Atnaujintas 2005 liepos 8 d.
Nr.51
(1352)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Karaliaučiaus jubiliejų minėti
su gedulo ženklu

SSRS, okupavusi Karaliaučiaus kraštą, taigi – ir Mažąją Lietuvą bei vykdžiusi ten nuožmiausią genocidą, 1945 metais Potsdame gavo H. Trumeno ir V. Čerčilio sutikimą iki kitos didžiųjų valstybių konferencijos laikinai administruoti šį kraštą. Po SSRS griūties, jos teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija, užuot atsisakiusi okupacijos, okupante išliko iki šių dienų.

Karaliaučiui šiemet sukanka 750 metų. Rusija, tarsi šis miestas jai teisėtai priklausytų nuo seniausių laikų, pasišovė iškilmingai minėti miesto sukaktį. Taigi elgėsi pagal grobuonišką carų politiką, kurią prancūzas Markizas de Kiustinė (Marquis de Custine), 1839-aisiais lankydamasis Rusijoje, apibūdino: Neteisybė užsimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Minėjime dalyvavo dviejų šalių okupančių vadovai: dabar – Rusijos ir praeityje – Vokietijos. Pastarajai neteisybė pasimiršo, gėda praėjo, tačiau nors grobio neliko: G. Šrioderį su V. Putinu, matyt, sieja ta pati gėda ir neteisybė.

Tiek mūsų Prezidentui, tiek Vyriausybei neaišku, kodėl buvo nepakviesti į Karaliaučiaus jubiliejaus minėjimą Lietuvos ir Lenkijos vadovai, o štai formali Lietuvos pilietė, Rusijos kunigaikštienė Kazimira (Šatrija) kvietimą gavo. Ir keisčiausia, kad dėl to mūsų valstybės vadovai yra įsižeidę (nejaugi jie buvo nusiteikę vykti?!).

Reikia pripažinti, kad V. Putinas įžvalgesnis ir nuovokesnis nei mūsų vadovai: jei prezidentas V. Adamkus neatvyko į Maskvą švęsti pergalės prieš nacius, nes ji sutapo su Lietuvos okupacija, būdamas nuoseklus bei vykdydamas moralią politiką, atsisakytų vykti į okupuoto miesto, okupanto surengtas iškilmes, kurios prisidėtų prie tolesnės okupacijos įtvirtinimo. Ne mažesnės abejonės kilo ir dėl Lenkijos vadovo, kuris turėtų prisiminti, kaip 1939 metais naciai ir sovietai Lietuvos Brastoje (Brest Litovske) drauge šventė Lenkijos sutriuškinimą. O štai Rusijos kunigaikštienė Kazimira, būdama ne paprasta Lietuvos pilietė, o ministrė, nuolat reiškianti lojalumą Rusijai, tikrai reveransais ir komplimentais pašlovino okupantą.

Karaliaučiaus jubiliejų minėti reikia. Ir didžiausią teisę tai daryti turi Lietuva (artimiausia prūsų giminaitė) Lietuvoje. Deja, minėti juodais kaspinais perrištomis Mažosios Lietuvos ir Lietuvos vėliavomis. Teišgirsta ir tepamato pasaulis pamirštamą neteisybę ir praeinančią gėdą.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija