Atnaujintas 2005 liepos 8 d.
Nr.51
(1352)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Keletas pastebėjimų birželį palydėjus

Birželis - ypatingas mėnuo Lietuvos XX amžiaus istorijoje. Jo antspaudu pažymėtos visos Lietuvos valstybinio, pilietinio, kultūrinio, gynybinio, religinio gyvenimo sritys. Neliko nuošalyje nei filosofija, nei dorovė, nei etika.

Reikšmingiausiomis datomis laikytinos kelios. 1940 m. birželio 15 d., po ultimatumo, sovietų kariauna okupavo Lietuvą. Toks pats likimas tą pačią dieną ištiko Latviją ir Estiją. Tai dviejų diktatorių – Stalino ir Hitlerio nusikalstamo suokalbio padarinys – valstybės griovimas ir genocido pradžia. Tautą ištiko katastrofa.

1941 m. birželio 14 d. okupantas pradėjo masinę planinio genocido akciją. Pirmojo XX amžiuje lietuvių trėmimo nelaimėliai, brutaliu smurtu suvaryti į vagonus, ešelonais išgabenti į Sibirą. Vėliau trėmimų buvo per tris dešimtis. Lietuva per okupacijas neteko trečdalio gyventojų. Nusikalstame istorinei atminčiai nepaminėdami XIX amžiaus trėmimų. Tada dar nebūta „komfortabilios“ deportacijos gyvuliniais vagonais. Ta pačia kalba besikeikiantys trėmėjai varė gyventojus ištisais kaimais, etapu. Mūsų proseneliai tais pačiais keliais - kas savo kojomis klampojo, kas arkliuko traukiamu vežimu riedėjo į amžinąją tremtį.

1941 m. birželio 23 d. prasidėjo tautos sukilimas prieš bolševikinį okupantą. Lietuviai, vieninteliai iš visų pavergtųjų tautų, susirėmus naciams ir sovietams tarpusavyje, ryžosi ginklu atkovoti prarastą nepriklausomybę. Lietuvos įstatymu sukilimas įvertintas kaip lietuvių tautos valios raiška, siekiant atkurti valstybės nepriklausomybę.

Verta dėmesio ir birželio 20-oji, ne per seniausiai įvardyta kaip Tarptautinė pabėgėlių diena. Ji – praėjusio ir šio amžių aktualija. Šviesuomenė, pasitraukusi iš Lietuvos nuo raudonojo teroro, išleido garsiąją 37 tomų Bostono enciklopediją. Tai tikras žygdarbis lietuvių kultūros istorijoje, neturintis analogų ir nepakartotas. Šis faktas nėra sulaukęs deramo žiniasklaidos dėmesio ir valstybinio įvertinimo. Tuo tarpu jis reikšmingas ne tik tautinės kultūros, bet ir išeivijos pilietiškumo, bolševikinės demagogijos demaskavimo požiūriu.

Be to, ar galima pamiršti afganų ir čečėnų pabėgėlius, priverstus pasitraukti iš savo šalies ir radusius prieglobstį Lietuvoje? Jie gelbėjosi nuo Rusijos imperinių ambicijų generuojamo teroro.

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ pateikė platų spektrą informacijos apie įvykius, vienaip ar kitaip susijusius su minėtomis birželio datomis. Jame tautos kančios, viltys, pastangos išsaugoti savo kultūrą, ginti laisvę, tragizmas, pasišventimas ir didvyriškumas pramaišiui su okupanto prievarta, smurtu, melu.

„Savivaldybių žinios“ birželio 16 dienos numeryje nė žodeliu neužsimena nei apie okupaciją, nei apie tremtį. Nejaugi niekas iš savivaldybininkų 1940 metais neatsidūrė Sibire ir nė vienas nebuvo suimtas? Tiesą pasakius, savaitraščio birželio 23 dienos numeryje R.Averkienės publikacijoje paminėta pirmoji okupacijos auka. Ūtos pasienio sargybos viršininką Aleksandrą Barauską raudonarmiečiai kapojo kardu ir nužudė šūviu į galvą.

Kauno kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“ pasitiko okupacijos 65-ąsias ir pirmosios masinės tremties 64-ąsias metines panoraminiu straipsniu „Geismai ir grožis Lietuvos fotografijoje“, gausiai iliustruotų aktų (?!) nuotraukomis. Neradau nė eilutės, skirtos visą tautą ištikusiai katastrofai, tremtiniui, sukilėliui paminėti. Nejaugi neatsirado nė vieno meno ar kultūros žmogaus, nukentėjusio nuo totalitarinių okupacinių režimų ir verto paminėti? Juk Kaunas ne kartą garsėjo kaip pilietinės savimonės ir patriotiškumo bastionas.

Iš kelių paskirų pastebėjimų nedera daryti plačių apibendrinimų, tačiau vis dar nepamirštama armėnų patirtis. Jie net sovietmečiu kasmet oriai minėdavo genocido dieną, o ir po Sovietijos subyrėjimo tradicija tebėra gyva ir, tuo esu įsitikinęs, niekada nebus pamiršta nei armėnų tautos, nei jų žiniasklaidos. Jie nepamiršo savo skaudžios istorijos.

Pastarasis pastebėjimas primena esminį visuomenės pilietinės brandos dėmenį, apie kurį kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas savo metiniame pranešime. Kalbėjo visiems – ir klausantiems, ir skaitantiems, ir rašantiems.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija