Atnaujintas 2005 birželio 15 d.
Nr.46
(1347)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Okupacijos pasekmės

Birželio 15-oji... Lietuvai tai – tragiška, kraupi data: prieš 65 metus, pasirašius nelemtąjį Molotovo-Ribentropo (Stalino-Hitlerio) paktą, buvo įvykdyta viena klastingiausių to suokalbio scenarijaus dalių: po tariamai džiaugsmingo Vilniaus sugrąžinimo, pasiėmus jį iš hitlerinės Vokietijos ir bolševikinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) pasidalytos tuometinės Lenkijos, po neva draugiškų sovietinės kariuomenės dalinių įvedimo pagal „draugystės“ sutartį, po neva lietuvių vykdytų „provokacijų“ prieš draugiškus Lietuvos teritorijoje įsikūrusių dalinių raudonarmiečius buvo įvykdyta grubiausia stalininė akcija – okupuota ir netrukus į Sovietų Sąjungos „sudėtį“ inkorporuota nepriklausoma Lietuvos Respublika. Prieš pasaulį suvaidinus „demokratinius“ rinkimus (dauguma rusų, net iki pačių aukščiausių dabartinių Rusijos vadų, ir dabar šventai įsitikinę jų demokratiškumu), netrukus prasidėjo nuožmiausias nepriklausomos valstybės naikinimas: uždraustos politinės partijos, paliekant tik iš „pogrindžio“ atėjusią, daugelį metų prieš valstybės nepriklausomybę veikusią ir okupantų užmačioms paklusnią komunistų partiją, grubiai naikinama spaudos laisvė, naikinama ir pagal okupantų reikalavimus kuriama „naujoji“ švietimo sistema, įdiegiama svetima, „klasių kovos“ pagrindu paremta ideologija, nuteikiant vienus gyventojų sluoksnius prieš kitus, nusavinama privati ir Bažnyčios nuosavybė, apiplėšiant net vargingiausius visuomenės sluoksnius, įvedama destrukcija į visą socialinę valstybės struktūrą. Bet didžiausias okupantų ir kolaborantų smūgis buvo nukreiptas prieš visą tautą – jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais ir metais šimtai ir tūkstančiai lietuvių buvo kankinami, įkalinami, tremiami ir žudomi.

Žvelgdami į senas nuotraukas, matydami jose nusipelnusius tautai, visuomenei žmones, net nepagalvojame, kokias kančias teko patirti ne vienam jų. Gal ne vienas jų, apkaltinus dalyvavimu „antisovietinėje“ organizacijoje, buvo nukankintas (toks kaltinimas buvo labai dažnas, per visuomenėje gausiai infiltruotus saugumo agentus sužinojus vieno ar kito asmens netyčia pasakytą tiesą apie okupaciją ar nežymiai pajuokavus apie „didįjį tautų vadą“ ir taip atradus „nusikaltėlius“ – tokie atvejai buvo labai dažni tiek pirmosios, tiek antrosios, „pokario“ okupacijos, okupantų ir jų pakalikų vadintos „išvadavimu“, metais). Gal ne vienas jų, būdamas kokios nors „buržuazinės“ partijos narys ar, pavyzdžiui, mokytojų suvažiavime dalyvavęs ir ten sugiedojęs tada dar neuždraustą Lietuvos himną, arba paprasčiausiai dėl savo lietuviško patriotiškumo su šeima buvo ištremtas į „amžino įšalo“ kraštus ir žuvęs bado mirtimi Sibiro sniegynuose. Gal ne vienas jų, suspėjęs pasislėpti nuo dažnų trėmimų, ypač vykdytų „pokariu“, ne vienerius metus gyvenęs nors ir „laisvėje“, bet visąlaik baimindamasis virš jo pakibusio Damoklo kardo – okupantų talkininkų naujai sudaryto „nusikaltėlių – liaudies priešų“ sąrašo su jo pavarde, išprotėjo ar pagimdė nuo kūdikystės neįgalų vaiką. Gal ne vienas jų, vengdamas pakliūti į sovietinę kariuomenę ir žūti šturmuojant Berlyną ar, jau vėliau, nenorėdamas būti pasiųstas „tarnauti“ kur nors prie lietuvio sielai svetimo Baikalo arba, turėdamas dar kilnesnį tikslą – kovoti už valstybės, davusios jam tėviškę, nuosavybę, artimuosius, švietimą, Bažnyčią, tikėjimą, nepriklausomybę, pasirinko mišką ir, patekęs į kokią nors okupantų surengtą pasalą, paliko amžiams gulėti pamiškėje ar gimtojo kaimo galulaukėje. Gal ne vienas jų, pasiėmęs į nedidelį krepšelį vieną kitą būtiniausią daiktą, vesdamasis už rankos mažametį sūnelį ar dukrelę, nuo antrąkart „vaduojančių“ okupantų su tūkstančiais kitų panašų likimą patyrusių savo tautiečių pasitraukęs „keliems mėnesiams ar, daugių daugiausia, pusmečiui“ į Vokietiją, o netrukus – į Ameriką ar Australiją „arčiau giminių“, taip ir liko dešimtmečiams svetimame krašte, kur vis daugėja lietuviškų kapų, o jų vaikai ir vaikaičiai, nepaisydami jų tėvų taip ilgai išsaugotos lietuviškos bendruomenės, sparčiai asimiliuojasi nelietuviškoje visuomenėje. Dar kiti jų, perėję visus „socialistinės“ santvarkos prievarta „suteiktus“ privalumus kuriant „didžiąją tėvynę“, susitaikė su pavergtos tėvynės likimu ir, pasidavę okupantų ideologijai, pamiršo tautos laisvės reikalą ir, dar blogiau, kai kurie jų tapo aktyviais okupantų talkininkais.

Pastarieji ir sudarė visą tą 50 metų trukusį okupacijoje skendinčios tautos „laimės“ foną, kuris ir palaužtiems tautiečiams, ir pasauliui įrodinėjo, kad Lietuva okupacijos junge surado tikrąją laimę. Pamename, kaip sovietizuoti, okupantams parsidavę neva lietuviai su įniršiu šaukdami įrodinėjo, kad Lietuva „amžiams“ bus sovietinė, ir jokie „priešai“ nepajėgs pasikėsinti į šventą sovietinę santvarką. Tą jie realizuodavo naikindami bet kokią tautinę mintį, bet kokį patriotiškumo veiksmą (kad ir lietuviškos vėliavos iškėlimą ant kokio nors pastato) ir, aišku, sekdami, persekiodami bei tremdami tėvynainius į Rusijos platumas. Raudami (su neapykanta) iš žmonių širdžių tikėjimą, okupantų padlaižiai ir talkininkai naikino tautoje dvasinį pradą, pavergė žmogaus sielą ir dvasią. Ir išties atrodė, kad tauta okupacijai pasmerkta amžiams, kad jokių prošvaisčių nebėra, kad pakanka tik susikurti gerą, sotų savo asmeninį gyvenimą (tuo ypač įtikinėjo ir to siekė patys okupacijos gynėjai), o tautos laisvė – tik sąlyginė, bet nebūtina siekiamybė. Taip buvo žudomas ne tik tautos kūnas, bet ir jos siela – ko ir siekė okupantas.

(Birželio okupacijos dienoms, kurių pasekmes iškart pajuto ir tų, jau beveik pamirštamų, laikų Lietuvos piliečiai, ir vėlesnės kartos, netgi iki šiandieninės ir net būsimų kartų, skiriama dauguma šio numerio puslapių: tai ir kai kurie faktai iš okupacijos planų vykdymo, tai ir patirtos kančios tremtyje, lageriuose, tai ir pasipriešinimo kovų epizodai, tai neblėstanti nepriklausomybės viltis, lydėjusi lietuvį okupacijos dešimtmečiais.)

Tačiau net ir neįveikiama atrodžiusi okupacinė valdžia buvo įveikta. Ji sugriuvo, kaip sugiūva ilagaamžės imperijos, turinčios net didesnes prielaidas išsaugoti save. Per dešimtmečius vykusi dvasinio pasipriešinimo kova, pasireiškusi pogrindžio spaudos gajumu, demokratėjančios imperijos sąlygomis peraugusi į galingą Sąjūdžio jėgą, kartu su sustiprėjusiomis demokratinėmis jėgomis pačiame imperijos centre nesunkiai, gana taikiai laimėjo mūšį prieš įsivaizduojamą milžiną, tačiau su molinėmis kojomis. Visgi molinės kojos, kaip pasirodė, nėra tokios silpnos. Prieš penkiolika metų, 1990-aisiais, atkūrę savo nepriklausomybę pamatėme, kad mus valdo tie patys su okupantais talkininkavę ir duobę tautai kasę ištikimieji įvairių lygių kolaborantai. Užėmę visus svarbiausius valstybės postus, pasinaudoję nepriklausomybės vaisiais, prie kurios jie ne tik nebuvo niekada prisidėję, bet, priešingai, netgi visokeriopai trukdę tautai išsivaduoti, dalyvaudami arba represijose prieš kovojusius už tautos laisvę, arba uoliai talkininkavę okupantui, gniuždydami tautos dvasią, buvę kolaborantai susikūrė sau prabangų ir sotų gyvenimą, daug turtingesnį nei turėjo okupacijos laikais, kai iš tautos pagrobtais turtais privalėjo dalytis su pačiais okupantais. Tie, kurie kovojo už nepriklausomybę, kurie kasdien rizikavo savo laisve ir net gyvybe (neskaitant žuvusiųjų partizaninėse kovose ir tremtyse), buvo išstumti iš beveik visų valstybinių pareigų, priverčiant juos dirbti vadinamosiose privačiose struktūrose, kurios vos išsilaiko ir yra prie bankroto ribos. Ir dar didelė tautos dalis, ypač jaunoji karta, tų pačių valdžioje įsitaisiusių komunistinių perėjūnų yra tiesiog išvyta „laimės ieškoti“ užsienyje. Korumpuotos, kagėbizuotos valdžios struktūros nė nebando ieškoti būdų sugrąžinti juos tėvynei ir tautai.

Taip tęsiasi okupacijos pasekmės, versdamos tautą ir toliau vargti fiziškai ir dvasiškai. Atsibusk, tauta, prisimink savo teisę į tikrąją laisvę ir nepriklausomybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija