Atnaujintas 2005 gegužės 25 d.
Nr.40
(1341)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tarp tironijos ir laisvės

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Politikas, rašytojas,
oratorius, dainininkas
Vilius Bražėnas

Prieš porą metų politikas, rašytojas, oratorius, dainininkas Vilius Bražėnas šventė devyniasdešimties metų jubiliejų. Ta proga apie jį pasirodė straipsniai „Lietuvos aide“, „XXI amžiuje“, buvo surengtos jo darbų apžvalginės parodos, vyko susitikimai Kaune, Vilniuje ir periferijoje. Be to, šis aktyvų gyvenimo būdą pamėgęs žmogus daug rašo į spaudą, dalyvauja patriotiniuose renginiuose, jo logiškos, išmąstytos tezės, išsakytos aiškiu, skambiu balsu, visada patraukia klausytojų dėmesį, verčia galvoti apie dabartį ir ateitį, neleidžia pamiršti ir praeities.

Jau sulaukęs devyniasdešimt dvejų V.Bražėnas išleido solidžią knygą „Po dvylika vėliavų... tarp tironijos ir laisvės“. Tai įsipareigojimo įvykdymas žmonai Edai, dabar jau mirusiai, kuri gyva būdama visaip rėmė ir palaikė vyro visuomeninę veiklą, buvo pagalbininkė ir patarėja, skatino rašyti prisiminimus.

Vartome dar spaustuvės dažais kvepiantį veikalą ir džiaugiamės – atverstas dar vienas svarbus ir originalus mūsų tautos bei istorijos puslapis. Asmeninio gyvenimo faktų jame mažai, tik nuotrupos, įsiterpusios į patriotizmu persunktos veiklos audinį. Sužinome, jog saugodamasi Pirmojo pasaulinio karo pavojų Bražėnų šeima kartu su įmone, kurioje dirbo tėvas, pasitraukė į Rusiją; ten užklupo 1917 metų revoliucija. V.Bražėnas vaiko akimis matė naująją tvarką ir Leniną. Tik ne tokį, kokį vaizdavo sovietmečio vadovėliai. Čekistai rūsiuose kankino ir šaudė žmones. Kad nesigirdėtų jų riksmo, užvesdavo mašinų motorus. 1922 metais Vilius su motina ir seserimi grįžo į Lietuvą. Ten liko palaidotas tėvas, broliukas ir dvi sesutės. „Vargu ar raudonieji komisarai būtų mus išleidę, jei būtų nujautę, kad aš kada nors vėliau prisidėsiu prie Laisvės savanorių armijos pastangų pasaulyje susilpninti Vakaruose melo propagandą, maskuojančią sutrūnijusį Sovietų Sąjungos statinį, mėginant sustabdyti natūralų jo irimą“, – pastebi autorius. Ir vis dėlto jam dingojosi, kad 1940-ųjų bolševikai bus bent kiek pasikeitę į gerąją pusę. Mažaraštė motina buvo kitos nuomonės: „Jeigu ir pasikeitė, tai tik į blogąją pusę“. Tuo netrukus visi įsitikino: prasidėjo suėmimai, žudymai, trėmimai, tragiškieji Rainiai… Ten taip pat kankinamų žmonių riksmą nustelbė užvesti mašinų motorai. Prieš antrąją bolševikų okupaciją V.Bražėnas dar spėjo dalyvauti Sedos kautynėse. Ir ilgi metai emigracijoje.. Apie šį laikotarpį daugiausia ir pasakojama knygoje. Jam teko kalbėti už priespaudos nutildytą lietuvių tautą, dusinamą okupantų savivalės.

Gyvendamas JAV, V.Bražėnas rašė straipsnius, kalbėjo per radiją, du ar tris kartus apvažiavo visą Ameriką, skaitydamas paskaitas, kurių buvo per tūkstantį. Jų pavadinimuose sutelkta minčių esmė: „Nustokime pinigais rėmę komunizmą“, „Nustokime finansavę vergiją“, „Nustokime gaminę raketas komunistams“, „Kelrodžiai į tironiją“, „Laisvė nėra veltui“, „Kaip nušalinti komunizmą“ parodė kelius, kuriais jie veda tautas į tironiją. Remdamasis savo pavergtos tėvynės patirtimi, lektorius įtikinamai atskleidė, kaip okupantų yra naikinama istorinė atmintis, išstumtas Dievas, mokyklose uždraustos tikėjimo pamokos, įsteigta centralizuota valdžia, įvesta šnipinėjimo sistema ne tik okupuotose šalyse, bet ir svetur. Šnipų buvo pilna ir Amerikoje. Jie įsitaisė biznio, vyriausybės, žiniasklaidos ir kitose sferose.

V.Bražėnas beldėsi į visas įmanomas duris. Ir jos bent trumpam atsiverdavo, bent valandai prasiskleisdavo geležinė uždanga ir pasimatydavo už jos esanti tikrovė. Ne kartą pilnutėlė salė amerikiečių atsistodavo ir plodavo pavergtai, bet kovojančiai Lietuvai. Į V.Bražėno paskaitas ateidavo jauni žmonės, kurie kitą kartą atsivesdavo ir savo tėvus. Įdomu buvo pasiklausyti „apie mirtiną pavojų pačiai Amerikos laisvei ir demokratijai, kurį kelia jos užsienio politikos neryžtingumas, pataikavimas ir tolerancija vergų imperijai“. Deja, lietuviai į paskaitas beveik neateidavo. Galbūt kai ką gąsdino V.Bražėno keliones organizavusi „John Birch Society“ (JBS), atvirai siekusi blogio imperijos „sužlugdymo, ypač priešinantis tokiai JAV politikai, kuri, palaikydama SSRS, gelbėjo ją nuo subyrėjimo“. Skaitydami knygą, rasime ne vieną epizodą iš Amerikos lietuvių gyvenimo. Įdomų ir netikėtą epizodą…

JAV, šalį, turinčią senas ir išpuoselėtas demokratijos tradicijas, pasiekdavo KGB šmėkla. „Sudominau ir Sovietų imperijos „skydo ir kardo“ vyrukus. Jie niekad man, deja, neprisistatė ir nepaaiškino, kad tai yra jų darbas… Netekdavo net sukti galvos, pavyzdžiui, spėjant, kas man iš Vilniaus siuntinėtų Floridon laiškus su „Tiesos“ iškarpomis, mane „supažindinančiomis“ su Brežnevo kalbomis apie taiką… Tai turėjo būti žinia: mes žinome, kur tu esi ir ką veiki, bijok ir tylėk“.

Tačiau nei išsigando, nei nutilo, nes pats geriau nei kiti matė „pasiruošusią gelti raudonąją komunistų kobrą“ ir darė visa, kad ir visi ją pamatytų. Daugeliui bendraminčių ir bendradarbių, atvėrusių akis žmonijai apie komunizmo pavojų, baigėsi prasčiau. Apie tai atras knygoje smalsus skaitytojas.

Autorius yra dėkingas tiems, kurie jo veikloje įžiūrėjo tai, „kuo aš ir Eda džiaugėmės ir už ką dėkojome Dievui. Dėkojome Dievui už suteiktą lyg stebuklą galimybę panaudoti Jo suteiktą talentą kalbėti Lietuvos ir lietuvių vardui bei laisvės bylai garsinti galingiausiame ir įtakingiausiame pasaulio krašte – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ypač būdavo džiugu, kai pavykdavo paveikti ar bent sudominti istorinės tiesos ieškojimu jaunimą“.

Knygoje esama mūsų dienų aktualijoms skirtų įžvalgų. „Reikia naudotis visomis galimybėmis paaiškinti visuomenei, kas tokie esame ir ko siekiame, ir jokiu būdu netylėti, raminantis esą „vis tiek nieko negalime padaryti“. Teigiama, kad visur KGB ausys ir akys… Tačiau jei visi patriotai taip šnekėtų, tai KGB galėtų ramiai pailsėti, nes už juos yra kam padirbėti.“

Skaitydami knygą, nejučiomis prisimename, jog V.Bražėnas yra dviejų feljetonų knygų autorius. Net rašydamas apie rimtus dalykus, jis nevengia humoro. Ką jau kalbėti apie anekdotus, įterpiamus į paskaitų tekstą. Pvz., užuot pasakojęs apie Sovietų Sąjungos ekonomiką, paskaitininkas sako: „Sovietų pilietis po dviejų valandų stovėjimo eilėje prie žuvies išgirsta blogą žinią: „Parduotuvėje nebėra žuvies“. Tada pilietis vietoj žuvies paprašė kilogramą mėsos. „Drauge pilieti“, – paaiškino parduotuvės vedėjas. – „Čia yra parduotuvė, kurioje nebėra žuvies. Parduotuvė, kurioje nebėra mėsos, yra kitoje gatvės pusėje“.

Antroje knygos dalyje sudėta dalis V.Bražėno straipsnių, paskelbtų JAV ir Lietuvos spaudoje, taip pat straipsniai apie jį patį. Knygoje paskelbta vertinga medžiaga istorikams ar besidomintiems istorija: JAV prezidentai (1913-2005), Rusijos (imperijos, SSRS) vadovai (1894-2005), Lietuvos vadovai ir pasipriešinimo kovų vadai (1919-2005), Lietuvos ir pasaulio įvykių sąrašas, JAV lietuvių organizacijos ir leidiniai.

Nė kiek neabejojame, jog ši įdomiai parašyta, išliekamąją vertę turinti knyga bus mėgstama skaitytojų. Knygai linkime palankaus vėjo skaitytojų link, o nepailstančiam autoriui geros sveikatos ir lengvos, šmaikščios plunksnos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija