Atnaujintas 2005 liepos 8 d.
Nr.51
(1352)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Devintinės Romoje

Dalia TARAILIENĖ,

Piligriminio komiteto prie Lietuvos Vyskupų
Konferencijos koordinatorė

Popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis buvo įvykis, kuris nepaliko abejingo nė vieno žmogaus. Vienų didesni, kitų mažesni išgyvenimai privertė mane pagalvoti apie susitikimų galimybę Romoje – su naujuoju popiežiumi Benediktu XVI ir su senuoju – Jonu Pauliumi II.

Po palaiminimo Vilniaus Arkikatedroje, grupė piligrimų buvo pasirengusi kelionei į Romą. Tai ir penkiolikmečiai, vedini nepažintos romantikos, ieškantys tvirtų akmenų gyvenimo brastoje, ir vyresnieji, netgi senyvo amžiaus, vykstantys padėkoti ir tarsi uždėti antspaudą ant pragyventų dienų skaičiaus. Pirmos kelionės valandos skirtos pažinčiai. Bendra malda ir giesmė padeda pajusti kelionės esmę.

Ryto saulė sveikina mus nuo gražių Slovakijos kalnų.Visi entuziastingai tikina nepavargę, greičiau patys norėdami save tuo įtikinti. Bratislava pasitinka karščiu ir šaltu alumi.

Šv.Vaclavo bažnytėlėje mūsų kunigas aukoja šv.Mišias. Nedrąsiais balsais bandome giedoti lietuviškas giesmes. Pradžia puiki. Nuotaika pakili. Juolab kad viešbutyje laukia paklotos lovos ir maudyklių malonumai.

Kilometrai susiveja į pasakų kamuolėlį, kuris vis rieda ir rieda prieš mus.Vienoje tenka brautis pro didžiules sporto mėgėjų minias, nes vyksta didysis Vienos bėgimo maratonas. Bet mums jis netrukdo, o tik įneša tam tikrą naują pataisą į mūsų kelionės programą. Stebime maratono dalyvių apdovanojimą – jų būta net iš 38 šalių.

Ramybe ir grožiu dvelkiančiuose parkuose tarsi ilsisi nuo savo didingų kūrinių atitrūkę Štrausas ir Mocartas. O didžioji Marija Tereza sėdi savo soste, stebėdama savo valstybės piliečius, tarsi rūpestinga motina savo vaikus. Sekmadienio šv.Mišios Šv.Petro bažnyčioje. Ir vėl lietuviškos giesmės, tik šį kartą skambančios drąsiau ir profesionaliau. Vakaro Viena apšviesta ir stebuklinga išlydi mus į nakties kelią. Nakties Alpės perkelia mus į Italiją.

Venecija kaip paprastai pasitinka su lietumi. Kol pilkus debesis nuvaikys vėjas, mes glaudžiamės didingoje Šv.Morkaus bazilikoje.Ten pavyksta susitarti dėl šv.Mišių. Kunigas Juzefas iš netikėtumo trumpam praranda kalbos dovaną. Argi galima patikėti, kad teks stovėti prie altoriaus, po kuriuo ilsisi šv.Morkaus palaikai? Tai yra kiekvieno kunigo svajonė.

Per turistų ir balandžių gausą prasibrauname prie kanalų. Labai įspūdingai atrodo dainuojantys gondolininkai, be galo mitriai valdantys didžiules riestanoses valtis. Mes su neslepiamu pavydu žiūrime į tuos turistus, plaukiančius šiose prabangiose gondolose. Ne mūsų kišenei šis malonumas... Bet mūsų jau laukia Paduva. Ir vėl lietus įneša netikėtas pataisas. Bažnyčia su kupolais ir keliais bokštais, pasirodo, ne viena šiame mieste. Sulyti skubame į šventovę ir ieškome šv.Antano karsto. Bet keista, bažnyčia atrodo tartum kitaip perstatyta, o šventojo altorius, prie kurio būriuojasi maldininkai, irgi labai pasikeitęs. Esu nustebusi, kad per trumpą laiką šventojo sidabrinis karstas pavirto marmuriniu... Bet staiga paaiškėja, kad tai šv.Luko altorius su jo palaikais. Lietus nuvedė mus visai kitu keliu, bet dėkojame šiam nesusipratimui, padovanojusiam susitikimą su dar vienu šventuoju. Aplankome ir šv.Antaną. Bažnyčioje saugomos šio švento vyro relikvijos priverčia susimąstyti ir naujai įvertinti šių dienų laikinąsias vertybes.

Kaip burtažodis skamba San Marinas. Kiekviena, į statų šlaitą kopianti gatvelė dvelkia ramybe ir šventumu. Nors aplinkui pilna prekeivių, bet jie neįkyrūs. Aplink besidriekiantys kalnai kaskart dovanoja vis kitą, nepakartojamą vaizdą. Nuo Titano kalvos vakaro saulė meta gaisų juostą, tarsi rodydama mums tolesnį kelią.

Autobuse žiūrime filmą apie šv.Pranciškų. Su paskutiniais filmo kadrais prieš mus nušvinta Asyžiaus žiburiai. Išeiname į miegantį viduramžių miestą. Įkvepiame to laikotarpio dvasią. Prie Šv.Pranciškaus bazilikos durų prisiglaudę klausomės tylos... To neišgirsi triukšmingame mieste. Apie nuostabų Dievo pasaulį mums praneša svirpliai ir lakštingalos, o begaliniame danguje skaitome nuostabius žvaigždžių pasakojimus. Ne vienas pagalvojame, kad esame nuostabiame sapne.

Šis dviejų Dievo meilės paliestų šventųjų miestas mus perkelia į kitą gyvenimą. Mes einame tyliomis, siauromis gatvelėmis, šventumą jausdami kiekviename grindinio akmenyje. Prie Šv.Klaros bažnyčios vaizduotė pristato smulkutę, bet labai tvirtos dvasios mergaitę... Ir visa tai mums dovanoja Asyžiaus naktis.

Tai dar vienas piligrimo laiptelis aukštyn, iki savo tikslo.

Ryto saulei tekant atsiduriame ant septynių kalvų. Amžinasis miestas pasitinka mus ypač didele kaitra. Skubame į Vatikaną, į Šventojo Tėvo audienciją. Ambasadoriaus prie šventojo Sosto A.Saudargo dėka gauname leidimus įeiti į Šv.Petro aikštę.

Baltas automobilis ir baltas Popiežius vėl minioje. Tik jau ne Jonas Paulius II, o Benediktas XVI. Pakėlęs ranką, šypsodamasis sveikinasi su susirinkusia minia. Pristatomos įvairių šalių delegacijos. Gal širdies gilumoje ir tikime, kad būsime paminėti, bet audiencija eina į pabaigą. Mes kartkartėmis pamosuojame savo trispalve ir džiaugiamės išskirtine galimybe būti taip arti Šventojo Tėvo. Staiga Popiežius prabyla lietuviškai ir pasveikina mūsų delegaciją, atvykusią į audienciją. Pašokame ir šaukliame valio. Tuo tarpu Benediktas XVI sveikina Lietuvą, siunčia mums ir mūsų šeimų nariams palaiminimą, o mes mosuojame vėliava ir skanduojame ačiū. Dar kurį laiką negalime atsitokėti iš nuostabos. Juk ne kasdien gauname Popiežiaus palaiminimą ir dar... lietuvių kalba.

Po poros valandų patenkame į pačią didžiausią pasaulio šventovę – Šv.Petro baziliką. Ar dėl to, kad joje ilsisi pirmojo bažnyčios vadovo apaštalo Petro palaikai, ar kad ji yra nesuvokiamai didelė, mes pasijuntame maži žemės gyventojai, stebuklingo atsitiktinumo dėka atsidūrę šioje vietoje. Grožėdamiesi meno kūriniais pajuntame žmogaus didybę. Čia mūsų laukia dar vienas svarbus susitikimas. Tūkstantinė minia stovi prie įėjimo į kriptą, kur visai neseniai amžinojo poilsio atgulė visų mūsų popiežius Jonas Paulius II.

Čia pat, nusilenkę šv.Petro kapo relikvijoms, su didžiule širdies meile klaupiamės prie balto marmuro plokštės, nuo kurios sklinda nepakartojama dvasinė šiluma. Iš tiesų Jonas Paulius II buvo ne tik popiežius, jis buvo visų mūsų draugas ir globėjas. Toks liko ir po mirties...

Pinijų giraitėje įsikūręs kempingas svetingai sutinka pavargusius piligrimus. Nuostabi gamta, puikios sąlygos poilsiui nuveja bet kokį buvusį nuovargį.Vėl atsiranda naujų jėgų būsimiems kelionės išbandymams.

Ketvirtadienis – Devintinės – Dievo Kūno ir Kraujo šventė. J švenčiama Šv.Jono Laterane bazilikoje ir iš ten procesija patrauks iki Marijos Didžiosios bazilikos (Snieginės). Ko gero, nedažnai tenka lietuviams piligrimams dalyvauti tokiuose renginiuose. Ko gero, mes esame vieninteliai, kuriems nusišypsojo ši laimė.

Iki vakaro procesijos vaikštome amžinojo miesto gatvėmis, sunkiai suvokdami, kad šalia mūsų ranka paliečiama, akimis regima tūkstantmečių istorija. Koliziejus, menantis žūtbūtines gladiatorių kautynes, upeliais besiliejantį pirmųjų krikščionių kankinių kraują. Romos Trojano, imperatorių forumai, iš kurių didybės liko tik per stebuklą laiko išsaugotos kolonos ir slėpiningi griuvėsiai. O šalia pagoniškų šventyklų liekanų stiebiasi didingos Romos bažnyčios. Kaip tikri piligrimai aplankome svarbiausias bazilikas: Šv.Jono Laterane, Marijos Didžiąją (Snieginę), taip pat bažnyčias, kur ilsisi šventųjų Kotrynos Sienietės ir Agnietės palaikai.

Vakare, atrodo, visa Roma renkasi į aikštę Laterane prie šv.Jono bazilikos. Popiežius Benediktas XVI aukos šv.Mišias ir vadovaus procesijai. Mums tai – nenusakomas reginys. Tokios procesijos gyvenime tikriausiai neteks matyti.

Puiki organizacija, susikaupimas, procesijos dalyvių gausa. Sulaikę kvėpavimą stebime specialiu automobiliu išvažiuojantį Šventąjį Tėvą. Jo rankose – monstrancija – Dievo Kūnas ir Kraujas – šios šventės prasmė ir esmė. Mes lydime šį šventą simbolį, giliai savo širdyse išgyvendami šios dienos didybę. Žvelgiame vienas į kitą, tarsi klausdami, ar mes, maži Lietuvos piligrimai, iš tiesų dalyvaujame Devintinių procesijoje, kuriai vadovauja pats Popiežius?

Dešimt dienų, nešusių daugybę Dievo malonių, pasipildė nuostabiais Florencijos meno turtais ir šventųjų plejada Šv.Kryžiaus bazilikos panteone. Italijos saulė sušildė ne tik mūsų kūnus, bet ir širdis. Atsisveikiname su Apeninų pusiasaliu ir sukame namo. O mintys, kaip sugedusio laikrodžio rodyklės, vis atsilieka, vis sustoja ties nepamirštamais vaizdais.

Žemė sukasi, pasaulio laikrodis eina, bet... gal stebuklai pasikartoja?..

Kaip žmonės sako: „Štai tau, Devintinės... Romoje!“

Vilnius-Roma-Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija