Atnaujintas 2005 liepos 20 d.
Nr.54
(1355)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pasaulio lietuviai savo tėvų ir protėvių ir žemėje

Kazimieras Dobkevičius

Dalis Pasaulio lietuvių bendruomenės
suvažiavimo dalyvių prie Trakų pilies

Pasaulio LB valdybos narys
dr. Bronius Makauskas
su lietuvaitėmis iš pasaulio Kernavėje,
prie Juozo Šiaučiūno pradinės mokyklos

Pasaulio LB Jaunimo sąjungos
pirmininkė
Dalia Henkė

Šveicarijos LB pirmininkė poetė,
rašytoja Janina Survilaitė-Vaitkevičienė

Literatūrinėje „dvikovoje“ – Europos
Parlamento narys prof. Vytautas
Landsbergis ir Australijos lietuvė
poetė Lidija Šimkutė-Pocienė
Autoriaus nuotraukos

Iš kairės: Kernavės kasinėjimų
vadovas prof. dr. Aleksas Luchtanas
kartu su Kernavės istorinio-landšaftinio
muziejaus direktoriumi Sauliumi Vadišiumi
aiškina PLB valdybos vadovui Gabrieliui
Žemkalniui Kernavės istoriją

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkas Gabrielis Žemkalnis kasmet sukviečia bendruomenių kraštų valdybų pirmininkus, Jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkus, jų atstovus, taip pat kviestinius asmenis. Šiemet susitikimui pasirinkta senoji Lietuvos sostinė – Trakai. Labai greitai keičiasi pasaulio lietuviai. Jie yra labai skirtingi. „Negalima lyginti, tarkim, Čikagos ir Irkutsko lietuvių, nors ir vieni, ir kiti – pasaulio lietuviai. Jų įnašai svarbūs, bet skirtingi,“ – teigia PLB vadovas G.Žemkalnis.Apibendrinti pasaulio lietuvius labai sunku, nes reikia vertinti atskirų bendruomenių veiklą, žiūrėti, ką jos yra pasiekusios. Sibiro lietuviai mums atskleidė istorinę tiesą, o Čikagos (plačiąja prasme) davė ir duoda demokratijos supratimą, valdymo idėjas, politinę kultūrą. Lietuvoje dar vis stereotipiškai suprantama, kas yra pasaulio lietuviai, kas ta Pasaulio lietuvių bendruomenė. Esmė – mes esame viena tauta. Pasak G.Žemkalnio, Lietuvoje dar nuo pokario ir vėlesnių laikų gajus stereotipas, kad užsienio lietuvis – tai turtingas dėdė iš Amerikos. Tai klaidingas stereotipas.

Iš savo patirties ponas Gabrielis sako žinąs, kad tuo metu, kai tik prasidėjo lietuviška veikla, daugiausia prie jos prisidėjo neturtingi žmonės. Dabar svarbu, kad pasaulio lietuviai (tiek naujieji, tiek senieji) neatitoltų nuo lietuvybės, domėtųsi politiniu gyvenimu, dalyvautų rinkimuose ir nebūtų abejingi lietuviškai veiklai.

Pasaulio lietuvių suvažiavime dalyvavo PLB valdybos nariai Jaras Alkis, Dalia Henkė (PLB Jaunimo sąjungos pirmininkė), Roberto Ibarra Vėta, dr. Bronius Makauskas, Liūda Rugienienė, Romas Vaštokas, Estijos LB pirmininkė Rasa Unt, Kanados LB pirmininkė Rūta Žilinskienė, Šveicarijos LB pirmininkė, poetė ir rašytoja Janina Irena Survilaitė – Vaitkevičienė, Prancūzijos LB pirmininkas Linas Maknavičius.

Pirmiausia pakalbinau PLB valdybos narį dr. Bronių Makauską, gyvenantį Varšuvoje. Jis pasakojo, jog, Lenkijos valdžiai ribojant Seinų krašto lietuvių vaikų galimybes mokytis gimtąja kalba ir nuo rugsėjo pirmosios dienos uždarant paskutines lietuviškas mokyklas Seinų krašte, Lenkijos lietuviai siekė, kad jų vaikai neatsidurtų gatvėje.

Imtasi statytis mokyklą. Pagrindiniu statybos darbų užsakovu ir konkurso rengėju tapo Vyskupo Antano Baranausko fondas, nes statybos Lenkijos teritorijoje negali užsakyti ir organizuoti užsienio institucija ar organizacija. Žodžiu, įvyko interesų konfliktas, kas ir kada vykdys statybos darbus. Duok Dieve, kad rudenį Lenkijos lietuvių vaikai Seinų krašte galėtų eiti į lietuvišką mokyklą. Lietuviškos salos Lenkijoje – Vroclave, Ščecine, Gdansko-Slupsko teritorijoje nyksta arba baigia išnykti. Vieni asimiliavosi, kiti išmirė. Lietuviai dirba, gyvena daugiausia Suvalkų, Seinų, Punsko trikampyje. Daktaro B.Makausko nuomone, dabartinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės disponuoja dideliais pinigų srautais, todėl reikėtų atskirti nacionalinių mažumų pačioje Lietuvoje klausimus, įkuriant atskirą išeivijai skirtą departamentą. Tuomet galima būtų tikslingiau skirstyti lėšas PLB poreikiams. Dar vienas svarbus aspektas, kuris išryškėjo PLB mokslo ir kūrybos simpoziume – kad būtų bendraujama ne partiniu pagrindu. Užsienio lietuviai turi jausti visus bendravimo subtilumus ir niuansus. Lenkijoje lietuviai turi penkiolikos minučių eterio laiko radijuje. Ką galima per tokį laiką pateikti Lenkijos lietuviui? – klausimu iškelia savo abejonę dr. B.Makauskas.

Pirmieji lietuvių pėdsakai Šveicarijoje

Apie Šveicarijos lietuvius maga sužinoti kuo daugiau, todėl tuo tikslu ir pakalbinau Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkę Janiną Ireną Survilaitę-Vaitkevičienę. J.I.Survilaitė gimė Lietuvoje, Raseinių rajone.1972 metais baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Atgimimo metais (1990) išvyko į Šveicariją. Ten 1999-aisiais išrinkta LB pirmininke. Lietuvoje žinoma jos kūryba: 1994 metais išėjo eilėraščių rinkinys „Negrįžtančių žvaigždžių lietus“, 1997 metais – romanas „Degėsių gėlės“, o 2004-aisiais – dr. V.Dargužo biografinė apybraiža „Mylėsi Lietuvą iš tolo“. Šiemet pasirodė unikali šios autorės knyga „Alpių lietuviai“, kuri pareikalavo ilgo ir kruopštaus darbo su archyviniais šaltiniais. Tai sektinas pavyzdys, kaip branginti savo tautinį palikimą...

Tie laimingieji, kurie įsigys minėtą knygą, gaus atsakymus į visus klausimus apie lietuvius Šveicarijoje. Prieškario Lietuvos diplomatas Šveicarijoje dr.A.Gerutis rašo, kad pirmuosius lietuvių pėdsakus šio krašto archyvuose užtikęs net XV a. pradžioje, kai Lietuvos atstovai pirmą kartą dalyvavo Bažnyčios suvažiavime Bazelyje. XVI a. viduryje pirmoji lietuvių studentų banga iš garsių Lietuvos didikų šeimų (Radvilų, Kiškų ir kt.) atvyko semtis mokslų į Bazelį ir Ženevą. Archyvų įrašai liudija, kad XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Bazelyje studijavo 25 lietuviai. Baigę mokslus, jie užėmė aukštas pareigas LDK. Apie XVII a. vidurį lietuvių ir šveicarų ryšiai nutrūko ir, be carinės Rusijos laikais į Lietuvą kviečiamų šveicarų – sūrininkų, beveik jokių žinių nerandama. Nepasisekę 1831 ir 1863 metų sukilimai nubloškė dalį sukilėlių į Šveicariją. Vėliau, nepakęsdami carinės priespaudos (arba studijuoti), į Šveicariją buvo atvykę J.Šliūpas, A.Moravskis, V.Čepinskas, J.Biliūnas, P.Žitkevičius, Maironis, J.Basanavičius, J.Bagdonas, J.Kaukas, Jurgis Šaulys, Pijus Grigaitis, Bronius Untulis, Antanas Garmus ir daugelis kitų. Katalikiškasis Friburgo universitetas buvo tapęs Lietuvos dvasininkų studijų centru. Jame mokslus ėjo (vėliau tapę Lietuvos vyskupais) Jurgis Matulaitis, Pranciškus Būčys ir Vincas Borisevičius, kunigai rašytojai – Adolfas Sabaliauskas, Motiejus Gustaitis. Mokslo žinių Šveicarijos universitetuose sėmėsi rašytoja Marija Pečkauskaitė ir net penki būsimieji Lietuvos universiteto rektoriai: Jonas Šimkus, Vincas Čepinskas, kun.P.Būčys, Petras Jodelė ir S.Šalkauskis.

Šveicarijos LB istorija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1945 metais šią šalį užplūdo pabėgėliai. 1945- 1946 metais lietuviai Šveicarijoje įkūrė Lietuvių sąjungą (ŠLS). Jos valdyba 1948 m. liepos 3 d. visiems Šveicarijos lietuviams išsiuntinėjo ŠLS nuostatus. Valdybos pirmininku išrinktas plk.J.Giedrys. 1945-1950 metais ŠLS organizavo Vasario 16-osios šventes. 1949 m. birželio 4 d. VLIK’as Vokietijoje paskelbė Lietuvių Chartą. Ja vadovaujantis, buvo įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Paskelbus PLB steigiamąjį aktą, Šveicarijos lietuviai vieni pirmųjų Europoje 1951 m. rugpjūčio 20 d. Ciūriche įkūrė Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB). Pirmąją valdybą sudarė kun. dr.J.Navickas, Elena Garbačiauskienė ir dr. Albertas Gerutis.

Šiuo metu ŠLB jungia apie 170 narių. „Esame maža, bet draugiška bendruomenė, – sako J.Vaitkevičienė. – Nors bendruomenė gyvuoja nuo 1950 metų, šiandien didžioji jos narių dalis – „trečiosios bangos“ lietuviai. Kilo mintis įkurti lietuvišką mokyklėlę. Šiemet pavasarį mokyklėlė gražiu pavadinimu „Lituanica“ jau pradėjo savo darbą. Dvidešimt du lietuvaičiai (nuo dvejų iki vienuolikos metų) kiekvieną sekmadienį lanko savo mokytojos Jūratės Caspersen įkurtą mokyklėlę. Keturi penktadaliai (80 proc.) vaikų yra gimę Šveicarijoje.

Tautiečiai Prancūzijoje

Jaunas energingas Prancūzijos lietuvių bendruomenės (PrLB) valdybos pirmininkas Linas Maknavičius tik keleri metai, kaip eina PrLB pirmininko pareigas. Jis teigia, kad bendruomenėje yra penki šimtai lietuvių. Vyresnių ir jaunų lietuvių yra po lygiai.

Daugiausia narių gyvena Paryžiuje. Marselyje prieš dvejus metus įsikūrė arti 20 lietuvaičių bendruomenė. Kitais metais PrLB švęs savo įsikūrimo 60-ąsias metines. Lietuviai daugiausia sukūrę mišrias šeimas. Prancūzijoje tradiciškai iškilmingai švenčiama Vasario 16-oji. Bendruomenėje daug išsilavinusių žmonių: menininkų, dailininkų, muzikų. Jau vien pianistės Mūzos Rubackytės vardas daug ką sako. PrLB tarybą sudaro vienuolika asmenų. Valdyboje – tik penki žmonės. Visi visuomeninkai. Kartais tenka ir savo kišenes palengvinti, sako Linas, kuris, baigęs mokslus Prancūzijoje, eina atsakingas pareigas Prancūzijos ryšių sistemoje. Paryžiuje veikia lietuviško kino klubas, kurio nariai renkasi kas mėnesį. Baigdamas pokalbį, L.Maknavičius sako, kad iš viso Prancūzijoje yra beveik trys tūkstančiai lietuvių, tačiau ne visi dalyvauja PrLB veikloje.

Diskusijos, vakaronės, išvykos

Suvažiavime buvo svarstytos užsienio lietuvių švietimo, ryšių su Lietuva stiprinimo, lietuvybės išsaugojimo, naujosios emigracijos problemos, kalbama ir diskutuojama apie santykius su Lietuvos valstybinėmis institucijomis, apie PLB ir kraštų bendruomenių santykius, švietimą, PLB veiklos finansavimą, Lietuvos valstybės politiką užsienio lietuvių atžvilgiu ir kt. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMIED) prie LR Vyriausybės generalinis direktorius Antanas Petrauskas sakė, kad paremta apie 200 kultūros, švietimo projektų, departamentas rūpinosi PLB kultūros centrų užsienio šalyse kūrimu, jų veikla. Daug dėmesio skyrė lituanistinėms stovykloms. Jas aprūpino vadovėliais, mokymo priemonėmis. Rengė seminarus mokytojams, vasaros švietimo ir poilsio stovyklas užsienio lietuvių vaikams Lietuvoje.

Vieną dieną PLB posėdžiavo kartu su PLB Jaunimo sąjungos atstovais ir jos pirmininke Dalia Henke, gyvenančia Hamburge (Vokietija). D. Henkė pristatė jau suderintą projektą dėl kitų metų (2006 m.) birželio 23 – liepos 9 dienomis Kanadoje įvyksiančio Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso. Renginys vyks Toronte, Hamiltone ir Monrealyje. Savo ruožtu kitais metais įvyks Pasaulio lietuvių bendruomenės delegatų rinkiminis XII Seimo suvažiavimas. Bus renkama nauja vadovybė. Tai vyks pagal veikiančią PLB konstituciją.

Vyko labai įdomi poezijos vakaronė, kurios metu Australijos lietuvė poetė Lidija Šimkutė-Pocienė, prof. Vytautas Landsbergis skaitė savo kūrybą. PLB dalyviai taip pat klausėsi europarlamentaro V.Landsbergio argumentuotų minčių apie Lietuvos ir Rusijos santykius, atsakė į visus pateiktus klausimus.

Priešpaskutinę suvažiavimo dieną PLB kartu su PLB Jaunimo sąjungos atstovais dviem autobusais nuvyko į Pasaulio kultūros paveldo sąrašus įtrauktą senąją Lietuvos valstybės sostinę Kernavę, kur vyko tradiciniai Archeologijos dienų renginiai. Tai Valstybės dienai skirtas šventinis renginys. Lietuvaičiai iš visų kontinentų (kai kas pirmą kartą) išvydo visus penkis piliakalnius, kurie viduramžiais sudarė Kernavės gynybinę sistemą. Pamatė savo akimis vietovę, kurioje gyventa prieš 11 tūkstančių metų, kuri buvo tapusi mūsų valstybės forpostu, nes tokios pilys gynė mūsų kalbą, kultūrą ir valstybingumą, sakė prof. dr. Aleksas Luchtanas. Tik viduramžių riterių turnyro metu vykusios kovos Kernavėje tądien buvo komentuojamos rusų kalba, ir nevisi, ypač jaunieji lietuviai, suprato. Pasaulio lietuviai šiai ekskursijai teturėjo tik vieną valandą ir penkiolika minučių. Mažoka. Reikėjo bent keturių valandų, kad pajustų tą buvusios sostinės dvasią, didingą trauką, išliekamąją vertę. Juk buvo svečių iš Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Baltarusijos, Rusijos, kurie demonstravo XII-XIV amžių amatus, dirbinius, monetas senovės valgių gamybos receptus ir dar daug, ką mes jau seniai užmiršome. Nusilenkė kunigui Nikodemui Švogžliui-Milžinui (tokiu slapyvardžiu rašiusiam Lietuvos bažnyčių istoriją Amerikos laikraščiams). Pabuvo prie mūrinės Juozo Šiaučiūno pradinės mokyklos, statytos 1929 metais prie demarkacinės linijos. Išvydo lietuviai ir prof. A.Kmieliausko sukurtą paminklą Mozei (vienintelis toks paminklas Lietuvoje). Įspūdžių lietuvaičiai išsivežė daug. Iki kitų metų turėtų pakakti viską pasverti, apsvarstyti, prisiminti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija