Atnaujintas 2005 birželio 3 d.
Nr.43
(1344)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dievas myli linksmą davėją!

Eglė PEREDNYTĖ

Pirmojoje šio straipsnio dalyje („XXI amžius“, Nr. 37) pristačiau Peterio Herbeko mintis Kaune įvykusioje konferencijoje „Naujoji evangelizacija: evangelizacijos ir pastoracijos santykis“, kur jis pabrėžė, jog mes privalome evangelizuoti, jeigu iš tiesų esame Kristaus mokiniai. Mes negalime palikti žmonių likimo valiai – tai yra mūsų abejingumo pridengimas tuo, kad nenorime varžyti jų tikėjimo laisvės. „Bažnyčia dabar išgyvena svarbų pokytį“, – sakė jis. Bet seniau Bažnyčios uždavinys buvo išlaikyti tikėjimą, o dabar negalima tuo apsiriboti – dabar yra misijų laikas. Tam reikia drąsių tikėjimo liudytojų. „Mūsų uždavinys – atsiduoti Šventajai Dvasiai. Jei atsiduosime Jai visu savimi, išvysime naująjį Bažnyčios pavasarį.“

Antrasis šios konferencijos kalbėtojas buvo dr. Peteris Viljamsonas (Peter Williamson) iš JAV.

Dr. P.Viljamsonas – Mičigano valstijos Detroito Švč. Širdies pagrindinės seminarijos dekano pavaduotojas ir kurso apie Naująjį Testamentą dėstytojas. 2000 metais apgynė Biblijos teologijos doktoratą Grigaliaus universitete Romoje. P.Viljamsonas koordinuoja „Renewal ministries“ darbą Lietuvoje ir Kazachstane („Renewal ministries“ – katalikų pasauliečių organizacija, tarnaujanti katalikų atsinaujinimui ir pasaulinei evangelizacijai). Jis yra vedęs pasaulietis, daugiau kaip trisdešimt metų aktyviai dalyvaujantis Bažnyčios veikloje: evangelizacijos ir dvasinio atsinaujinimo srityje. Tai tik keli štrichai iš jo vaisingo gyvenimo.

„Evangelizacija – labai brangi tema mano širdžiai; ir Dievo širdžiai ji yra brangiausia”, – taip pradėjo savo mokymą dr. P.Viljamsonas.

Jis kalbėjo apie mirtį ir gyvenimą. Didžiausias Dievo troškimas yra šis: kad kiekvienas iš mūsų turėtume gyvenimą. Bet realybė yra kitokia: dabar daugelis žmonių gyvena mirtimi. Evangelizacija – būdas, kuriuo mes padedame kitiems pereiti iš mirties į gyvenimą. „Ar leisime, kad Kristaus mirtis būtų veltui? – klausė kalbėtojas. – Ar leisime Jam mirti ir nepasidalysime su aplinkiniais Jo atnešta Gerąja Naujiena?”

P.Viljamsono uždavinys – padėti klausytojams geriau suvokti Dievo veikimą mūsų gyvenime ir padrąsinti mus skelbti Evangeliją. Kadangi jo studijų sritis – Šventasis Raštas, mano užrašuose mirgėte mirga citatos iš Biblijos. Šio žmogaus mokymas – tai kvietimas grįžti prie Dievo Žodžio primenant, jog pats Dievas kalba mums per Šventąjį Raštą. Pirmiausia jis klausė, ką mes laikome evangelizacija. Ar manome, jog pakanka nuvesti žmogų į bažnyčią? Parengti jį sakramentams? O gal pakanka ištraukti jį iš moralinio sugedimo liūno, ir viskas bus „sutvarkyta“? „Iš tiesų evangelizacija - tai kur kas daugiau”, – sakė jis.

Viljamsonas kalbėjo apie nupuolusios žmonijos prigimtį: „Kai žmonės neturi savyje Kristaus gyvybės, jie seka savo žmogiškais impulsais. Mes savo prigimtimi esame rūstybės vaikai, iš prigimties skirti Dievo teismui ir pragarui”. Įvardydamas sunkią dabartinės Bažnyčios situaciją, jis ištarė esminius savo mokymo žodžius: „Žmogui skubiai reikia Evangelijos ir Gerosios Naujienos”.

Peteris kvietė mus prisiminti savo gyvenimą tuo metu, kai dar gyvenome be Kristaus, ir Jo meilę, kurią mums teko patirti, – meilę, kuri perkeitė mūsų gyvenimą. „Pats Dievas jus išgelbėjo. Mes esame Jo kūriniai, sukurti geriems darbams, kuriuos Dievas mums yra iš anksto paskyręs nuveikti. Geriausias iš visų darbų – dalijimasis Gerąja Naujiena“, – sakė pamokslininkas.

Skelbiantieji Kristų paprastai neįvertina Evangelijos troškulio, esančio kiekvieno žmogaus širdyje. Tai gyvenimo troškulys – gyvenimo, kurio pilnatvės galime siekti sekdami Evangelijos mokymu. Mes nepajėgūs aprėpti Dievo didybės – nei mūsų protas, nei fantazija negali to padaryti. „Mes net neįsivaizduojame, kiek daug Jis gali mumyse nuveikti“, – sakė Peteris.

Pristatydamas Šventojo Rašto mokymą apie įtikėjimą ir krikštą, jis sakė: „Mes ne šiek tiek patobulėjome – mes tapome visiškai naujais žmonėmis”. Vadinasi, Jėzaus dėka mes tapome laisvi nuo nuodėmės. „Ar aš niekuomet nenusidedu? Paklauskite mano žmonos... – juokavo Peteris. – Taip, aš kartais nusidedu, bet nebevergauju nuodėmei“.

Svarbu suprasti esminę tiesą: krikščionio moralinis gyvenimas paremtas ne žmogaus pastangomis, o Dievo malone. Kaip sakė Peteris, netikintieji negali nenusidėti, bet mes galime taip nesielgti – galime būtent todėl, kad tikime Tą, kuris yra gyvas ir realiai veikia mūsų gyvenime. „Visa malonė ateina iš Jėzaus”, – pabrėžė jis, primindamas mums gerojo plėšiko istoriją: savo audringo gyvenimo pabaigoje, mirdamas ant kryžiaus šalia Jėzaus, jis apsisprendė už Dievą ir taip pasirinko amžinąjį savo likimą – jis buvo išgelbėtas paskutinę savo gyvenimo akimirką.

Šventasis Raštas vadina mus Dievo vaikais, nes kiekviena žmogiška būtybė yra sukurta pagal Dievo paveikslą, tačiau ji niekada nevadina Dievo vaikais visų žmonių. Bažnyčioje Dievo vaikais vadinami tie, kurie įtikėjo, buvo pakrikštyti ir atgimė Dievo vaikais (žr. 1 Jn 5, 18). „Taigi kas yra Kristuje, yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo – štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).

„Evangelija neapsiriboja padėdama žmonėms tapti geresniems, – sakė Peteris. – Ji padeda jiems pakilti į aukštesnį egzistencijos lygmenį todėl, kad pats Dievas ateina ir apsigyvena mumyse“. Teologai šią didžią permainą vadina sudievinimu. Kiekvienas tikintysis yra Dievo šventovė – jame kaip Švč. Sakramente gyvena Dievas. Skelbiančiųjų Kristų tikslas – kad kiekvienas žmogus visiškai išgyventų savo tapatybę – taptų savimi.

Bandant katekizuoti neatsivertusį žmogų, iškyla nemažų sunkumų. Dažnai žmonės net nesupranta, apie ką mes kalbame, nes nėra pagrindo, į kurį remtųsi mūsų žodžiai. Todėl reikia siekti, kad jie patirtų giluminį atsivertimą, taip pradėdami savo kelią į gyvenimą Šventojoje Dvasioje.

Daugelis katalikų per Krikštą, Sutvirtinimą, Eucharistiją priėmė Šventąją Dievo Dvasią. „Kodėl šie žmonės nesielgia kaip nauji kūriniai? – klausė Peteris. – Ką daryti, kad Dievo malonė, kuri jau yra mums duota, galėtų skleistis?“ Atsakymas paprastas – tam reikia mūsų tikėjimo ir paklusnumo. Jeigu tikime, pasitikime ir paklūstame Viešpačiui, Dievo malonė gali veikti. Paklusnumas neįmanomas nežinant, ko Dievas iš mūsų nori, – tam būtina gilintis į Šventąjį Raštą. Ne visi supranta, ką Biblija gali duoti ją skaitančiam žmogui. „Jei neskaitome Šventojo Rašto, mes dvasiškai mirštame”, – sakė Peteris. Priežastis paprasta - mes nesimaitiname Dievo Žodžiu. „Esame išbadėję krikščionys”, – liūdnokai juokavo kalbėtojas. Tikinčiuosius, nesigilinančius į Šventąjį Raštą, jis palygino su Afrikos vaikais, mirštančiais iš bado.

Jeigu norime, kad Dievas mums atleistų, turime laikytis nuostatos atleisti kitiems. Kaip galėtume padėti kitiems ryžtis atleisti? Mes galime paskatinti žmones prašyti Dievo pagalbos, kad galėtų atleisti juos sužeidusiems.

Ypač Viljamsonas pabrėžė gyvenimo Šventojoje Dvasioje svarbą, ragindamas nuolat kviesti į savo gyvenimą Šventąją Dvasią taip, kaip Ją kviesdavo popiežius Jonas Paulius II – ir daryti tai nuolatos. „Ar norite būti pilni Šventosios Dvasios? Melskite Jos malonės ir išminties. Jūs esate nauji kūriniai, tad gyvenkite atnaujintą gyvenimą“. Taip pat jis ragino dalytis šia patirtimi ir su kitais, ypač su tais, kuriais rūpinamės savo tarnystėje. „Tai ir yra evangelizacija, – sakė jis. – Skelbti vienas kitam Gerąją Naujieną, kad sustiprintume vienas kitą“.

Kalbėdamas apie neatsivertusių žmonių evangelizaciją, Viljamsonas įvardijo tris etapus, arba žingsnius.

Pirmasis žingsnis - Gerosios Naujienos paskelbimas. Žmogaus supažindinamas su Jėzumi įvardijant esminius Jo gyvenimo momentus – mirtį ir prisikėlimą. Tai Geroji Naujiena konkrečiam asmeniui konkrečioje situacijoje: „Jėzus mirė už tave. Jis nori tau padėti. Tavo gyvenimas gali pasikeisti - tu gali tapti visiškai nauju žmogumi“.

Antrasis žingsnis – Gerosios Naujienos pavertimas tikrove. Dabar į mus plūsta gausybė informacijos – iš jos mes atsirenkame tai, ką pripažįstame esant tiesa. Kiekvienam žmogui natūraliai kyla klausimas: ar tai, ką mes kalbame apie Jėzų, yra tiesa? Turi būti realus pagrindas, kad jis patikėtų jūsų skelbiama žinia, ir tas pagrindas yra Meilė. Viljamsonas štai ką paliudijo. Gyvenanti paprastą pasaulietinį gyvenimą moteris savo brolio buvo pakviesta ateiti į maldos grupę. Jai pakako vieno apsilankymo, kad įtikėtų. Kodėl? Ji sakė pajutusi meilę tarp maldos grupės narių, pajutusi, jog ta meilė yra tikra. Nepamirškime ir Šventosios Dvasios veikimo – kartais pakanka paskelbti žmogui Gerąją Naujieną, ir Ji paliečia žmogaus širdį. Dažnai žmonės labai aiškiai pajunta Šventosios Dvasios kvietimą atsiduoti Kristui. Taigi mes nesame vieni – Dievas visada eina pirma mūsų. Kartais mūsų skelbimas žmonėms tampa gyvas, kai būna išklausoma jų malda. Vienas Peterio draugas, žmogus iš komunistinės Kinijos, patikėjo savo bičiulio skelbiama žinia tik tada, kai maldos metu buvo išgydytas nuo jį kamavusio galvos skausmo.

Trečiasis žingsnis – asmeninis kvietimas. Viena yra tikėti, kad kažkas yra tiesa, bet visiškai kita – ištarti: „Taip, Jėzau, aš noriu Tave sekti kaip savo Viešpatį”. Viljamsonas pasakojo apie mokinių rekolekcijas, kurių metu jis ant lentos nubraižė du ratus. Šitie ratai simbolizavo du gyvenimus – gyvenimą su Jėzumi ir gyvenimą be Jo. Pirmojo rato centre buvo Jėzus, antrojo – pats žmogus. Pasirinkus gyvenimo centru Jėzų, visos gyvenimo sritys buvo išsidėsčiusios tvarkingai, šiame gyvenime viešpatavo ramybė. Pasirinkus gyvenimo centru save patį, tvyrojo chaosas visose gyvenimo srityse. Peteris paprašė jaunuolių, kad jie patys sau atsakytų, kuris iš šių gyvenimų yra jų gyvenimas, o vėliau paklausti savęs, kokį gyvenimą jie norėtų gyventi. „Jei iš tiesų to norite, pasirinkite Jėzų – jau dabar jūs galite melstis ir kviesti Jį į savo gyvenimo centrą: „Jėzau, tebūnie viskas pagal Tave – ne pagal mane”. Tai pavyzdys, kaip galima pakviesti žmones atsiliepti į Jėzaus kvietimą.

Svarbu žinoti, kad konkrečioje situacijoje šie žingsniai nebūtinai eina vienas paskui kitą.

Po mokymo Viljamsonui buvo užduotas klausimas, aktualus daugeliui tikinčiųjų: ar mandagu kalbėti apie Jėzų, jei žmogus apie tai neklausia? Jis atsakė: „Efektyviausias kalbėjimo būdas – kai tau užduoda klausimą. Visada turime būti pasirengę atsakyti į klausimus apie mumyse gyvenančią viltį”. Artimiausiems žmonėms mūsų liudijimas yra ne tiek žodžiai, kiek mūsų gyvenimas. „Bet argi yra nemandagu pasidalyti su savo draugu tuo, ką turi geriausia? – klausė Peteris. – Tuo, kas patenkintų jo tikruosius poreikius?”

Pats Jėzus įpareigojo mus nešti į pasaulį Jo mokymą. Tereikia savęs paklausti: ar mes iš tiesų esame Jo mokiniai?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija