Atnaujintas 2005 birželio 1 d.
Nr.42
(1343)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvių godos

Vakar ir šiandien

Balys URBONAS

Tas vakaras, kaip krištolas,

O tolyje – varpai,

Tokį, motule, vakarą

Ir tu mane supai…

Kantriai ir švelniai supo mus motulės. Augino, doros mokė, meilę artimui diegė. Globė savo skara mus, kaip mūsų trispalvė Tėvynę Lietuvą.

Aną šventinį vakarą daugelis buvome susirinkę paminėti Vasario 16-osios. Didžiavomės, kad esame ainiai garbingos praeities. Ar jums neatrodė, kad po tų salių skliautais vilnija trispalvė virš jūsų galvų ir gobia, ir globia jus, kaip toji skara anos motulės – lopšį? Tarp vertybių, kuriomis mes gyvi, išsiskiria viena – laisvė. Juk mes turime laisvę! Taigi esame labai turtingi. Ir būkime kantrūs. Visoks materialus gėris nevaidina esminio vaidmens gyvenime. Nors yra posakis: „Su pinigais blogai, o be jų dar blogiau!“ – vis tiek visada ima viršų moralė. Bet nemanykite, kad, tarkime, agituoju mūsų medikus ir policininkus nebereikalauti iš valdžios to, kas jiems priklauso, – senų skolų ir padorių atlyginimų. O gal tai bus kibirkštis, įžiebianti liepsną, kuri dar kartą prikels fiziškai išsekintą tautą ir moraliniam pakilimui? Nesiskaityti su bene svarbiausių valstybėje žmonių – policininkų ir medikų – buitimi – negirdėtas daiktas. Anos Nepriklausomos Lietuvos, gyvavusios tik 20 metų, visų žmonių buities ir būties pavyzdžiai, palyginti su dabartiniais, stulbinantys. Todėl minint Vasario 16-ąją reikėjo mums savęs klausti: kas esi, dėl ko gyveni, kaip gyvens tavo ainiai? Ar bus jie pasiaukojantys, tikri lietuviai patriotai ir atsivėrusioje pasaulio erdvėje?

Tokios godos mane apniko po Vasario 16-osios, siejant ją su šių dienų realijomis. O kaip norėjosi man tą Vasario 16-osios vakarą uždainuoti dainą, kuri visada paliepia mūsų širdims plakti vieningu Tėvynės ritmu:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Tai mūsų Tėvynė, graži Lietuva...

Buvome lig Juodųjų marių prijoję, bet tarpusavio vaidai ir kovos su priešais mus privertė susiglausti prie Baltijos. Buvo žudynės, gaisrai, pralaimėjimai ir traukimasis, glaudimasis į kumštį, nors ir nedidelį, bet neatlenkiamą ir stiprų… Jau atlenkėm kumštį ir ištiesėm pirštus, tegul jie ne kardą ima, o plunksną vedžioja, rašo ir bloga, ir gera. Kaip norisi, kad būtume tiktai gėrio metraštininkai.

Lietuva, panaikinus baudžiavą, sulaukia pirmo laisvės pranašo – 1863 metų sukilimo, dar labiau įsiutinusio caro vadovaujamą ochranką; Muravjovo Koriko rusinamos mokyklos, uždraudžiama lietuviška spauda, varžomos bažnyčios, uždraudžiama blaivybės brolija... Malšinant sukilimą, nužudyta 129 žmonės, išsiųsta į katorgą – 972, į Sibirą – 1427, į artimesnes Rusijos sritis – 1529, paimta į kariuomenę – 345, areštuota – 864, ištremta į Rusiją – 4096. Iš viso nukentėjo 9361 žmogus. Muravjovas dalijo dvarų kumečiams ir bernams žemę, norėdamas prisivilioti dalį žmonių, kad nesukiltų prieš patvaldystę.

Skaičiai nedideli, palyginti su 30 tūkst. partizanų, žuvusių per 1945–1955 metų laikotarpį, ar su daugiau nei puse milijono tremtinių, kalinių, ryšininkų ir kitų, kankintų ir pražuvusių. Okupantai okupantais, bet keisti ir mįslingi, tarkime, dabar atsinaujinę R.Pakso vojažai. Aiškesni V.Uspaskicho tikslai: suprask, lietuviai nemoka valdyti, todėl ir buvo mėtomi ledai per rinkimus lengvatikiams, kad esą po 111 dienų daug kas pasikeis. Bet… Turčius niekada neatjaus vargšo, tik išnaudos, darys jį vergu, visa tai dangstydamas naujomis formomis, kad ir tų „viešųjų ryšių“ sklaida, turint labai gerą pamaskvės berniukų centrą; nepasisekė viena diversija prieš nepriklausomą Lietuvą, brūkšt iš specialios kartotekos kitą kortelę, o čia vietiniai berniukai jau pasirengę vykdyti. Vienas išdavikas baisesnis už tūkstantinę priešo kariuomenę.

Ar tik neartėjame vėl prie baudžiavos? Juk ji dar ne taip seniai Rusijoje buvo panaikinta, tik 1867 metais. Tai buvo pirmas langas į žmogaus laisvę ir Lietuvoje. Bet, kad pasijustume tauta, dar daug aukų reikėjo sudėti. Štai Kražių skerdynės. Iškviestos šimtinės Dono kazokų nusiaubė miestelį ir jo apylinkes.

Bet lietuviai nerimo. Ne tik socialinė nelygybė ir sunki buitis vertė žmones priešintis caro priespaudai. Suskambo aiškūs pavojaus varpai, kad galime prarasti savo tapatybę, numatytas Lietuvos vietoje kažkoks Šiaurės kraštas, Rusijos gubernija be lietuvių kalbos ir rašto. Ir lietuviai, kad neliktų be savų raštų, tuojau juos pradėjo spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Iš ten slapta knygos buvo gabenamos ir platinamos po visą Lietuvą. Tą darbą su savo artimaisiais pradėjo Motiejus Valančius. Jį tęsė daugelis kunigų, kaip antai Sudargo klebonas Sederavičius. Visi žinome ir nesugaunamo Jurgio Bielinio legendą. Taip į tautos istoriją aukso raidėmis įrašyti knygnešiai. O argi ne tautos kalba – valstybės pamatas?

Kas įkvėpė Maironį vėliau rašyti savo ugningus patriotinius eilėraščius? Ne vienas tų eilėraščių tapo dainomis, kurios taip prigijo, jog daugelis skambėjo tarsi liaudies dainos. Ar ne pats Dievas siuntė užgimti tokį žmogų 1862 metais, prieš pat 1863-iųjų sukilimą, kad jis visą savo gyvenimą paaukotų Lietuvai, gaivindamas ją lietuviška poezija, dainomis. Daina, mano galva, išplaukia iš pasąmonės, taigi ir jos poveikis žmogui stipresnis. Eilėraščio ir dainos galia – žmogaus patriotiniams jausmams įžiebti – didžiulė. Tikriausiai eilėraštis „Užtrauksim naują giesmę“, vienas meniškiausių Maironio eilėraščių – visuomeninių idėjų manifestacija, gimė, kai iki spaudos atgavimo buvo likęs dar geras dešimtmetis. Muziką eilėraščiui sukūrė J.Naujalis. Būtent ši daina ir virto liaudies daina (muzikos žinovai teigia, kad jos užrašyta 16 variantų, iš jų keturi su melodijomis).

Taigi tada visi kaip vienas Lietuvos šviesuoliai (nesėdėjo suglaudę ausų, kaip daugelis dabar) ėmė, anot Maironio, „arklą, knygą, lyrą“ ir ėjo Lietuvos keliu.

Praeis vos 15 metų po Maironio mirties, ir lietuviškose sodybose, po antros rusų okupacijos, tarp tūkstančio kitų dainų suskambės ir tokia:

Myliu Lietuvą, tą brangią žemę,

Kurioje jaunas gyvenau.

Mane mokino sena močiutė

Gražių dainelių lietuviškų…

 

Čia puikūs slėniai tarp žalių girių

Ir ežerai melsvi tarp jų.

Tiktai nerami mano širdelė

Be mylimosios ir be namų…

Šitaip dainuos, į miškus išlydėjusios savo mylimuosius pokario partizanus, mūsų mergužėlės, nežinančios, grįš jie ar ne. O ano senojo Lietuvos kaimo mergelės, temstant gegužės vakarui ar margam rugsėjui, dainavo kitokias dainas, žinodamos, kad jų bernužiai vėl iškeliavo į Tilžę. Kad grįžtų atgalios su knygomis, reikės jiems ne tik narsos, bet ir gudrumo. Eina jie tamsią naktį. Priekyje – žvalgas, kiti du ar trys – iš paskos. Jei žvalgą pačiups, tai kiti praeis. Staiga suūkia pelėda: kartą, kitą, trečią… Ir tyla, tik varlės kurkia, jei pavasaris, ir žiogai čirškia, jei tamsus ruduo. Pelėdos balsas reiškia – kelio priekyje pavojus. Knygnešiai sukniumba į pilko arimo tarpuvagį ir guli prigludę, nė nekvėpuodami. Pro šalį praeina šnekėdamiesi žandarai. O knygnešiai, žemelę pabučiavę, giliai atsidūsta: „Ačiū, Viešpatie, ir tau, žeme, kad, savo rusvumu susiliejusi su mūsų sermėgų spalva, mus išgelbėjai“. Išaušta… Ir ne vienoje pirkioje daraktorius ir jo mokiniai džiaugiasi lietuvišku elementoriumi.

Štai mano vaikystėje girdėtas tėčio papasakotas nutikimas.

Sename Šutronių sodžiuje, nusidriekusiame palei Stirtų ežerą, vienoje sodyboje, pjaustomi kopūstai (kaip sako dzūkai, „šiečkavojami“), ruošiami raugti žiemai. Stovi gal kokios penkios tuščios statinės. Dirba kelios kaimynės net išsijuosusios. O Bolesius Urbonas ne kopūstus „šiečkavoja“, o vaikus lietuviškai skaityti moko: „A–a–a, b–b–b, c–c–c, d–d–d...“; paskui skiemenis, paskui žodžius ir taip tęsiasi tas slebizavimas, choru vaikų kartojamas, panašus į kažkokius poterius. Staiga prasiveria durys ir moteriškė sušunka: „Žandarai!“ Kur dėtis daraktoriui? Jis greit sumoja: po porą, po tris vaikus su tais elementoriais – į kiekvieną statinę, apkrauna kopūstų galvomis, o pats viena ranka čiumpa kopūsto galvą ir didžiausią peilį, kita kemša moterų jau „sušiečkavotus „ kopūstus į burną ir skaniai čiauškina. Atsidaro durys ir įvirsta žandarai. Vienas, toks su ūsais, pasako, kad bus krata, nes čia mokoma lietuviško „druko“. Tėtis taip garsiai nusijuokia, kad žandaras net krūpteli ir tuoj sako: „Čia menki juokai! Kur elementoriai, vaikai?“ „Jokių elementorių čia nėra, o vaikai – kiekvienas savo namuose“, – atsako tėvas. „Chm... – numykia žandaras. – Iš kur taip gerai šneki rusiškai?“

Tėtis papasakoja, kad kariuomenėje tarnavo Petrapilyje, ir žandaras atlyžta. Vos neatsisėda ant vienos statinės, kurioje tūno vaikai. Kratą padarę, žandarai nieko neaptiko. „Niet, tak niet…“ (Nėra, tai nėra), – sako ūsuotasis žandaras ir net ranką atsisveikindamas tėčiui paduoda. Tėtis dar sumoja: „Daug gali išmokyti šitas kopūstų galvas?“ Žandarai kvatodami išeina.

Tada tėtis nežinojo, kad jis jau vienas paskutiniųjų daraktorių Lietuvoje. Nes kalbos draudimas caro įsakymu jau panaikintas. Tačiau atskiruose valsčiuose, kaimuose vis dar šniurinėjo ir siautėjo žandarai, norėdami užčiaupti lietuviškas burnas. Tai galėjo būti apie 1909 metus ar kiek ankstėliau.

Tuo metu mums jis buvo svarbiausias žmogus, savais idealais, savais įsitikinimais atsidavęs Tėvynei. Ne egoistinių interesų vedamas, bet visuotinio gėrio siekiantis. Tas pilksermėgis, kaip ir pokario eilinis partizanas, troško tiek nedaug: savo paukščio giesmės, savo dangaus mėlynės, savo miško ošimo, savo žydinčių pievų, savo Dievo palaimintos šeimos su visais vargais, džiaugsmais ir kasdieniais rūpesčiais. Aišku, be vedlių, iš tų žmonių kilusių, būtų nieko nebuvę. Be Valančiaus, kunigo Sederavičiaus, J.Bielinio, buvo ir šimtai kitų: tai spaustuvininkai ir kiti knygų leidybos meistrai.

Taip žingsnis po žingsnio artėjo atgimimas. Ar jis būtų atėjęs be ano meto šviesuolių: Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Lauryno Ivinskio, kunigo Antano Tatarės, Mykolo Akelaičio, Juozo Dovydaičio, kunigo Strazdelio, vyskupo Antano Baranausko ir kunigo Vienažindžio? Tai jie raidė prie raidės lipdė lietuvišką poeziją, dainas (kurių ne viena ir dabar dainuojama) ir pureno dirvą tautiniam atgimimui. Už tai ir šipo caro dantys į lietuvišką raidyną, įrašytą žmonių širdyse. Ir štai prasideda didysis tautos atgimimas. 1895 metais mūsų dainių dainius rašys, o visi giedos:

Užtrauksim naują giesmę, broliai,

Kurią jaunimas tesupras.

Ne taip giedosme, kaip lig šiolei,

Kitas svarstysime dūmas.

 

Drąsiai, aukštai

Pakils balsai.

Išauš kita gadynė!

Užgims darbai,

Prašvis laikai,

Pakils jauna Tėvynė.

V.Mykolaitis-Putinas, vertindamas Maironio kūrybą, yra sakęs: „Tautinį charakterį Maironio kūrybai suteikia bendrai lietuviškas jos koloritas“. Pridurčiau: o visą esmę – meilė Tėvynei. Maironis tikėjo, kad ėjom, einam ir eisim Lietuvos keliu. „Maironio „Jaunimo giesmė“ savo jaunatviška nuotaika, herojiniu patosu, uždegančiomis pavasario pranašystėmis, į darbą skatinančiais raginimais ir moralinio atsinaujinimo akcentais harmoningai pritampa ir prie šiandieninių lietuvių siekimo dvasinio pakilimo ir humanistinio aktyvumo“, – teigia literatūrologė Irena Slavinskaitė.

O dabar, po Kovo 11-osios, kuri visais kertiniais akmenimis rėmėsi į Vasario 16-osios idėjas? Ar visi ėjome Lietuvos keliu? Ne!

Čia kalbu apie partinės nomenklatūros vadus ir mažesnius veikėjus. Atsivertus ano meto jų kalbų stenogramas, pavarčius laikraščių puslapius arba prisiminus diskusijas, vykusias per Lietuvos televiziją minint penkioliktąsias Nepriklausomybės metines, už galvos galima griebtis. Atrodo, kad jie, tą savo sovietinę Lietuvą su savo liaudimi kurdami, ir buvo didžiausi laisvės šaukliai ir vedliai! Ką ten Prezidentas su užsienio lietuviais ir V.Landsbergis su Sąjūdžiu… Jie, sovietiniai nomenklatūrininkai, 50 metų Lietuvą gniuždę, staiga pasikeičia ir ją išperka iš sovietijos. Na, buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai įsiliejo į mūsų Atgimimą, bet pati viršūnėlė ir dabar negali nukirpti ideologinės bambagyslės, pririšusios juos prie Maskvos.

Karti šiandiena. Ir versdamas Lietuvos istorijos lapus, pamatai ne tik daug skirtumų, bet ir panašumų. Nes kaimynas iš Rytų vis toks pats: grobti, meluoti, engti, prievartauti…

Tai ko reikia, kad taip nebūtų? Tiesiai atsakau: principingų valstybininkų, kurie nesilankstytų, nepataikautų svetimiems ir savo ūkio pagrindinių šakų (ypač energetinių resursų) neatiduotų valdyti svetimiems, o ieškotų alternatyvų svarbiausiems žaliavų šaltiniams; kad nebūtų vien Rusija aukso aruodu. Čia svarbiausia ne vien profesinė žmogaus kompetencija, bet ir patriotinis požiūris. Svarbiausia – valdžios tarnavimas žmonėms! Atsakomybė!

Atrodo, kad dabar nieko daugiau nedarome, tik rūpinamės savo turtais. Argi taip anos Nepriklausomos Lietuvos elito branduolys kūrė savo valstybę? Žinojo: be praeities nebus ateities, o be ateities nebus kultūros ir žmogaus dvasinio pamato.

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija