|
Katalikų atsakomybė Europos integracijoje
Mindaugas BUIKA
Su dideliu pakilimu praėjusią savaitę minint Antrojo pasaulinio
karo pabaigos Europoje 60-ąsias metines, plačiajai visuomenės aplinkai
praktiškai liko nepastebėta kita reikšminga data 1950 m. gegužės
9 d., kada buvo paskelbta vadinamoji Roberto Šumano deklaracija,
ženklinusi Europos Sąjungos gimimą. Kaip ir buvo žadėjusi, ta proga
Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) paskelbė
gana plačios apimties dokumentą, kuriame analizuojama pastarųjų
dešimtmečių žemyno integracijos eiga bei krikščionių bendruomenės
galimybės daryti įtaką šiam procesui.
Tikimasi, kad prasmingą pavadinimą Europos Sąjungos evoliucija
ir katalikų atsakomybė turintis dokumentas taps studijų ir debatų
objektu tikinčiųjų bendruomenėse, organizacijose ir mokslo įstaigose.
Jo rengėjai grupė teologų ir filosofų, vadovaujamų COMECE vicepirmininko
Klermono (Prancūzija), arkivyskupo Ipolito Simono, įžangoje primena,
kad šio dokumento nereikia priskirti Bažnyčios magisteriumui, kaip,
pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II posinodinį apaštalinį paraginimą
Ecclesia in Europa, tačiau jis gali tapti katalizatoriumi ir paramos
priemone kiekvienam katalikui, norinčiam esmingai pasitarnauti Europos
vienybės ir dvasinio atgimimo reikalui.
Skirtingas žodynas ir istorinė atmintis
COMECE dokumento Europos Sąjungos evoliucija ir katalikų atsakomybė įžangoje primenamas svarbiausias pastarojo meto įvykis žemyne priėmimas į ES dešimties naujų narių 2004 m. gegužės 1 d. Šis įvykis vadinamas istoriniu su pasekmėmis, kurios iki šiol lieka nenumatomos. Tačiau, kaip yra pažymėję tiek popiežius Jonas Paulius II, tiek ir popiežius Paulius VI, kiekvienas naujų šalių priėmimas į Europos Sąjungą ženklina etapus kontinento tautų vienybės linkme.
Pastarąjį ES padidėjimą galima vadinti istoriniu dar ir dėl to, kad aštuonios iš dešimties priimtų šalių neseniai išsivadavo iš buvusios Sovietų Sąjungos imperijos, kurios sugriuvimas reiškė Europos pasidalijimo į dvi antagonistines stovyklas pabaigą. Pirmą kartą nuo Pirmojo pasaulinio karo tai atveria bent mes turime viltį visiems Europos žmonėms aiškią perspektyvą ilgalaikei taikai šioje pasaulio dalyje,- pažymima dokumente.
Jame atkreipiamas dėmesys, kad, skirtingai nuo 1989-1990 metų, kai Berlyno sienos griuvimas ir komunizmo žlugimas Rytų Europoje buvo sutiktas su didžiuliu entuziazmu, 2004 metų Europos Sąjungos išplėtimas visuomenėje priimtas gana nuosaikiai. Dokumento autorių nuomone, šis nuosaikumas yra pasekmė nepakankamo supratimo, o gal ir nenoro įsigilinti į ES plėtros reikšmę taikos reikalui dėl to, kad nebeliko grėsmės. Taika yra kaip sveikata: jos noriai trokštama, kada trūksta. Kitomis aplinkybėmis apie ją beveik negalvojama, sakoma COMECE dokumente. O juk dabartinė karta yra pirmoji, kuri nepažino karo Vakarų Europoje, ir ši privilegija neįkainojama. Todėl visi Europos Sąjungos žmonės kviečiami nustumti į šalį visas abejones ir įnešti savo indėlį į vieningos Europos kūrimą.
COMECE dokumente taip pat atkreipiamas dėmesys į skirtingą žodyną, apibūdinant 2004 m. gegužės 1-osios įvykį. Tos šalys, kurios Europos Sąjungai priklausė jau anksčiau, naujų narių priėmimą vadina ES išplėtimu. Tuo tarpu naujosios narės, ypač iš buvusio Rytų bloko, tai apibūdina kaip Europos suvienijimą. Šis skirtumas yra suprantamas, nes Vakarų Europos gyventojams, kurie jau primiršę didžiąsias XX amžiaus tradicijas, Europos Sąjungos padidėjimas yra savaime suprantamas dalykas. Dabar jiems tokie miestai kaip Varšuva, Praha, Vilnius ar Budapeštas yra lygintini Londonui, Berlynui, Paryžiui, Madridui ar Romai, į kuriuos jie gali lengvai nuvažiuoti.
Tačiau tos aštuonios naujosios Europos Sąjungos narės, kurios neseniai išsivadavo iš sovietinio totalitarizmo, yra linkusios kalbėti apie žemyno suvienijimą. Iš tikrųjų, 1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jos vadinamąja Jaltos sutartimi buvo brutaliai ilgam atskirtos nuo kitų Europos tautų geležine siena, 2004 m. gegužės 1 d. ženklino tragedijos ir neteisingumo pabaigą. Ši data yra ne tik akimirka organiško proceso vystymosi, bet aiškiai skelbia radikalią permainą tų šalių istorijoje ir naujos eros aušrą, pažymima dokumente Europos Sąjungos evoliucija ir katalikų atsakomybė.
Jame nurodoma, kad toks skirtingas tų pačių įvykių apibūdinimas Vakarų ir Rytų Europoje paradoksaliai yra labai pamokantis. Tai pabrėžia atsakomybę visų Europos Sąjungos piliečių ir jeigu mes norime išvengti nesusipratimų, kurie gali tapti griaunantys ateityje, turime, be padėkos, rasti laiko ir resursų geresniam abipusiam supratimui, teigiama dokumente. Juk pirmasis nesklandumas santykiuose tarp dviejų žmonių ar jų grupių iškyla tada, kai kiekvienas savaip interpretuoja savo istoriją, neatsižvelgdamas į kito nuomonę.
Bendradarbiavimas per atleidimą ir susitaikymą
Todėl pažinimas kultūros ir istorijos kitų Europos Sąjungos narių valstybių yra gyvybinga pareiga visiems šios Sąjungos piliečiams ir kiekvienai tautai, kuri sudaro šią Sąjungą, pabrėžia COMECE. Kitu atveju būtų neįmanoma pasiekti tikrai bendrą sutarimą, darną ir tikrą europinę pilietybę. Visi Europos Sąjungos piliečiai turi patikrinti savo atmintį ir ypač tai svarbu auklėtojams bei švietimo darbuotojams. Jaunajai kartai turi būti suteikta galimybė suprasti istoriją iš pačių jos ištakų, jeigu mes norime, kad ji išvengtų praeities konfrontacijų ir tradicijų, nurodoma Europos Sąjungos vyskupų dokumente.
Jame primenama, kad, pavyzdžiui, 1945 metai visoms ES tautoms negali reikšti tą patį. Jeigu Vakarų Europai šie metai tapo išvadavimo sinonimu ir ženklino nacizmo pabaigą, tai Vidurio ir Rytų Europai tie metai buvo sinonimu laisvės praradimo ir komunistinės tironijos įsiviešpatavimo. Bet jeigu žvelgiama giliau į ankstesnę istoriją, galima rasti daug bendro abiem Europos dalims: visos žemyno tautos yra tragiškos istorijos paveldėtojos. Europos atmintis yra sužeista atmintis, ir mes negalėsime kurti bendros atminties, nepriėmę visų šių žaizdų turinio, sakoma dokumente Europos Sąjungos evoliucija ir katalikų atsakomybė.
Europos integracijos kelyje galime išvesti paraleles tarp 2004 metų ir 1989-1991-ųjų įvykių (Berlyno sienos griuvimo) bei Europos Sąjungos kūrimosi laikotarpio 1945-1950 metais ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Apmąstant šias dvi skirtingas pastarosios žemyno istorijos atkarpas, galima pripažinti, kad sąlygos, įgalinusios Europos suvienijimą 2004-aisiais, yra gana artimos toms, kurios leido Europos Sąjungos atsiradimą šeštojo dešimtmečio pradžioje. Abejais atvejai mes galime rasti dvasinį pasirinkimą naudai atleidimo ir apsisprendimo įveikti galimą prievartą per dialogą ir solidarumą, pabrėžiama COMECE dokumente.
Tuometinio Prancūzijos užsienio reikalų ministro R.Šumano 1950 m. gegužės 9 d. pareiškime iškeltas pasiūlymas buvusiai priešininkei Vokietijai abipusiam atleidimui ir naujos bendrijos sukūrimui, kuri būtų atvira kitų Europos šalių įstojimui, buvo iš esmės dvasinis aktas. R.Šumano iškelta Europos integracijos idėja rėmėsi krikščioniška nuostata, kad taika Europoje priklauso nuo gebėjimo įveikti iš daugelio amžių paveldėtus konfliktus ir rasti naujus kelius bendradarbiavimui abipusio susitaikymo ir atleidimo suvokime.
Šia iniciatyva pirmiausia buvo siekiama, kad Europa, ypač senosios varžovės Prancūzija ir Vokietija, neįsiveltų į neseniai praeičiai būdingą priešpriešą ir susiskaldymą. Remiantis konkrečiu R.Šumano pasiūlymu, 1951 metais įkurta naujoji Europos anglies ir plieno bendrija iš esmės pasitarnavo konsoliduotai taikai Vakarų Europoje kurti, tuo pačiu skatinant ekonomikos ir demokratijos plėtrą, pabrėžia COMECE dokumento autoriai. Jie nurodo, kad iš šios bendrijos palaipsniui išsivysčiusi dabartinė Europos Sąjunga turi vis didesnį dėmesį skirti ir bendrai saugumo bei gynybos politikai, apie ką ir kalbama ir naujojoje Europos Konstitucinėje sutartyje.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame nesupratimai ir neteisingumas toliau skatina neapykantą ir kur neapykanta nuolat prasiveržia į prievartos apraiškas. Kova su terorizmu tik stiprina neatidėliotinumą šios (saugumo ir gynybos) politikos integracijai, rašoma dokumente Europos Sąjungos evoliucija ir katalikų atsakomybė. Taigi Bažnyčia blaiviai suvokia, kad vieningos Europos Sąjungos stabilumą ir jos įnašą pasaulio taikos išsaugojimui garantuoja ne tik ekonominė plėtra ir klestėjimas, bet ir stiprus gynybinis potencialas, kurio kūrimas kaip praeityje, taip ir dabar susiduria su nemažomis problemomis.
© 2005 "XXI amžius"
|