Atnaujintas 2005 gegužės 13 d.
Nr.37
(1338)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo Pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui

Kaip jie mus dalijosi

Per karinį paradą
Raudonojoje aikštėje, skirtą
Antrojo pasaulinio karo
pabaigos 60-osioms
metinėms paminėti, Rusijos
prezidentas Vladimiras Putinas
„teisingumo triumfu“ pavadino
pergalę prieš hitlerinę Vokietiją.
Tuo tarpu daugelis istorikų
ir politikų kažkodėl nenori
prisminti ar ignoruoja vadinamąją
trejeto konferenciją, įvykusią
1943 m. lapkričio 28-ąją-gruodžio
1-ąją Irano sostinėje Teherane.
Stalinas jau tada šokdino
sąjungininkus ir atvirai tyčiojosi
iš jų. Jis diktavo konferencijos
trukmę ir blokavo bendros
karinės komisijos įkūrimą

Daugelis istorikų ir politikų kažkodėl nenori prisminti ar ignoruoja vadinamąją trejeto konferenciją, įvykusią 1943 m. lapkričio 28-ąją-gruodžio 1-ąją Irano sostinėje Teherane. Istorikai šią konferenciją, kurioje dalyvavo SSRS diktatorius Stalinas, JAV prezidentas F.Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos lyderis premjeras V.Čerčilis, pavadino Teherano konferenciją ir ją vertina gana skirtingai. Reikia pažymėti, kad Stalinas Teherane jau tada šokdino sąjungininkus ir atvirai tyčiojosi iš jų. Stalinas diktavo konferencijos trukmę ir blokavo bendros karinės komisijos įkūrimą rengiantis sąjungininkų išsilaipinimui Prancūzijoje. Ta milžiniška karinė operacija buvo pavadinta „Overlordu“. Ir F.Ruzveltas, ir V.Čerčilis klausėsi tada dar ne generalisimo, o maršalo Stalino nurodymų ir pamokymų, kaip reikia užtikrinti „Overlordo“ operacijos slaptumą. Šioje Teherano konferencijoje buvo priimtos kelios deklaracijos apie bendrus veiksmus kare prieš Vokietiją, taip pat apie pokario bendradarbiavimą tarp Sovietų Sąjungos, Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos. Sutarta dėl pokario Lenkijos sienų, o Stalinas pasižadėjo sąjungininkams pradėti karo veiksmus prieš Japoniją tuoj po Vokietijos kapituliacijos.

Įdomu, kad Stalinas prieš Teherano konferenciją vedžiojo F.Ruzveltą ir V.Čerčilį už nosies pagal NKVD kabinetuose sudarytą planą. Mat NKVD sugalvojo įdomų triuką, sukūrusi istoriją apie tai, kad Hitlerio slaptųjų operacijų vykdytojas bei iniciatorius Otas Skorcenis parengė pasikėsinimą į sąjungininkų lyderius Teherane. Mat tuo metu didžiojo trejeto susitikimą iš pradžių buvo numatyta surengti Didžiosios Britanijos ambasadoje, kuri buvo šalia Sovietų Sąjungos ambasados Teherano centre. JAV diplomatinė atstovybė buvo Irano sostinės pakraštyje. Stalinui ir čekistams toks V.Čerčilio pageidavimas buvo nepriimtinas. Todėl Stalinas be didelio vargo įkalbėjo JAV prezidentą F.Ruzveltą, kad didžiojo trejeto susitikimas vyktų Sovietų Sąjungos ambasadoje. Beje, F.Ruzveltas ir amerikiečių delegacija buvo irgi apgyvendinti sovietų ambasadoje. Tam buvo skirti puikūs apartamentai su visais to meto patogumais bei prabanga. Užtat tie apartamentai buvo tiesiog prikimšti pasiklausymo aparatūros. Taigi Stalinas ir NKVD iš anksto puikiai žinojo, apie ką tarėsi F.Ruzveltas ir V.Čerčilis bei jų delegacijų nariai. Stebėtinas naivumas! Tai dar kartą įrodo, kad to meto Baltųjų rūmų šeimininkas, sugebėjęs įveikti didžiulę prieškario ekonominę krizę savo šalyje, absoliučiai nieko neišmanė apie Kremliaus klastingumą, nežabotas imperialistines užmačias. Jeigu Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis, kur kas geriau žinojęs ir supratęs bolševikų klastas, bandė atvesti į protą F.Ruzveltą, tai jis pats ir jo patarėjai iškart pastatydavo V.Čerčilį į vietą, pirmiausia primindami, kad Amerikos karinė galia ir pramonės potencialas nepalyginamas su Anglijos, todėl V.Čerčiliui geriau patylėti.

Teherano konferencijoje buvo svarstomas ir Baltijos valstybių klausimas. Iš 1976 metais Maskvoje išleistos knygos „Trijų sąjungininkų valstybių vadovų – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos – Teherano konferencija“ pateiktų pokalbių stenogramų dar kartą išryškėjo F.Ruzvelto amebiškumas, iš kurio šaipėsi pats Stalinas, turėdamas tokį sukalbamą sąjungininką. Štai Stalino ir F.Ruzvelto pokalbio, įvykusio paskutinę Teherano konferencijos dieną, 1943 m. gruodžio 1 d., 15 val. 20 min., stenograma:

F.Ruzveltas: Jungtinėse Valstijose gali kilti klausimas apie Baltijos respublikų įjungimą į SSRS. Todėl aš manau, kad amerikiečių ir pasaulio visuomenė gali iškelti klausimą, jog kada nors ateityje kokiu nors būdu būtų žinoma šių šalių gyventojų nuomonė to įsijungimo klausimu. Aš viliuosi, kad maršalas Stalinas atkreips dėmesį į šį dalyką. Asmeniškai aš pats neturiu jokių abejonių, jog šių šalių tautos vieningai balsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, kaip tai jos jau padarė 1940 metais. (Sunku patikėti, kad tokius žodžius galėjo pasakyti didžiosios valstybės prezidentas!)

Stalinas: Lietuva, Estija ir Latvija neturėjo jokios autonomijos iki Rusijos revoliucijos. Caras tada buvo Jungtinių Valstijų ir Anglijos sąjungininkas. Ir niekas net nekėlė klausimo apie šių šalių išėjimą iš Rusijos sudėties. Tai kodėl gi dabar keliamas šis klausimas?

F.Ruzveltas: Reikalas tas, kad visuomenės dauguma nežino istorijos. Savo ruožtu aš norėčiau pasakyti maršalui Stalinui apie vidaus padėtį Jungtinėse Valstijose. Kitais metais JAV įvyks prezidento rinkimai. Aš pats nenoriu kelti savo kandidatūros tuose rinkimuose, tačiau jeigu karas dar tęsis, tokiu atveju aš būsiu priverstas tai padaryti.

Amerikoje gyvena šeši septyni milijonai lenkų kilmės piliečių. Ir todėl aš, būdamas praktišku žmogumi, negaliu sau leisti prarasti šių piliečių balsus. Sutinku su maršalu Stalinu, kad mes privalome atkurti lenkų valstybę, ir aš asmeniškai neprieštarauju, kad Lenkijos sienos būtų perkeltos iš rytų į vakarus iki Oderio. Bet, vadovaudamasis politiniais motyvais, kol kas dar negaliu viešai svarstyti šio klausimo. Visiškai suprantu ir net palaikau maršalo Stalino idėją ir tikiuosi, kad jis supras, kodėl aš šiuo metu dar negaliu viešai dalyvauti tuose sprendimuose (dėl Lenkijos sienų ir Baltijos šalių – P.K.) dabar Teherane ir dargi kitų metų pavasarį.

Stalinas: Po F.Ruzvelto paaiškinimų aš jį visiškai suprantu.

F.Ruzveltas: Jungtinėse Valstijose taip pat gyvena lietuviai, latviai ir estai. Aš taip pat žinau, kad Lietuva, Latvija bei Estija ir praeityje, ir visiškai neseniai, sudarė Sovietų Sąjungos dalį. Ir kada rusų armija vėl įeis į šias respublikas, aš neprieštarausiu ir nesipyksiu su Sovietų Sąjunga. Tačiau visuomenė gali pareikalauti surengti tose šalyse plebiscitą.

Stalinas: Kai dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudies valios, tai mes turėsime daug progų suteikti šių šalių liaudžiai išreikšti ją.

F.Ruzveltas: Tai bus man labai naudinga.

Stalinas: Aišku, tai visiškai nereiškia, kad plebiscitai šiose respublikose vyktų bet kokia tarptautinės kontrolės forma.

F.Ruzveltas: Žinoma, ne. Būtų naudinga reikiamu momentu pareikšti apie tai, jog šiose respublikose įvyktų rinkimai.

Stalinas: Be abejonės, tai bus galima padaryti.

Taigi dabar Rusijos prezidentas V.Putinas, kurį daugelis rusų vadina „reikalo“ tęsėju, iš dalies buvo teisus pareikšdamas, kad Baltijos šalys tuo metu buvo „keičiamąja moneta“ didžiajame politiniame žaidime. JAV prezidentas Džordžas Bušas, praeitą savaitę lankydamasis Rygoje, užtikrino, jog Vašingtonas niekada nebedalyvaus tokiuose žaidimuose ir neleis Baltijos valstybėms tapti „keičiamomis monetomis“. Kad tokių bandymų bus, ir Maskva sieks vėl susigrąžinti prarastas Baltijos šalis, galima neabejoti. Apie tai aiškiai pasakė Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas Antrojo pasaulinio karo 60-mečio minėjimo išvakarėse. Jis absurdu ir nesąmone pavadino tvirtinimus, kad Sovietų Sąjunga karui baigiantis iš naujo okupavo Baltijos šalis. S.Ivanovas, pavadinęs tokius teiginius „nesąmone ir absurdu“, dar pridūrė, „jog negalima okupuoti to, kas tau priklauso“.

Nuostabą kelia ir kai kurių įtakingų ES pareigūnų pataikaujantis požiūris į Rusiją. Štai Europos Komisijos narė, atsakinga už išorės santykius ir Europos kaimynystės politiką, Benita Ferrero-Valdner nedviprasmiškai pabrėžė, kad ES santykiai su Rusija turi būti kažkokie „ypatingi“, ir, turėdama galvoje pirmiausia Baltijos šalis, įspėjo, kad neskelbtų „skirtingo požiūrio“ į tuos santykius.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija