Atnaujintas 2005 liepos 1 d.
Nr.50
(1351)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ganytojas, skatinęs valstybės atsinaujinimą

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Chaimė Sinas

Pagarba mirusiam ganytojui

Popiežius su padėka prisiminė kardinolo nuopelnus

Plataus tarptautinio atgarsio susilaukė vieno žymiausių Katalikų Bažnyčios Azijoje hierarchų, Filipinų sostinės Manilos arkivyskupo emerito kardinolo Chaimės Sino, kuris po savaitę trukusio gedulingo pagerbimo birželio 28 dieną buvo palaidotas Manilos katedros kriptoje, mirtis. Be savo iškilių pastoracinių darbų, kardinolas Ch.Sinas labiausiai buvo žinomas kaip įkvėpėjas ir dvasinis palaikytojas vadinamųjų „liaudies sukilimų“, kartais įvardijamų „rožinio revoliucijomis“, dėl kurių nuo valdžios buvo nušalinti korumpuoti ir morališkai susikompromitavę Filipinų valstybės vadovai.

Beveik tris dešimtmečius didžiajai Manilos arkivyskupijai – daugiau kaip 10 milijonų tikinčiųjų – vadovavęs kardinolas Ch.Sinas mirė sulaukęs 76 metų po sunkių inkstų ir diabeto ligų. Dėl šios negalios, prikausčiusios ganytoją prie krėslo ir patalo, jis negalėjo dalyvauti balandžio 18-19 dienomis Romoje vykusioje konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI. Apie naująjį Šventąjį Tėvą jis yra atsiliepęs kaip apie „šviesų ir gerą žmogų, tikrą draugą“.

Popiežius Benediktas XVI užuojautos telegramoje, pasiųstoje dabartiniam Manilos ordinarui arkivyskupui Gaudensijui Rozalesui, su padėka prisiminė kardinolo Ch.Sino „nesilpnėjantį ryžtą skleisti Evangeliją ir skatinti orumą, bendrąjį gėrį bei nacionalinę vienybę filipiniečių tautoje“. Popiežius sakė, jog jungiasi prie Filipinų katalikų maldų, „kad Dievas, mūsų gailestingasis Tėvas, suteiktų velioniui atpildą už jo darbus ir priimtų jo kilnią sielą į savo amžinosios karalystės džiaugsmą ir ramybę“.

Filipinai yra viena iš dviejų Azijos šalių (antroji – Rytų Timoras), kurioje vyrauja katalikybė: iš 87 milijonų valstybės gyventojų 80 proc. yra katalikai. Prisimindama kardinolo Ch.Sino visuomeninius nuopelnus, ypač nuverčiant nepakenčiamą Ferdinando Markoso diktatūrą, – per 21 jo valdymo metus, 14 metų šalyje nuolat buvo įvesta karo padėtis, – dabartinė Filipinų prezidentė Glorija Makapagal Arojo savo pareiškime pabrėžė, kad ganytojas „suvienijo filipiniečius esminei kovai prieš tironiją ir blogį. Kardinolas Ch.Sinas palieka laisvės ir teisingumo paveldą, kuris buvo sukauptas dėl jo asmeninės drąsos ir tvirtumo“. Prezidentė G.Arojo, kuri yra prisipažinusi, kad nuolat ieškojo ganytojo patarimo sprendžiant iškilusius sunkumus šalies valdyme, dėl kardinolo Ch.Sino mirties šalyje buvo paskelbusi septynių dienų gedulą.

Kunigo ir vyskupo tarnystė

Chaimė Sinas buvo gimęs 1928 m. rugpjūčio 31 d. Kalibo vyskupijoje, Filipinuose, gausioje 16 vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo kinų kilmės prekybininkas, o motina – filipinietė, labai religinga moteris, kurios pastangomis ir vyras atsivertė į katalikybę. 1941 metais, praėjus keliems mėnesiams po Ch.Sino įstojimo į Charo mažąją seminariją, prasidėjo Antrojo pasaulinio karo kovos Ramiojo vandenyno regione. Dėl japonų okupacijos mokslus teko nutraukti, Sinų šeima buvo priversta kelerius metus slapstytis kalnuose.

Po karo atnaujinęs teologijos studijas ir jas sėkmingai baigęs 1954 m. balandžio 13 d., Ch.Sinas buvo įšventintas kunigu. Nuo pat savosios tarnystės pradžios gabus ir aktyvus kunigas įsitraukė į besikuriančio Filipinų Katalikų Bažnyčios gyvenimo formaciją. Jam buvo patikėta surinkti naujos Šv. Pijaus X seminarijos klierikų kontingentą, dėl ko jis aplankė šimtus parapijų, ieškodamas jaunuolių į dvasinį pašaukimą. 1957 metais jaunas kunigas buvo paskirtas tos seminarijos rektoriumi, kartu dirbo jos profesoriumi ir Charo diecezijos konsultantu. Būdamas 38 metų kun. Ch.Sinas 1967-ųjų kovo 18 d. buvo konsekruotas vyskupu ir tapo jauniausiu Filipinų episkopato nariu.

Vyskupo tarnystės pradžioje dirbo Charo arkivyskupo augziliaru, vėliau – koadjutoriumi su įpėdinystės teisėmis. 1972 metais buvo paskirtas Charo arkivyskupu, o 1974 m. sausio 21 d. – vienos didžiausių pasaulio diecezijų – Manilos arkivyskupu, kuriuo išbuvo iki atsistatydinimo 2003 metų rugsėjį dėl amžiaus ir suprastėjusios sveikatos. 1976 metais buvo pakeltas kardinolu ir, turėdamas 47 metus, tapo jauniausiu Kardinolų kolegijos nariu. Iki šiol jis buvo vienas iš dviejų kardinolų elektorių, – nesulaukusių 80 metų ir galėjusių dalyvauti konklavoje, – kuriuos buvo paskyręs dar popiežius Paulius VI.

Savo gausiomis apaštalinėmis kelionėmis pasižymėjęs popiežius Jonas Paulius II Filipinuose lankėsi du kartus – 1981 ir 1995 metais. Abu šie vizitai turėjo didelės reikšmės Filipinų Bažnyčios gyvenime, kartu palikdami gilų pėdsaką ir Visuotinėje Bažnyčioje. Štai 1981 metais atvykęs į Manilą popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais Lorensą Ruisą ir jo bendražygius kankinius už tikėjimą, ir tai krikščionybės istorijoje buvo pirmosios beatifikacijos apeigos, celebruotos ne Romoje. Antrojoje apaštalinėje kelionėje į Filipinus 1995 metais popiežius Jonas Paulius II dalyvavo čia vykusiuose Pasaulio jaunimo dienos renginiuose. Į jo vadovautas šv. Mišias šalies sostinės „Rizal“ parke buvo susirinkęs rekordinis skaičius tikinčiųjų – keturi milijonai. Kardinolui Ch.Sinui pavyko pasiekti, kad į šias iškilmes būtų leista atvykti grupei jaunų žmonių iš komunistinės Kinijos, ir tai buvo pirmas kartas, kai kinai katalikai dalyvavo susitikime su Šventuoju Tėvu.

Dėl savo kilmės, taip pat dėl įtemptų santykių su F.Markoso režimu, kardinolas Ch.Sinas, kaip „pažangus hierarchas“, buvo palankiai vertinamas komunistų valdomose šalyse. Visa tai padėjo jam pagelbėti Vatikanui „ostpolitik“ diplomatinėse iniciatyvose, kuriomis buvo bandoma gauti daugiau informacijos ir pagelbėti už „geležinės uždangos“ diskriminuojamoms tikinčiųjų bendruomenėms. 1984 metais jis galėjo apsilankyti komunistų valdomoje Kinijoje ir susipažinti ne tik su režimo kontroliuojamos „patriotinės Bažnyčios“ gyvenimu, bet su persekiojamos Šventajam Sostui ištikimos pogrindinės Kinijos Katalikų Bažnyčios padėtimi. 1987 metais, kai kardinolas Ch.Sinas gavo netikėtą kvietimą į „blogio imperiją“ – Sovietų Sąjungą, kaip sąlygą šiam vizitui iškėlė reikalavimą apsilankyti katalikiškoje Lietuvoje (į kurią prieš tai neleista atvykti popiežiui Jonui Pauliui II), tuo rasdamas progą stiprinti tikėjimo brolių viltį žlungančio sovietizmo akivaizdoje.

Politinės katalikų bendruomenės sutelkimas

Kardinolas Ch.Sinas yra prisipažinęs, kad vienas svarbiausių jo visuomeninės veiklos rezultatų buvo politinė katalikų bendruomenės mobilizacija, dėl kurios be kraujo praliejimo 1986 metais buvo nušalintas Filipinų diktatorius F.Markosas. Kai praėjusių metų balandį buvo iškilmingai minimas jo kunigystės 50-mečio jubiliejus, ganytojas savo pareiškime teigė, jog liaudies sukilimas „galbūt buvo svarbiausias mano gyvenimo etapas“ ir kad jis slapta džiaugiasi bei jaučia pasididžiavimą pavadintas „revoliucijos kardinolu“.

Kardinolo Ch.Sino ir brutalaus F.Markoso režimo konfrontacija prasidėjo jam tapus Manilos arkivyskupu. Kai 1974 metais režimo saugumo pajėgos įsiveržė į kunigų seminariją, neva ieškodamos ten pasislėpusių komunistų, kardinolas griežtai pasmerkė šį reidą ir, kaip pripažįsta politikos apžvalgininkai, tai buvo kone „pirmasis viešas protestas prieš režimo įvestą karinę padėtį“. Po 1983 metų rugpjūtį Manilos oro uoste įvykusio pasikėsinimo į svarbiausią F.Markoso politinį oponentą senatorių Beninją Akiną, kardinolo Ch.Sino vedama režimo kritika dar labiau sustiprėjo. Padėtis tapo kritiška 1986 metais, kai tuomet vykusiuose rinkimuose ir F.Markosas, ir nužudytojo senatoriaus B.Akino našlė Korason Akino pasiskelbė laimėję pergalę ir abu davė priesaiką skirtingose ceremonijose. Šalis atsidūrė ant pilietinio karo ribos.

Vėliau, kai opozicija apkaltino F.Markosą rinkimų rezultatų klastojimu ir iš jo administracijos pasitraukė kai kurie kariniai vadovai, kardinolas Ch.Sinas per Manilos katalikų radiją kreipėsi į filipiniečius katalikus, kad jie išeitų į gatves ir užkirstų kelią bręstančiam konfliktui, o diktatorių F.Markosą paragino geruoju atsistatydinti. Atsiliepdami į ganytojo kvietimą, tomis dienomis taikiose manifestacijose dalyvavo milijonai žmonių, kurių rankose buvo vienintelis ginklas – rožinio vėrinys, todėl šis sukilimas ir buvo pavadintas „Rožinio revoliucija“. F.Markosas, pajutęs protestų galią, pasitraukė į užsienį, – jis mirė Havajuose 1989 metais, – o naująja prezidente oficialiai buvo paskelbta K.Akino.

Kaip manoma, tokios bekraujės politinės permainos Filipinuose galėjo tapti patraukliu pavyzdžiu netrukus prasidėjusiems antikomunistiniams sąjūdžiams Rytų Europoje, taip pat vėlesniems sukilimams prieš pokomunistinės nomenklatūros valdymą Serbijoje, Gruzijoje bei Ukrainoje. Kardinolas Ch.Sinas yra įžvalgiai pastebėjęs, kad vien diktatoriaus nušalinimas dar nereiškia per jo ilgametį valdymą atsiradusių ydų, ypač korupcijos pabaigą visuomenėje. Autoritarinį režimą ir jo išaugintą parazituojantį nomenklatūros sluoksnį ganytojas yra palyginęs su žinomu pasakojimu apie Ali Babą ir 40 plėšikų: „Mes galvojame, kad jeigu bus išvarytas nušalintasis diktatorius Ali Baba, viskas bus gerai, tačiau dar lieka 40 vagių ir plėšikų, kurie toliau žlugdo pažangos siekį“.

Bažnyčia negali nusišalinti nuo tautos gyvenimo

Taikliai pastebėjęs, jog valstybės valdymas yra pernelyg svarbus reikalas tautos gyvenime, kad būtų paliktas vien politikų ir politologų rankose, didžiulį autoritetą įgijęs kardinolas Ch.Sinas tęsė griežtus pareiškimus dėl korupcijos, socialinio neteisingumo bei iškylančių moralinių problemų. Kai 1992-1998 metais Filipinus valdžiusio protestanto prezidento Fidelio Ramoso administracija buvo pradėjusi prezervatyvų ir cheminių kontraceptikų platinimo valstybinę kampaniją, kardinolas vėl mobilizavo šimtus tūkstančių manifestuotojų, pasmerkusių šią dirbtinės gimstamumo kontrolės politiką natūraliųjų metodų naudai. Ar ne panašiu keliu dabar eina JAV, Italijos, Ispanijos ir kitų šalių Bažnyčios hierarchai, telkdami tikinčiųjų bendruomenes viešiems ir masiniams veiksmams dėl gyvybės gynimo ir šeimos tradicijų išsaugojimo įstatymdavystėje?

Kardinolas Ch.Sinas 2001 metais taip pat padėjo suorganizuoti masinius gyventojų protestus prieš populistą prezidentą Žozefą Estradą, kuris „pasižymėjo“ valstybinių lėšų švaistymu, besaikiu girtavimu, palaidumu, – turėjo kelis nesantuokinius vaikus su įvairiomis moterims, – taip pat piktnaudžiavimu azartiniais lošimais. „Pone prezidente, kaip jūs galite taip su mumis elgtis? – viešai klausė kardinolas Ch.Sinas keli mėnesiai prieš Ž.Estrados nušalinimą 2001-ųjų gegužę. – Neturtingieji jumis pasitikėjo, ir jūs juos išdavėte; verslininkai jumis patikėjo, ir jūs jiems apsimelavote; žmona ištekėjo už jūsų, ir jūs sulaužėte duotą jai priesaiką susidėdamas su kitomis moterimis“. Tai buvo tvirti ir sektini ganytojo žodžiai susikompromitavusiam valstybės vadovui.

Gerai žinomos kardinolo Ch.Sino mintys, pateisinančios aktyvų Bažnyčios reiškimąsi visuomeniniuose reikaluose, ypač šaliai kritiško išbandymo laikotarpiais. „Bažnyčia turi dalyvauti tautos gyvenime, – kalbėjo kardinolas 1999 metais „Reuters“ žinių agentūrai duotame interviu. – Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos, tačiau atskyrimas nereiškia izoliacijos. Tai reiškia abipusį bendradarbiavimą dėl bendrojo gėrio“. Aiškindamas šias savo pažiūras 1987 metais Vatikane vykusiame Vyskupų Sinode, kardinolas Ch.Sinas sakė, kad nepriimtina Vakaruose paplitusi visiško Bažnyčios ir valstybės atskyrimo koncepcija, ypač Azijos šalims, kur religinės tradicijos „formuoja visuomeninio gyvenimo pagrindą“ ir yra artimai susijusios su tautos kultūros vystymusi. Nusišalinimas nuo „politinių permainų poreikio“ Bažnyčiai reikštų „krikščioniškojo tapatumo atmetimą“.

Dar aiškiau savo požiūrį, kad religija turi vaidinti svarbų vaidmenį valstybės gyvenime, kardinolas Ch.Sinas yra išsakęs per savo atsistatydinimo ceremoniją 2003 metų rugsėjį. „Mano pareiga buvo įtraukti Kristų į politiką, – pabrėžė jis. – Politika be Kristaus yra tautos didžioji nelaimė“. Akcentuodamas šią katalikišką viziją apie nenutraukiamą ir dinamišką ryšį tarp „Žmogaus miesto“ ir „Dievo miesto“, ganytojas stengdavosi pabrėžti, jog nepritaria kokios nors konkrečios žmogiškosios ideologijos ar partijos veiksmams. „Kaip krikščionis ir kaip kunigas aš tikiu Jėzaus Kristaus pristatytą Dievo karalystę, – sakė jis. – Todėl mano veikimo pagrindas yra Viešpaties Evangelija. Jeigu aš kada nors įsikišdavau į politinius reikalus, tai paprasčiausiai todėl, kad negalėjau kompromituoti krikščioniškojo tikėjimo, kurį esu pašauktas palaikyti, ginti ir skatinti“.

Artimas kardinolo Ch.Sino bičiulis, kuris jį vadina „vyresniuoju broliu“, Lingajeno arkivyskupas Oskaras Krusas, dirbęs Manilos seminarijos rektoriumi ir buvusio arkivyskupo augziliaru, sako, jog „kardinolas paliko svarbų dvasinį paveldą ne tik Filipinų Bažnyčiai, bet ir visai tautai. Esu įsitikinęs, kad jis bus prisimintas per amžius, nes jo gyvenimo darbai garantavo jam integruotą vietą šalies visuomenėje“. Vatikano laikraštis „L’Osservatore Romano“, mirusio kardinolo Ch.Sino darbams skyręs visą puslapį, pažymi, kad jis buvo „viena reikšmingiausių figūrų Azijos Bažnyčios istorijoje“. Filipinai neteko „tvirto ganytojo, tikro vadovo, švelnaus globėjo, rūpestingo mokytojo ir aktyvaus laisvės ir demokratijos gynėjo“. Iš tikrųjų kardinolas Ch.Sinas buvo savo tėvynės patriotas ir savotiškas Katalikų Bažnyčios pranašas iššūkių kupiname XXI amžiuje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija