Atnaujintas 2005 birželio 1 d.
Nr.42
(1343)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Poezijos atlaidai Pagulby

Pagulbio krašto poetė,
buvusi bibliotekos vedėja
Elena Žygelienė skaito
savo eilėraščius

Pagulbio vienkiemio
šeimininkas Kazimieras Jakutis
(dešinėje) yra geras dainininkas

Eiles Pagulby skaito poetas
iš Siesikų Romas Raila

Gegužės 14-ąją Pagulbio vienkiemyje (Molėtų r.) vyko 41-ojo Poezijos pavasario preliudija – poezijos skaitymai klojime. Saulėtą, po smarkių gegužės liūčių netikėtai nušvitusią Sekminių dieną į verslininko ir garsėjančio dainų atlikėjo Kazimiero Jakučio sodybą sugužėjo didelis pulkas dalyvių ir svečių – rinkosi važiuoti arkliais, automašinomis, pėsčiomis. Vyko tikri Poezijos atlaidai.

Verslininkas K.Jakutis gyvena Jonavoje, vadovauja UAB „Lonas ir partneriai“. Senove dvelkiančią, apleistą prieškario Lietuvos ūkininko Maželio sodybą su erdvia aukštaitiška gryčia, klėtimi, iš molio drėbtu didžiuliu tvartu ant Pagulbio kalvos įsigijo prieš dvejus metus, norėdamas nors savaitgaliais pailsėti ir pabūti arčiau tėviškės, kuri yra Aukštaitijoje. Ir pamilo ne tik pačią sodybą, bet ir šį kraštą, jo žmones. Klojimą nusipirko vėliau, suremontavo sienas, iškuopė šiukšles, susikaupusias nuo kolchozo laikų. Kazimieras nežada užsiimti žemės ūkiu, nors aplink sodybą yra keletas hektarų žemės, gražus beržynas, nes šis verslininkas yra kultūros žmogus, išpažįstantis meną. Mintis klojime surengti poezijos skaitymus ėmė skleistis dar viduržiemį. O gegužės vidury lyg ta Pagulbio vyšnia pražydo gražia poezijos ir dainų švente Pagulbio kluone.

Į poezijos popietę atvyko Kauno poetai: Viktoras Rudžianskas, Liudas Gustainis, iš Aukštaitijos kilęs Vladas Vaitkevičius bei Vidmantas Elmiškis, Kaune studijuojanti, bet taip pat aukštaitė jauna poetė Vaiva Kuodytė. Kaunui – lietuviškos poezijos lopšiui – nenusileido ir provincija: eilėraščių fiestoje dalyvavo ukmergiškis Romas Raila, atvažiavęs kartu su Ukmergės centrinės bibliotekos direktore Rasa Griškevičiene, pavaduotoja Virginija Tyliene bei būreliu savo šviesuolių – kaimo bibliotekininkių. Eilėraščius skaitė jaunas, talentingas Jonavos poetas Mindaugas Švėgžda, nuostabiai dainavo taip pat jonaviškė bardė Gražina. Su brika, pakinkyta gražiu juodbėriu Kazimiero kaimynės Angelės žirgu, į poezijos popietę kluone iš tolesnio, šalia Pagulbio esančio vienkiemio buvo atvežta senolė Elena Žygelienė, nuo jaunystės laikų rašanti eilėraščius. Elena daugelį metų dirbo mokytoja, vėliau bibliotekoje, kuri sovietmečiu buvo įsikūrusi šios sodybos erdvioje troboje. Visus gerai nuteikė ir nustebino Pagulbio giesmininko, pokštininko, vadinamo Pupų dėde, Mykoliuko atmintinai sakomi eilėraščiai. Reikia pripažinti – aukštaitiškai nuoširdūs ir saviti.

Rumšiškių liaudies buities muziejaus darbuotoja Teodora Morkūnienė savo pasakojimu tarsi pagarbino jo didenybę Kluoną arba Klojimą, paskyrė jam daug gerų žodžių, gražiai susiejusi deivės Mildos dieną (gegužės 14-ąją) su poezija, meile, liaudies architektūra.

Gausiai susirinkę žiūrovai plojimais sutiko Kauno dramos teatro aktorę Inesą Paliulytę, kuri scenoje, padarytoje iš didžiųjų klojimo durų, skaitė aukštaičių poetų Jono Strielkūno ir Antano Miškinio eilėraščius.

Klojime buvo ne tik ko paklausyti, bet ir pažiūrėti: aukštaitiškais ataudais viliojo ir žavėjo senųjų audėjų – Kazimiero motinos Janės Jakutienės, Filomenos Sadūnaitės, Felicijos Vatalevičiūtės ir šalia kluono savo sodyboje gyvenančios Stasės, kaip ją čia vadina Stasios, audimų raštai: lovatiesės, spalvingi, veriantys akį kilimai.

Buvo eksponuojami medžio drožėjo Juozo Kanapecko darbai – jo auksinių rankų išdrožti paveikslėliai medyje, drožiniai kaimo gyvenimo tema.

K.Jakutis tikisi, kad poezijos šventė Pagulbyje taps gražia šio krašto tradicija.

Alfas PAKĖNAS

Molėtų rajonas
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Alfas PAKĖNAS

Kazimiero kluonas

pasižiūrėk į šelmenį

nepamatysi žvaigždės

ten plaukia mirusių lyrikų sielos

aukštaičiai Paulius Širvys

Vienažindys ir Miškinis

jos švelniai užkliūva už lėkių

kurias išdrožė čiabuvis Gintaras

kluonas seniau buvo dengtas šiaudais

lyg valstietis su skrybėle

šlaitai lyg sermėgos

skvernai nuleisti

apdengdavo žebenkščių lizdus

akėčias drapaką ir porinį plūgą

stogo samana švelniai žalia

tikras smaragdas

vasarą čia vešėjo balandos

jose supdavo žvirbliai vaikus

triukšmingus žvirblaičius

kluonas

atviras durimis į pietus

įlėkdavo vėjai

ir džiovindavo

raudonus dobilo plaukus

mums reikia būt atviriems

bent iš žiemių pusės

ak: ten buvo senoji peludė

šilta ir meili lyg Pagulbio našlė

vaikystėj buvau ten

pametęs peiliuką

ten užeidavo kartais Juza

iš Baltušio sakmės

paieškoti vištos sudėto

kalkių baltumo kiaušinio

aš pareidavau linksmas iš krūmų

kurie prie pirties

pasiilgęs klojimo vėsos

norėdavos verkt

nuo šieno kvepėjimo

kartais atvėsdavo kaip dabar

plaukdavo juodi žemi debesys

žaibai mojuodavo danguje

savo ranka auksine

lyg iš seno olandų paveikslo

gera užsnūsti tada klojime

bet stovėdavau gryčioj prie lango

ir prašydavau

motin paduok man maldaknygę

noriu melstis už kluoną

ir aukštus medžius

už aukštaičių poetų vėles

paduok man dulkėtą kantičką

nuo spintos

tau vis tas klojimas galvoj

nors jis neturi langų

tiktai dvasią

žvirblių čirškimas saulėlydy

atrodo stogą nukels

kluonas pilnas raudonos šviesos

sopulingos širdies ir poezijos

ardamas laukuose

ar dainuodamas dainą

jį regėjai lyg žvaigždę

pavasario vakarą prisimink

iš lauko grįžai miežius pasėjęs

mojavoj

pro sienojus spraudėsi mėnuo

Stapukiokas užsuko vidun

norėjo tau pasakyt

gerą kasdienišką žodį

pamatei

kaip per kluoną bėga žebenkštė

su savo vaikais

vienas užkliuvo

apvirto aukštielninkas

paėmei jį užantin

lyg šventas Pranciškus

tai buvo prieš pat Sekmines

viršum stogo šnarėjo lietus

gryčią paveldėjai

bet ilgėjaisi kluono

žemę po kluonu gavai

bet norėjai paveldėt

ir dangų virš klojimo

virš Pagulbio

su Broniaus Radzevičiaus

Debesija ir Priešaušrio vieškeliais

pažvelk tik į kluono duris

nuo Juknėnų pėsčias ateina

Antanas Miškinis

į poezijos atlaidus

Pagulby

 

Vladas VAITKEVIČIUS

* * *

Ugnis užgesusi, lietus išlijęs,

Ir čeža tuštuma lyg perdžiūvę šiaudai.

O atviruos pavasario šlaituos

Begėdiškai nuoga prisirpsta uoga.

 

Tėviškė

Už gelsvojo skardžio,

Už lauko bevardžio,

Už upės, nutolstančios tyliai,

Yra mūsų dienos, yra mūsų naktys,

Yra kumeliukas – gražus baltakaktis –

Ir žmonės, kuriuos tebemylim.

 

Kai bloga, kai skauda,

Kai vartome spaudą

Rytais ir kur dėtis nežinom, –

Sugrįžtam prie skardžio, prie lauko bevardžio,

Prie pievoje žolę rupšnojančio Sarčio,

Paspaudžiame ranką kaimynui.

 

Iškart palengvėja –

Lyg paryčio vėjas

Nuskrieja miškais tolimaisiais.

O tėviške, lauk, neišnyk, neišmirki,

Palik man šiaudelį ant kelio ir pirkią,

Kuriam – lyg į dangų – įeisim.

 

Romas RAILA

Pokalbis su Dievu

– Koks buvo, Dieve, pats pirmasis žodis?

–Byloja jį kasdien visi daiktai.

–Kodėl man niekuomet nepasirodai?

–Esu tau prieš akis, bet nematai.

 

–Kam žemėje šioje žmogus gyvena?

–Tu pats žinot turėtumei geriau.

–Ar įsileisi rojun sielą mano?

– Tokios buveinės aš nepadariau.

 

–Bet danguje tiek daug žvaigždelių žėri...

–Žiūrėk į jas. Svajok nakties laukuos.

–Kada, sakyk, triumfuos pasauly gėris?

–Jis netriumfuos. Ir blogis netriumfuos.

 

–O jeigu blogį sunaikint mėgintum?..

–Tai ir tave turėčiau trenk žaibu.

–Vadinas, visą laiką teks kankintis?

–Taip, bus sunku. Tačiau – ir nuostabu.

 

–Jaučiu... Matau. Vaivorykštė štai tviska.

–Išmok regėti ją ne tik ore.

–Kodėl ši žiema – rutulys, ne diskas?

–Tam, kad kiekvienas būtų jos centre.

 

–Kaip garbinti tave? Gal man patartum?

–Aš tau ne koks beždžionžmogis. Sudie.

–Ar mes pasišnekėsim dar bent kartą?

–Kai tavo protas ims pirmyn judėt...

* * *

Vis gilėjančios vakaro upės

tarp liepynų sroveno lėnai.

Vis stipriau geltonavo linai

ant laukų. Kėlės kvepiantis rūkas.

 

Buvo kelias pavargęs. Jau tie,

kas norėjo nueit juo, nuėjo.

Aš likau. Susimąstęs sėdėjau

šalia kelio to. Niekas „sudie!“

 

nesušuko iš tolimo vingio.

Šliaužė šalčio gyvatė prie kojų.

Nesitraukiau nuo jos, nes galvojau,

kad tik sau čia besu reikalingas.

 

Ar įkando tada man jinai?

Gal ir ne... Gal prišliaužusi žuvo...

Dangumi gaudžiai traukė lėktuvas...

Vis stipriau geltonavo linai...

 

Mindaugas ŠVĖGŽDA

Daili

Išsipuošus

Mergyte,

Prieiki

Prie išmaldos

Prašančio

Elgetos

Ir jį

Pabučiuok.

Tai būtų

Tikrasis

Viešpats

Stebuklas.

* * *

Mažas niūrokas

Urvelis

Ir nieko nepaprasto ten –

Tik miršta skruzdė...

 

Vanduo Gražinai

...Ir toje pakalnėje regi:

Nelaimingo lašo lašas krenta.

Žydroje galaktikos aky

Tveriančio Vandens eksperimentas.

 

O ar tu verki? Gal tu lygmuo

Šonkaulių suakmenėjusio titano?..

Aš – vanduo, graudus lietaus vanduo.

Ir Vanduo mane lyg savo avinėlį gano.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija