Atnaujintas 2005 liepos 13 d.
Nr.52
(1353)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pergalės ir praradimai

Įsibėgėjant vasarai, prasidėjo įvairios „karštos“ konferencijos, studijų savaitės, ypač tos, kurios susijusios su mūsų išeivija, nes tada vienas kitas jų atstovas, sulinkęs nuo ligų ir senatvės, gali aplankyti savo kraštą (jaunieji jau pamiršę tėvų gimtinę ir tik formaliai dar vadinasi lietuviais). Štai Šiauliuose ir Anykščiuose jau įvyko „liberalios“ krypties „Santaros-Šviesos“ konferencija, kuri pritraukė daugokai svečių ir ja susidomėjusiųjų, o Kaune bei Kulautuvoje įvyko vadinamųjų frontininkų (atstovaujančių katalikiškai srovei) „Į laisvę“ fondo studijų savaitė. Reikia tiesiai pasakyti, kad pasaulėžiūros srityje liberalioji srovė Lietuvoje įgauna vis didesnį pagreitį. Prasidėjusi dar pokarinėje Vokietijoje tarp lietuvių pabėgėlių ir sustiprėjusi Amerikoje, gynusi dažnai susitaikėlišką požiūrį į „tarybinę Lietuvą“, nepriklausomoje Lietuvoje liberalioji srovė stipriai perima iniciatyvą visose srityse. Verta pabrėžti, kad liberalioji grupė išties yra surinkusi nemenkas pajėgas, be to, katalikiškai bendruomenei turėtų būti apmaudu, kad savo dalyvavimu liberaliuosius santariečius kažkodėl sustiprina ir intelektualumu pasižymintys kai kurie katalikų atstovai. Liberaliajai srovei dar labiau įtakos priduoda tai, kad per visas žiniasklaidos priemones visą jų konferencijos vyksmo laiką buvo informuojama Lietuvos visuomenė, diskutuojama. Liberalioji „Santara-Šviesa“ pasirinko aktualią temą: šiemet tai buvo „Penkiolika metų Kovo 11-ajai. Kas toliau?“, kuri leidžia rengti labai plačias diskusijas, svarstymus, daryti išvadas. Konferencijos dalyvių tikrai ten netrūko, be to, jie atstovavo platiems pažiūrų lygiams. Tuo tarpu katalikiškasis „Į laisvę“ fondas praranda iniciatyvą ir intelektualumu, ir visuomenės įtraukimu į jos diskusijas ir dalyvavimą. Tai galima spręsti ir pagal ne visai Lietuvos visuomenei aktualią studijų savaitės temą – apie Birželio sukilimą, ir pranešėjų bei diskusijų dalyvių trūkumą. Vienas asmuo, vis dar įsivaizduojantis esąs didelis veikėjas, turbūt pamiršęs, kur pateko, net pradėjo skaityti pranešimą apie miško privatininkų reikalus (mat jis dabar dirba tuos klausimus nagrinėjančiame komerciniame leidinyje). Tad gal ir nereikia stebėtis, kad per svarbiausias žiniasklaidos priemones nebuvo kokio nors pranešimo ar parodyta susidomėjimo „Į laisvę“ fondo studijų savaite. Taip pat nieko stebėtina, kad esant tokiam fondo studijų savaitės uždarumui dalyvauti joje eilinį kartą nebuvo pakviesta ir katalikiško laikraščio „XXI amžius“ vadovybė. Gal studijų savaitės organizatoriai ar fondo vadovai žino Lietuvoje esant dar vieną katalikišką laikraštį, galintį laiku informuoti apie šį katalikiškos organizacijos renginį? O gal jie išvis nenori jokios informacijos apie tautai taip reikšmingos pasaulėžiūros sąjūdį? Frontininkų leidžiamas žurnalas yra toks uždaras, kad apie jį težino tik jo leidėjai. Taigi konferencijos temos neaktualumas, neorganizuotumas, tingumas, siaurumas, netgi ribotumas lydėjo šio katalikiško rezistencinio sąjūdžio renginį.

Kodėl taip atsitiko, kad beveik 50 metų rezistencijos naštą išeivijoje nešęs sąjūdis Lietuvoje nusilpo ir beveik subliūško? Priežasčių yra daug. Pirmiausia išeivijoje drąsiai ir atvirai veikęs, savo aiškią poziciją turėjęs sąjūdis dėl kažkokių priežasčių Lietuvoje pradėjo dirbti lyg pogrindžio sąlygomis. Rezistencijoje dalyvavusieji katalikai į jo veiklą yra neįtraukiami ar net atstumiami. Tad nenuostabu, kad į Lietuvą sugrįžę frontininkai taip ir nesuranda tinkamų asmenų, kurie vadovautų šiai katalikiškai rezistencijos srovei. Tie, kuriems iš pradžių buvo pavesta vadovauti šiam sąjūdžiui Lietuvoje, tikrai nepriklausė nei tautinei ar katalikiškajai rezistencijai, nei pačiai katalikų bendruomenei (nebent formaliai parodomajai). Nepriklausė nei intelektualiai, išsilavinusiai, nei, kas dar svarbiau, padoriai visuomenės daliai. (Galima tik džiaugtis, kad taip svarbų padorumą šiam sąjūdžiui palaiko vienas aktyvus asmuo, beje, priklausantis ne katalikų, o liuteronų konfesijai.) Nejaugi katalikiškoje Lietuvoje taip trūksta katalikų? Kol kas parinktieji vadovai (bent iš formalių katalikų) neatlaikė išbandymų valdžia, ir tas yra apgailėtina. Bet, svarbiausia, gaila, kad katalikiškoms pajėgoms atstovavęs rezistencinis sąjūdis, kilęs okupuotoje Lietuvoje ir sustiprėjęs išeivijoje, pasiekęs ten visas intelektualines ir pasaulėžiūrines potencijas, grįžęs į Lietuvą lieka visuomenei nežinomas, svetimas ir artėja prie užsisklendimo savyje ribos. Tenka pastebėti, kad daug kas ginčytina ir net nepriimtina yra ir sąjūdžio leidžiamame žurnale „Į laisvę“, nepaisant vis besikeičiančių jo redaktorių.

Prieš savaitę švęsta Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena irgi sukėlė kai kurių minčių. Kaip jau įprasta, tarp apdovanotųjų Prezidentūroje buvo ir garbių, bet ir tiems apdovanojimams netinkamų asmenų. Ką gi, beveik pusę amžiaus svečiose šalyse pragyvenusiam ir „Santaros-Šviesos“ ideologijojoje susiformavusiam Prezidentui vis dar sunku orientuotis Lietuvos gyvenime ir nesutarimų gausybėje, tačiau jį gelbėti turėtų gausūs patarėjai. Tačiau ir šie daugiau atstovauja tiems patiems santariečiams (nors kartais ir katalikus vaizduoja). Tad ir į Prezidentūrą pokyliui pakviesti daugiau nei tūkstantis svečių atstovavo ne už savo laisvę kovojusiai tautai (su viena kita išimtimi), bet įvairiems verslininkams, KGB rezervininkams, ministrams (irgi rezervininkams?), pataikūnams žiniasklaidininkams, taip pat… milijonieriams. Be abejo, reikia (ir galima) bendrauti ir su milijonieriais, bet ar galima atstumti tautą, jos neturtinguosius sluoksnius? O gal aukščiausiam šalies pareigūnui tai daryti galima, nes Konstitucija… nedraudžia ignoruoti neturtingųjų?

Betgi šalies vadovas prieš pat Valstybės dieną gavo įsitikinti, kad valstybėje kažkas negerai. Net arogantiški ministrai ir sostinės merai jo „patarimų“ neklauso, o su nuo nepriklausomybės atkūrimo taip ir neišspręsta žemės reforma susijusi ministrė, lyg carinės Rusijos gubernijos gubernatorė, piršteliu pamojus, tuoj pat skuodžia į imperijos pakraštį – atseit aš esu Rusijos kunigaikštienė ir jokie provincijos prezidentai – man ne autoritetas. O dar svarbiau – aš esu pirmosios Vyriausybės Premjerė, kuriai visą valdžią į rankas tada įdavė ne koks pianistas, neišmanęs didžiosios imperijos „respublikų“ ekonominio suvereniteto, o pačios Rusijos vadai. Tad ekspremjerę, dabar padarytą žemės ūkio ministre, taip ir traukia į motiną Rusiją. O ūkio eksministras, ilgai važinėjęs po savo gimtąją šalį (tikrai įdomūs mūsų Vyriausybės narių „išvažiavimai“ po kitas šalis, laiminant juos užtariančiam Premjerui), taip ir neatvežė žadėto Rusijos akademijos diplomo (o juk iš pradžių tikino, kad jis turi jį savo spintoje), nors šalies mokėtojų pinigus kelionėms ir išleido kaip teisėtas ministras teisėtoje komandiruotėje. Bet užtat nelabai kalti profesoriai iš universiteto, kuriame „mokėsi“ valdančiosios partijos lyderis, tuoj pat išlėkė iš savo kėdžių.

Tad ko yra daugiau, – pergalių ar praradimų, – parodo pats gyvenimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija