Atnaujintas 2005 birželio 17 d.
Nr.47
(1348)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Sunki nuodėmė – padlaižystė

Jonas Kazimieras BURDULIS

O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis (Apr 21, 8).

Didžiajai visuomenės daliai dažnai būna nesuvokiama, kaip ir kodėl prie valdžios vairo prasibrauna korumpuoti, menkų sugebėjimų ir žemos moralės politikai. Kodėl žmonės už juos balsuoja? Atsakymas nėra nei akivaizdus, nei paprastas. Aišku viena – jeigu žmonėms sunku susigaudyti jų pačių reikaluose, jeigu jų jausmai ir protas nukreipiami tik politikams naudinga linkme, jeigu žmonės nesugeba tiems nesąžiningiesiems pasipriešinti, tai jiems telieka žiūrėti, kaip sukčiai juos apgaudinėja, ir tuščiai širsti bei piktintis, kad vėl liko apgauti.

Taigi konstatavus, jog mumis manipuliuoja nesąžiningieji, telieka susimąstyti, kodėl jiems tai sekasi, kur glūdi blogio priežastis. Nesunku suvokti, jog nesąžiningą lošimą lydi melas ar apgaulė. Pasaulinio garso melo psichologijos teoretikas ir tyrinėtojas Polis Ekmanas sako, jog melas ir apgaulė – du vieno reiškinio pavadinimai. Manau, sutiksime su juo.

Tačiau melas – tai dar ne viskas, kas galėtų mums duoti išsamų atsakymą į sunkų ir daugeliui dažnai lemtingą klausimą. Šiandien, po penkiasdešimties okupacijos ir penkiolikos laisvo gyvenimo metų, nesąžiningumas yra tapęs vos ne elgesio norma, melas su visomis jo atmainomis visuomenėje išplitęs neregėtais mastais. Mums svarbu pažymėti, jog melas po pasaulį niekada nevaikšto vienas, - jis turi daug palydovų. Trumpai juos apžvelgsime.

Egzistuoja dvi pagrindinės melo formos – nutylėjimas ir iškraipymas. Nutylėdamas melagis nutyli tikrąją informaciją, bet neišsako melagingos, iškraipytos. O iškraipydamas jis atlieka tam tikrus papildomus veiksmus – ne tik nutyli tiesą, bet vietoje jos pateikia melagingą informaciją, įteigdamas ją vietoje tikrosios. Dažnai tik nutylėjimas ir iškraipymas kartu sukelia apgaulę, nors kai kuriais atvejais melagis gali savo tikslą pasiekti ir tik sakydamas ne visą tiesą.

Šiandien, kai Lietuvoje kaip niekad gausu su politikais susijusių skandalų, turime galimybę vos ne kasdien stebėti televizorių ekranuose, kaip išradingai stengiasi išsisukti nuo tiesos sakymo susipainioję savo interesuose politikai. Kartais negali atsistebėti, kaip išradingai jie paprasčiausiai meluoja žiūrėdami žmonėms į akis.

Recipientai (priimantieji melą) paprastai būna linkę tikėti melagiu su išankstine nuostata, jog jis sako tiesą. Kartais būna sunku prisipažinti sau pačiam, jog politikas, už kurį balsavai, yra melagis, nevertas tavo simpatijų, tavo balso. Daugelis, net ir numanydami, jog jam meluojama, linkę ir mele įžvelgti nors dalį tiesos. Būna ir tokių, kurie atmeta bet kokius įrodymus ir melagiu tiki besąlygiškai, nors sveikas protas, atrodytų, sako priešingai. Nenagrinėdami įvairių buitinių situacijų (nuo sutuoktinio slepiamos neištikimybės iki kitų amoralių atvejų), panagrinėsime melą ir jį lydinčius reiškinius politikų ir jų sekėjų santykiuose.

Melas grynu savo pavidalu retai pasitaiko (sakytume, retai naudojamas). Melo technologijos yra labai įvairios ir plačiai naudojamos. Pavyzdžiui, dirbdami šiuolaikinėje prekybos ir verslo vadyboje, jūs galite taikyti pačius begėdiškiausius apgaudinėjimo metodus, ir niekas iš korporacijos vadovų nesupeiks jūsų, jeigu pasiūlysite abejotinos moralės sprendimą. Atseit versle svarbu pelnas, nauji klientai, naujos rinkos, o morale tegul sau rūpinasi Bažnyčia. O jūsų šefas dalyvaus sekmadienio pamaldose nė nesusimąstęs, ar deramai jis elgėsi.

Politikos ir verslo vadyboje labai efektyviai naudojami tie patys metodai. Jeigu politikos veikėją rinkimuose laikysime tam tikro pobūdžio preke, specifiniu gaminiu, kurį reikia įbrukti (kaip madinga sakyti – „iškišti“) kuo didesniam skaičiui rinkėjų, tai, parinkus tinkamą metodą, bus įmanoma pasiekti stulbinančių rezultatų. Be abejo, reikia atsižvelgti į rinkėjų lūkesčius, į jų nacionalinį charakterį, į jų sąmonėje esančias projekcijas į tautos istoriją ir į daugelį kitų faktorių, turinčių reikšmės dabartiniam laikotarpiui. Gerai prisimename, kaip pergalingai žygiavo į savo triumfą R.Paksas, V.Uspaskichas ir daugelis kitų.

Šiuo aspektu vienas svarbiausių faktorių yra rinkėjų lūkesčiai. Žmogus per savo gyvenimą gali būti išmokęs nesudėtingas taisykles, kaip apsisaugoti nuo vagių ir sukčių, pavyzdžiui, turguje, tačiau nesugebės atpažinti panašios situacijos rinkimų kampanijos metu. Daugelis mūsų esame stebėję reiškinį, kai nedidelė sukčių šutvė siūlo atspėti kortą, atrasti, po kuria stiklinaite atsidūrė rutuliukas, ir pan. Be abejo, kas atspės, laimės penkiasdešimt ar šimtą litų. Ir čia pat parodo, kaip nesudėtinga atspėti. Jūs susigundėte ir pralošėte iš karto, vos tik pasiryžote spėti. Todėl, kad lošimas nesąžiningas, todėl, kad jums niekas ir nesirengia leisti atspėti. Arba korta pakišama kitokios spalvos, arba rutuliuko po stiklinaite nėra, arba dar kas nors.

Sukčiams reikalingi tik lengvatikiai, kuriuos galima apgauti ir ištuštinti jų kišenes. Labai dažnai panašią situaciją stebime per rinkimus. Politikai žada viską, ko tik pageidauja rinkėjai. Per pastaruosius savivaldybių rinkimus netgi pasitaikė atvejų, kai rinkėjams buvo žadama sumažinti mokesčius ir padidinti pensijas, nors savivaldybių taryboms tokių problemų spręsti niekas neleidžia. Bet kodėl nežadėti, jeigu žmonėms patinka pažadai? Atsakymas toks pat, kaip ir turgaus sukčių atveju – žmonės gviešiasi lengvo laimikio.

Kaip galima ką nors laimėti, neįdėjus pakankamai pastangų? Atsakymas vienas – tik tokiu atveju, jeigu norima to pasiekti nesąžiningu būdu. Jeigu jūs norite didesnio atlyginimo už tą, kurį galite užsidirbti ar užsitarnauti, jums telieka viena išeitis – kaip nors įsiteikti savo viršininkui arba padaryti jam kokią nors neoficialią paslaugą, pavyzdžiui, nuplauti jo automobilį, pavedžioti jo šunį, duoti kyšį ir kt. Populiariausias ir efektyviausias metodas yra pataikavimas. Pataikavimas – tai ištisas menas, kaip reikia atrasti žmogaus silpną vietą ir ją išnaudoti savais interesais. Pataikaujama, kai norima paglostyti kieno nors savimeilę, leisti kam nors pasijusti pranašesniam, negu esama iš tikrųjų, ir t.t. Pataikaujant galima užverbuoti norimą pareigūną kitos šalies žvalgybai. Visų pasaulio žvalgybų praktikoje tokių atvejų šimtai ir tūkstančiai.

Nuo pataikavimo reikia skirti padlaižiavimą. Iš melo – nusižengimo aštuntajam Dievo įsakymui – ir gimsta padlaižystė. Katalikų katekizmas nurodo septynias didžiąsias nuodėmes – puikybę, godumą, gašlumą, pyktį, apsirijimą, pavydą bei tinginystę. Kelios iš jų – puikybė, godumas, pavydas, kartais ir tinginystė – visada lydi didžiąją mūsų visuomenės ydą ir rykštę – padlaižystę.

Pataikauti gali ir stipresnis silpnesniam, jeigu pirmajam to prireikia savanaudiškiems (!) tikslams pasiekti, tačiau padlaižiauja visuomet silpnesnis stipresniam. Padlaižiaujama, kai norima gauti kokios nors naudos – geresnės tarnybinės ar politinės padėties, dovanų, kokių nors malonių. Įdomu pastebėti, jog rinkimų metu politiko pozicija yra silpnesnė negu jo rinkėjų, jis yra nuo jų priklausomas. Neįtiksi – neišrinks. O rinkėjai savo ruožtu priklauso nuo politiko, jie, nors ir kitaip, taip pat yra nuo jo priklausomi. Neįtiksi, neišrinksi – netesės savo pažadų, nepagerinsi savo padėties. Ir vieni, ir kiti yra nenuoširdūs, ir vieni, ir kiti padlaižiauja, ir vieni, ir kiti yra nesąžiningi.

Kiekvienas visuomenės narys pageidauja gyventi pasiturinčiai (be esminių ir reguliarių nepriteklių), saugiai (kad visuomenėje nebūtų sukrėtimų, kurie galėtų jo padėtį pabloginti) ir laimingai (kad jis galėtų sau ir savo šeimai be kliūčių susirasti savo vietą visuomenėje). Tai suprantama tokiu laipsniu, kad šie pageidavimai yra visuotiniai priimti kaip piliečių teisių ir laisvių dalis, jie atsispindi ir Lietuvos Konstitucijoje.

Šiandien aiškiai matyti, jog didžioji mūsų tautos dalis nesupranta, nei kokiame pasaulyje (su kokiais santykiais tarp visuomenės narių) jie gyvena, nei kodėl jame jiems gyventi yra sunku, nesaugu, o kartais ir nepakeliama. Vidurinioji klasė taip ir nesusiformavusi iki šiol. Tiesa, ji jau egzistuoja, bet yra dar labai negausi. Žmonių su nedidelėmis pajamomis skaičius mūsų visuomenėje yra didžiulis, jis sudaro 80-85 procentus. Iš jų didesnę dalį sudaro žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos. Tuo tarpu normalioje visuomenėje jų visai neturėtų būti.

Normalioje visuomenėje vidurinioji klasė paprastai sudaro 60-70 proc., žmonių su nedidelėmis pajamomis būna apie 20-30 proc. ir turtingųjų – apie 5-10 proc. Tokia visuomenės sandara susiformuoja per daugelį dešimtmečių ir per ištisus šimtmečius atkaklaus darbo. Kaip įprasta, vienintelė to prielaida yra jos piliečių ir vadovų (politikų) sąžiningas darbas. Popiežius Jonas Paulius II yra labai aiškiai nusakęs, kokiais keliais turi vystytis bendruomenė. Kiekvienas jos narys turi įnešti savo dalį į bendrąjį gėrį. Jis turi būti kuriamas visų bendruomenės narių. Solidarumas yra būtina prielaida kuriant tą bendrąjį produktą. Įdomu, jog Jonas Paulius II yra pastebėjęs, kad pasipriešinimas taip pat yra teisinga ir priimtina forma bendrąjį gėrį kuriant. Tai ir suprantama: jeigu bendruomenėje pradeda įsigalėti neigiamos tendencijos, pavyzdžiui, kyšininkavimas, vagystės, korupcija, moralinis pakrikimas yra įgavęs didelį mastą, tai tų, kurie išdrįs pasipriešinti tokioms tendencijoms, indėlis į bendrąjį gėrį bus tikresnis ir vertingesnis negu tų, kurie puoselėja savanaudiškus planus visos visuomenės destrukcijos sąskaita.

Taigi Lietuvos pilietis turi teisę būti lygiateisis visuomenės narys, gyventi saugiai ir laimingai. Tik kodėl didžioji piliečių dauguma nesijaučia nei lygiateisiai, nei saugūs, nei laimingi?

Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti visuomeninių santykių raidoje.

Lietuvos pilietis 50 okupacijos metų buvo izoliuotas nuo laisvojo pasaulio. Apie tą pasaulį jis galėdavo nebent tik labai paviršutiniškai spręsti pagal kai kuriuos sovietinės cenzūros atidžiai atrinktus užsienio kino filmus. Natūralu, kad laisvosios rinkos įgūdžius galėjo išsiugdyti tik nelegalūs spekuliantai, kurių buvo ne tiek jau daug. Atsivėrus geležinei uždangai, mes pamatėme, jog esama kito pasaulio, kuriame žmogus gyvena nepalyginti geriau. Tame pasaulyje egzistuoja laisvė su tokiomis savo atmainomis, apie kurias mes nė nenutuokėme, net pagalvoti neišdrįsdavome. Tai buvo šokas visai tautai. Šokas, kuris daugeliui žmonių sudrumstė protą ir sujaukė gyvenimą.

Natūralu, kad pirmieji sėkmę naujomis ekonomikos sąlygomis patyrė vakarykščiai spekuliantai, kurie dar sovietmečiu biznio abėcėlę išmoko „grobstydami socialistinį turtą“ – arba nelegaliose operacijose, arba organizuoti nusikaltėliai, susikrovę kapitalą nusikalstamu keliu. Į viduriniosios klasės atstovus prasiveržė nemaža korumpuotų valdininkų, kurie savo podėlius papildė solidžiais kyšiais.

Tačiau ilgainiui išsenka visos aukso kasyklos. Kitiems, kurie įsitraukė į varžybas gerokai pavėlavę, tenka ieškoti kitų metodų. Šiandien reketu niekas nebeužsiima, visos pelningos vietos valstybės tarnyboje jau suskaičiuotos ir užimtos, naujų vakansijų neatsiranda. Todėl tenka šlietis prie šio pasaulio galingųjų. Netgi Kembridžo ar Oksfordo ekonomikos daktaro diplomas jums nesuteikia teisės susirasti savo vietą po saule – svetimiems pastatyta patikima užkarda, savų žmonių klanai pavydžiai saugo savo įtakos sferas.

Todėl naujokams tenka vienintelis kelias – per pataikavimą ir padlaižystę. Ta praktika yra paveldėta dar iš sovietmečio, ji tuomet klestėte klestėjo. Mūsų dienomis sąžiningam ir doram žmogui padaryti politiko karjerą jokių galimybių nėra. Kadangi politika ir kapitalas yra sudarę tvirtą sąjungą, politinių partijų viršūnėse tvirtai jaučiasi tik tie lyderiai, kurie yra išmokę korupcijos taisykles. Jie į savo artimųjų ratą priima tik tuos pagalbininkus, kuriuos yra gerai ištyrinėję, ir yra įsitikinę, jog iš jų neįmanoma tikėtis savarankiškumo, principingumo ir tvirtų moralinių savybių. Kaip dažnai matome, jog susikompromitavęs lyderis yra įnirtingai ginamas jo bendražygių, nepaisant, kad yra padaręs smerktiną poelgį ar net nusikaltimą! Tai visiškai suprantama – iš jo kaip tik to ir buvo tikimasi.

Bet kurioje politinėje partijoje, nesvarbu, ar ji yra pasiekusi valdžios, ar dar tik kaupia tam savo jėgas, aplink lyderį visada formuojasi jam artimų bendražygių ratas. Kai kuriuos iš jų lyderis pasirenka iš sau lygių asmenų grupės, bet kiti, kurie turi ambicijų padaryti politinę karjerą, jos siekti, yra verčiami pataikauti ir padlaižiauti. Tokiomis aplinkybėmis pataikūnas visada evoliucionuos į padlaižį.

Padlaižystė yra pirmasis žingsnis į korupciją ir interesų konfliktus. Tie lyderiai, kurie mato savo bendražygių keliaklupsčiavimus, padeda tvirtus pamatus vėlesnei korupcijai. Turime gerai suprasti, jog Seimas, Vyriausybė, rajonų ir miestų savivaldybių tarybos, sudarytos iš moralinių principų neturinčių pareigūnų, kelia didelį pavojų valstybei ir visuomenei. Negali būti jokių abejonių, kad padlaižiavimą toleruojantys politiniai lyderiai, pasiekę valdžią, visada išduos viešąjį interesą asmeninės gerovės ar klaninių interesų vardan. Negali būti jokios abejonės, kad tokie lyderiai niekada nesugebės atsispirti užsienio valstybių spaudimui. Negali būti jokios abejonės, kad tokie lyderiai savo aplinkoje platina asmenybės destrukciją ir visuomenė turi rimtai susirūpinti savo išrinktųjų morale.

Padlaižystė yra tas nuodas, kuris žudo visą visuomenę. Ji suparalyžiuoja žmogaus mąstymą, skatindama jį svajoti tik apie geidžiamo menkaverčio tikslo siekimą, ji išnaikina beužsimezgančius pilietiškumo ir bendruomeniškumo daigus. Kiekvienas politinis lyderis, skatinantis padlaižiavimą, turi tvirtai įsisąmoninti, jog jo partija yra neįveikiamas barjeras Lietuvos kelyje į pilietinę visuomenę. Kai padlaižystė yra išplečiama į visą tautą rinkimų metu jai brukant alaus skardines, ledų porcijas, sriubos paketus, tušinukus ar kitokius niekučius, politiniai lyderiai tampa blogio genijais, skatinančiais savo rinkėjus atsisakyti piliečio vardo ir tenkintis pakalikų ir padlaižių dalia. Tad kokią visuomenę jie gali sukurti? O gal Lietuvai jau rengiama vergovinės santvarkos ateitis? Nejaugi jau pamiršome sovietinės vergijos skonį?

Kai kuriems skaitytojams gali susidaryti įspūdis, jog visa, kas pasakyta anksčiau, tėra moralizavimas, su realiu gyvenimu nesusiję pagraudenimai. Negalėčiau su tokia nuomone sutikti, jeigu tokia būtų iš tiesų pareikšta. Iš tikrųjų plačioji visuomenė neturi jokių svertų daryti įtaką politinių partijų vidaus gyvenimui, tačiau vis dėlto egzistuoja netiesioginės įtakos galimybė. Privalome patys sau pasakyti, jog mums brukama padlaižių visuomenės raida yra lemtinga naujais sukrėtimais ir nuolat smunkančiu gyvenimo lygiu. Privalome išsiugdyti nuostatą būti reiklesni patys sau – turime kantriai siekti visuotinės pažangos, o iš savęs ir iš kitų reikalauti tvirtų moralinių savybių. Tuomet iš nieko nesitikėsime malonių, nes melagiams, pataikūnams, padlaižiams ir jų dvasios autoritetams – tiems naujiesiems vergvaldžiams – bus neįmanoma prasiskverbti į mūsų protus ir širdis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija