Atnaujintas 2005 birželio 23 d.
Nr.49
(1350)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Išbuožintojai

Petras KATINAS

Ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje nesiliauja protestai dėl jau faktiškai sužlugdyto Rusijos naftos koncerno „Jukos“ vadovo, laikyto turtingiausiu Rusijos žmogumi, Michailo Chodorkovskio nuteisimo ir, kaip teigia nepriklausomi ekonomikos ir finansų ekspertai, nepažeidusio jokių iki šiol galiojusių Rusijos įstatymų. „Jukos“ kompanija buvo laikoma, skirtingai nuo kitų oligarchų valdomų bendrovių ir koncernų, kaip pagal vakarietiškus rinkos principus dirbusi įmonė. Tai buvo aiškiai politinis procesas. Priežastis – M.Chodorkovskis beveik atvirai stojo prezidento V.Putino priešininkų pusėn ir ne kartą viešai kritikavo Rusijoje vykstančius politinius procesus bei demokratijos likučių užgniaužimą. Be to, Kremliaus V.Putino čekistinę aplinką labai išgąsdino pasklidusios kalbos, kad M.Chodorkovskis gali kelti savo kandidatūrą būsimuosiuose Rusijos prezidento rinkimuose.

Kaip žinoma, per beveik metus trukusį teismo procesą M.Chodorkovskis buvo nuteistas kalėti devynerius metus bendrojo režimo lageryje. Valstybės kaltintojas prokuroras D.Šochinas savo kaltinamąją kalbą skaitė net kelias dienas ir, anot Maskvos savaitraščio „Argumenty i fakty“, tam kaltinimui glaustai aprašyti prireiktų net 51 laikraščio puslapio.

Balandžio 11 dieną Maskvos Mesčiansko teisme M.Chodorkovskiui buvo suteiktas paskutinis žodis. Tuomet kelių šimtų milicininkų apsuptame teismo pastate, į kurį nebuvo įleidžiami netgi artimi M.Chodorkovskio giminės, buvo tarsi karo stovis. Pasak vieno Rusijos laikraščio, jeigu į teismo posėdį, kuriame paskutinį žodį tarė teisiamasis, būtų parduodami bilietai, tai jie kainuotų mažiausiai po tūkstantį dolerių ir bemat būtų buvę išpirkti.

Na, o valdžios mokesčių pretenzijos, kurių neva nesumokėjo M.Chodorkovskio vadovaujama „Jukos“, viršijo net 27 milijardus dolerių! Štai keletas iš M.Chodorkovskio paskutiniojo žodžio ištraukų:

„Esu Rusijos patriotas ir todėl, matydamas, kas vyksta aplink „Jukos“, mane patį ir mano partnerius, žiūriu į tai iš valstybinių vertybių bei valstybės interesų pozicijų. Man nėra nuo ko gintis, jeigu byla būtų nagrinėjama nepriklausomame teisme. Visi mano pateikti „Jukos“ kompanijos dokumentai rodo, jog kompanijoje vyko normalus, nuoseklus gamybinis darbas, kuris ne tik nėra baudžiamas visose normaliose demokratinėse valstybėse, bet ir sveikinamas bei skatinamas“.

Toliau savo paskutiniajame žodyje M.Chodorkovskis pateikė daugybę skaičių apie tai, kad „Jukos“ pagal galiojančius įstatymus tvarkingai mokėjo visus mokesčius ir plėtojo savo veiklą, nepažeisdama jokių įstatymų. Beje, prokuroras D.Šochinas, be gausybės kitų kaltinimų, teigė, jog kaip fizinis asmuo M.Chodorkovskis naudojosi įvairiais nebiudžetiniais fondais bei labdaros organizacijomis, siekdamas nemokėti mokesčių.

Štai ką į tokius kaltinimus atsakė M.Chodorkovskis savo baigiamajame žodyje: „Mano labdaringa veikla visiems puikiai žinoma. Tai milijardai rublių kasmet, todėl teiginiai, kad aš, skirdamas milijardus labdarai, kaltinamas tuo, jog nuslėpiau po vieną milijoną dolerių kasmet, sveiko proto požiūriu yra absurdiški bei juokingi. Atlyginimo aš gaudavau lygiai tiek, kiek reikėjo tiktai mano šeimai pragyventi. Aš neturiu jokių jachtų, rūmų, lenktyninių automobilių, futbolo klubų. Dargi tas namas, kurio nuotraukas paskelbė kai kurie laikraščiai, yra ne mano. Aš neturiu jokio turto užsienyje, galite paklausti specialiųjų tarnybų, jos tai puikiausiai žino. Niekada nepriklausiau tai žmonių grupei, kuri barbariškai demonstruoja savo turtus nuskurdusiai mūsų šalies liaudžiai. Buvau „neįprastas ir nepriimtinas“ oligarchas. Didžiuojuosi tuo darbu ir pasiekimais, ką pavyko padaryti per penkiolika metų. Aš negrioviau Sovietų Sąjungos ir jos pramonės. Mano daliai teko atkurti tą pramonę. Tai ne dešimtys, o šimtai įmonių ir gamyklų. Nors ir nebuvau jų valdytojas, bet didžiuojuosi tuo. Didžiuojuosi, jog sunkiausiais Rusijos metais, kai nafta kainavo ne 54 dolerius už barelį kaip dabar, o tik 8,5 dolerio, kada nebuvo jokių aukso ir valiutinių resursų, stabilizavimo fondų, aš atėjau į naftos pramonę ir sukūriau kompaniją, kuri 2004 metais tapo kompanija Nr.1 Rusijoje pagal naftos gavybą ir perdirbimą. Visa tai dariau ne siekdamas turtų ar pigaus populiarumo, o vykdydamas socialines programas. Tai daryti man liepė mano sąžinė ir auklėjimas. Galbūt kai kur aš ir klydau, kažką dariau ne taip, bet visada nuoširdžiai dirbau savo šaliai, jos gerovei, o ne savo kišenei. Visi žino, kad esu nekaltas tais nusikaltimais, kuriais esu kaltinamas. Todėl jokio pasigailėjimo ar bausmės sumažinimo prašyti neketinu“.

Aistros dėl M.Chodorkovskio ir jo partnerio Platono Lebedevo nuteisimo nesibaigia ir akivaizdu, jog dar greitai nesibaigs. Vakarų valstybių lyderiai, tokie kaip Vokietijos kancleris G.Šrioderis, skelbiantis V.Putiną savo draugu, neslepia savo susirūpinimo dėl grubaus susidorojimo su „Jukos“ vadovu. Tai, be abejo, skaudžiai atsilieps investicijoms į Rusiją. O V.Putinas, neva paskelbęs kovą oligarchams, iš tiesų vykdo turto perdalijimą kitiems oligarchams. Pirmiausia iš savo kagėbistinės aplinkos. Neatsitiktinai Maskvoje dabar vėl sparčiai atgyja kurį laiką nutilę politiniai anekdotai. Štai vienas jų: „ITAR-TASS pranešė, kad prezidentas V.Putinas taisyklingiausia vokiečių kalba, be jokio vertėjo, ilgai kalbėjosi su Vokietijos kancleriu. Pokalbis vyko šiltoje, draugiškoje aplinkoje. Tiktai kažkodėl Vokietijos kancleris nuolat iškeldavo rankas aukštyn ir rodydavo dokumentus Putinui“. Kitas anekdotas apie neseniai Slovakijos sostinėje Bratislavoje įvykusį V.Putino ir JAV prezidento Džordžo Bušo susitikimą, kuriame Rusijos prezidentas užtikrino JAV prezidentą, kad demokratija Rusijoje išliks, bet toje demokratijoje turi atsispindėti rusų nacionalinis charakteris. Anekdote sakoma: „Koks skirtumas tarp mūsų ir Vakarų demokratijos? Atsakymas: skirtumas visai nedidelis. Pavyzdžiui toks, kaip tarp dviejų kėdžių – paprastos ir elektros kėdės“. Geriausiai dabartinę padėtį Rusijoje įvertino žinomas dramaturgas ir istorikas Eduardas Radzinskis. Jo žodžiais tariant, V.Putinas puikiai naudojasi dar 1917 metais bolševikų paskelbtu šūkiu: „Išbuožink buožę!“. Nesvarbu, kad po tokio „išbuožinimo“ gyventojų dauguma vis labiau nuskursta, o naujaisiais „buožėmis“ tampa tie patys išbuožintojai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija