Bažnyčios misija.

Svarbu skaityti enciklikas „Redemptoris missio“ ir „Evangelii nuntiandi“. Evangelizacija – Bažnyčios esmė ir pamatas. Ji egzistuoja tam, kad evangelizuotų. Bažnyčios egzistencijos pamatas – Evangelijos skelbimas. Kiekvienas pakrikštytas katalikas turi šį svarbų vaidmenį: santechnikai, mamos, vaikai, teisininkai, televizijos žvaigždės… Kiekvienas pakrikštytas katalikas yra įtrauktas į šią misiją, kad išvystų kitų žmonių atsivertimą. Kaip tai vyksta? Per mūsų skelbiamą žinią: iš sakyklos, per televiziją – įvairiausiais būdais! Kai dalijamės Evangelija iš vienos širdies į kitą. Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiamas Kristaus slėpinys. Jis – žinios centras. Skelbiame ne filosofiją, o dalijamės tiesa apie Asmenį. Tuo faktu, kad mes asmeniškai ir gyvai esame sutikę kitą asmenį – Jėzų iš Nazareto, Marijos sūnų. (Ar mes iš tiesų esame Jį sutikę ?..) Evangelizacijos esmė ir tikslas – ne įtempti žmogų į Bažnyčios organizaciją ar struktūrą, o supažindinti su Jėzumi.

Kiekvienu istorijos etapu Bažnyčia yra apimta troškimo evangelizuoti. Visada kyla klausimas, ką pasiųsti evangelizuoti. Ir - kokia yra Bažnyčia? Nuobodžiaujanti, aptingusi, išsiblaškiusi? Ne! Apimta aistros! Su ugnimi akyse ir širdyje – skelbti Jėzų! Neįmanoma įsivaizduoti, kad žmogus gali priimti Dievo Žodį ir atsiduoti Karalystei, netapdamas jos liudytoju – neskelbdamas jos kitiems.

Nesvarbu, koks tai būdas, svarbu, kad jis būtų mums savas. Daugelis katalikų sako: tai ne mūsų reikalas! Tegul tuo užsiima kunigai, vyskupai ir vienuoliai. Popiežius sako: ne, ne! Ne toks turi būti Jėzaus mokinys!

Žmonės klausia: o kaip bus tiems, kurie niekada negirdėjo apie Jėzų? Ar jie bus išgelbėti? Taip, tai visiškai įmanoma. Įmanoma, kad žmogus, ne dėl savo kaltės negirdėjęs Evangelijos, vadovaudamasis sąžinės šviesa, gali būti išgelbėtas. Bet tai įvyksta tik per Jėzaus kraują – žino jis tai ar nežino. Tik įžengę į amžinąjį gyvenimą, jie apie tai sužinos. Bet daugelis žmonių nesivadovauja savo sąžine – dėl nuodėmės ir piktojo pagundų. Tai tikras iššūkis Bažnyčiai – nušviesti jiems tiesą jų pačių labui. Taigi žmonės gali būti išgelbėti ir kitais būdais, nors mes jiems ir nepaskelbėme Evangelijos – jie gali būti išgelbėti Dievo gailestingumu.

Bet mes – ar mes būsime išgelbėti, jei neskelbsime Evangelijos? – toks yra tikrasis klausimas. Jei bijome, gėdijamės, raudonuojame, galų gale jei tingime? Joks tikintysis negali išvengti aukščiausios prievolės – skelbti Evangeliją. Sveika krikščionybė yra evangelizuojanti krikščionybė. Kristaus įpareigojimas skelbti Evangeliją liečia Bažnyčios širdį. Evangelijos skelbimas – pagrindinis būdas, kuriuo Bažnyčia tarnauja žmonijai.

Daugelis žmonių galvoja, kad mūsų pagrindinis rūpestis – padėti vargšams, atkurti teisingumą... Rūpintis tik visuomeniniais reikalais, šiuo gyvenimu. Iš tikrųjų pirmasis Bažnyčios rūpestis – sielų išganymas.

Pirmasis gailestingasis Bažnyčios darbas – išvaduoti žmogaus širdį nuo nevilties ir prislėgtumo. Ne mažiau svarbu yra rūpintis vargšais, bet daryti tai ne vien tik todėl, kad juos pasiektume ir aprengtume, bet kad vaduotume sielas nuo nuodėmės ir mirties naštos. Evangelijos skelbimas visuomet išliks pirmuoju Bažnyčios reikalu.

Bažnyčia egzistuoja, kad žmonės atsiverstų. Atsivertimas vyksta per Evangelijos skelbimą. Kas yra tas atsivertimas? Evangelizuodami mes vedame žmogų į visišką atsidavimą Kristui ir Evangelijai. Atsivertimas – visą gyvenimą trunkantis procesas. Mes siekiame radikalaus atsivertimo, atsivertimo iš pagrindų. Norime padėti, kad kiekvienas žmogus tvirtai, sąmoningai apsispręstų priimti Jėzaus viešpatavimą ir taptų Kristaus apaštalu – tokiu, kokiu jį trokšta matyti Jėzus. Bet įprasta, kad pakrikštytieji seka Jėzų, vadovaudamiesi savo sąmprata.

Skaičiau interviu su studentais iš brangaus katalikiško koledžo. Jaunimu, kuris rengėsi vykti į pasaulines jaunimo dienas.

„Kodėl ten vykstate?“

„Kad pamatytume popiežių Joną Paulių II“.

„Kodėl?“

„Jis mums patinka“.

„Kuo?“

„Savo požiūriu į gamtą. Tuo, ką jis sako apie vargšus. Tačiau jis labai klysta laikydamasis savo požiūrio į moterų kunigystę, kontracepciją, abortus... Taigi jis klysta, Bažnyčia klysta, vyskupai klysta... bet mes vis vien katalikai!“

Mokinystė, kaip jie supranta – ne tokia, kaip sakė Jėzus. Jėzaus kriterijus: turite atsižadėti savęs. Jis sako: jei norite mane sekti, moralinė tiesa nebus pasirinkimo dalykas. Aš einu šiuo keliu – žinau, kad jis siauras ir sunkus. Gerai įsižiūrėkite ir apsispręskite – jei nenorite, nesate verti būti mano mokiniais. Kristus numirė tam, kad Jį tikintys ne sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija