Atnaujintas 2005 liepos 22 d.
Nr.55
(1356)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Politinis žongliravimas

Vasaros vidurys alsuoja karščiu. Karščiu gamtoje ir politikoje. Jei bešylantis planetos klimatas mums atneša tropinę šilumą, kartais paįvairinamą neregėto stiprumo liūtimis ar škvalais, tai ir politikoje nerimsta didžiųjų skandalų atgarsiai. Lietuva tiesiog negali gyventi be kokio nors skandalo.

Ir visgi politika žymiai paslaptingesnė nei gamta. Čia negalioja jokie dėsniai, beveik nėra ir pasikartojimų. O išvesti paraleles irgi be galo sunku. Paskutines savaites ir mėnesius rusenęs dviejų finansinių oligarchų - ūkio ministro iš kairės ir sostinės mero iš dešinės - ginčas dar nesibaigė. Kaip ten bus toliau, dabar neišdrįstų spėlioti nė pats įžvalgiausias pranašautojas.

Didžiojo politinio pasistumdymo pradžioje daugelis vieningai pranašavo abiejų politinių mamutų žūtį. Net išvesta abipusė Prezidento nepasitikėjimo paralelė. Kaip žinoma, abu šio triukšmo herojai gana panašūs savo būtomis ar nebūtomis nuodėmėmis. Kalbant oficialiai ir sausai, tai vadinama viešųjų ir privačiųjų interesų nesuderinamumu. Paprastai tariant, viskas sukasi apie pinigus, nemažus pinigus. Tačiau kaip tik čia V.Uspaskicho ir A.Zuoko panašumai baigiasi. Jau vien todėl, kad vienas jų jau paliko savo aukštą postą, o kitas nė neketina to daryti. A.Zuokas netgi netikėtai sugrįžo vadovauti savajai partijai.

Žiūrint iš vienadienės naudos pozicijų, sostinės mero padėtis yra žymiai palankesnė. Jis išsaugojo visus turėtus postus. Į jo pusę stojo netgi jo politinis oponentas premjeras A.Brazauskas, netikėtai pakeitęs savo toną jaunojo kolegos atžvilgiu. Tiesa, kandūs žurnalistai atkreipė dėmesį į tai, kad Premjero požiūris pakito tik po to, kai paaiškėjo, jog Vilniaus savivaldybėje pritarta K.Brazauskienės verslo plėtros planams. Kita vertus, juk formaliai nieko neteisėto nebuvo – nuspręsta, kad Vilniaus meras ir K.Brazauskienė nesupainiojo savo viešųjų ir privačiųjų interesų... O štai Seimo komisija, tyrusi Darbo partijos lyderio veiklą, tokių pažeidimų surado.

Kas lemia tokią Premjero poelgių logiką? Ar užtenka vien paremti K.Brazauskienę ir jau esi išgelbėtas? Galbūt. Kita vertus, turbūt neigiamomis V.Uspaskichui išvadomis norėta kiek užvožti per nosį pernelyg į „šešėlinio“ Premjero vaidmenį įsijautusiam didžiausios frakcijos Seime lyderiui.

Formaliai daugiausia pralošė V.Uspaskichas. Jis paliko ir Seimo nario, ir ministro postą. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Iš esmės šis politikas pasiliko plačią taktinio manevro laisvę. Ne paskutinėje vietoje yra ir atgimimo variantas. Ir tikrai – štai po kelių savaičių pauzės pagaliau „surastas“ eksministro aukštojo mokslo diplomas. Tai, kad šis žmogus baigė tada jau neegzistuojantį fakultetą ir diplomas patvirtintas neegzistuojančios SSRS anspaudu, jau kiek primiršta. Tiesa, gal kiek kelia nusivylimą tokios diplomo „paieškos“ ilgumas – jie ką, ten, Maskvoje, neturi talentingų falsifikatorių, kad teko taip ilgai laukti? Kita vertus, Kėdainių caras geras psichologas. Juk jis pakluso oficialių Seimo tikrintojų išvadoms. O atsistatydinęs iš dviejų postų, jis išvengė ir galimos apkaltos Seime. Sužaista nepriekaištingai – iš šono publikai atrodo, kad šis žmogus pakluso viešajai opinijai ir netgi Prezidento moralizavimams. Iš tikrųjų jam į tai tik nusispjauti, tačiau paprastų žiniasklaidos kanalų suklaidintų piliečių akyse jis išliko garbingas.

Dabar gi matome prasidedantį V.Uspaskicho revanšą: jis pagaliau atrado savo aukštojo mokslo diplomą. Jis yra žymiai moralesnis už užsispyrėlį A.Zuoką, kaip kvailą paauglį, įsitvėrusį Vilniaus mero posto. V.Uspaskichas yra neteisingai puolamas už tai, kad nori gero savo rinkėjams.

Taip gali atrodyti iš šalies. Taip iš šalies ir atrodo daliai žmonių. Neužmirškime tos banalios tiesos, kad mūsų rinkėjai myli neva neteisingai puolamus ir skriaudžiamus politikus. Staigūs R.Pakso politinės karjeros viražai, jam „ryžtingai“ trankant Vyriausybės vadovo durimis, padėjo pasiekti Prezidentūrą.

O realybė gali pasirodyti žymiai paprastesnė. V.Uspaskichui lengva palikti postus ir grąžinti mandatus. Už jo vis tiek stovi didžiausia Seimo frakcija. Kad ir kokie būtų tie darbiečiai, tačiau jų parama paprasčiausiai garantuoja politinę A.Brazausko ilgaamžystę. Koalicijos trapumą suvokia visos ją sudarančios partijos. Juk paėmus atskirai, pašalinus nors vieną iš koalicijos narių, labai lengva tapti nelabai įtakinga nežymia opozicine partija. To ypač bijo ir socialliberalai, ir „rusų kunigaikštienė“ K.Prunskienė, ir socialdemokratai. Todėl ši koalicinės valdžios konstrukcija bus ramstoma iki paskutiniųjų.

Su A.Zuoku viskas sudėtingiau. Jis vadovauja didelei (kol kas) opozicinei partijai ir turi sostinės mero postą. Čia nesigilinsime, kokiais būdais ir priemonėmis jaunas fotogeniškas verslininkas tapo didžiausio šalies miesto vadovu. Aišku viena – jei A.Zuokas savanoriškai išeitų iš sostinės vadovo posto, jo vietą greitai užimtų kitas politikas.Tada liberalcentristų lyderiui iškiltų užmaršties grėsmė. Jo neužmirštų tik tie, kurie parėmė jį kovoje už šį postą. Parėmė finansiškai. Priminsime, kad kovota ne už simbolinį Lietuvos miesto, kad ir didžiausio, mero postą. Kovota už didžiąją dalį į Lietuvą ateinančių investicijų, už didžiulius, dešimtimis ir šimtais milijonų litų vertinamus verslo projektus. Juk didžioji šių projektų dalis kaip tik ir įgyvendinama Vilniuje...

Sostinės meras negali pats savanoriškai apleisti sostinės vadovo kėdę. Jis yra asmeninis tų sandėrių garantas arba, jei norite, įkaitas. Jo vadovaujama partija yra opozicijoje ir neturi galimybių apginti savo vadovo Seimo ar Vyriausybės lygmenyje. O už klaidas ar netesėtus pažadus reikėtų atsakyti savo kailiu. Netikite? Paklauskite Abonento.

Visai kas kita – Darbo partijos vadovas. Jis irgi verslininkas, net turtingesnis už A.Zuoką. Bet už V.Uspaskicho nugaros stovi didelė jėga. Tai Darbo partija, gavusi daugiausia balsų per Seimo rinkimus. Už jo nugaros stovi ir dabartinė Seimo dauguma. Tuo pat metu bet kokie nedrąsūs pasvarstymai apie galimą Darbo partijos lyderio keitimą tėra primityvi demagogija. Juk ir mes suvokiame, kad Darbo partija yra vieno žmogaus partija. To paties agurkinio barono!

Liūdniausiai čia turėtų jaustis liberalcentristai. A.Zuokas, pajutęs, kad turi šalininkų daugumą partijoje, tuoj pat sugrįžo į vadovo postą. Iš pirmo žvilgsnio viskas atlikta nepriekaištingai – net didžiausią A.Zuoko kritiką K.Glavecką iš partijos išmetė laikinai V.Bogušio vadovaujama valdyba. Bet nesmagus jausmas išliko – kaip čia dabar? Tokia demokratiška, neva vakarietiška partija, o savo kritikus meta lauk kaip muses iš barščių. Ar tikrai mūsų liberalai tokie tolerantiški, ar paprasčiausiai ši partija tampa vieno ambicingo verslininko-politiko biznio projektų priedanga? Į šį klausimą visiškai skirtingai atsakytų koks R.Ozolas ar V.Bogušis. Kalbame apie jų susirėmimą LTV laidoje „Spaudos klubas“ (2005 07 13). Buvusį centristų lyderį filosofą R.Ozolą galima suprasti, bet ir kartu užjausti – iš šio skandalo jo vadovaujamai NCP tikrai naudos nebus daug. R.Ozolas tikrai nėra charizmatinė asmenybė, kuri galėtų prisikelti iš politinės užmaršties. Pagaliau ir į tą pačią upę dukart neįbrisi. Bet šio žmogaus argumentai tikrai žymiai įtikinamesni nei V.Bogušio konjunktūriniai veblenimai pagal principą: „Iš kur vėjas papūs, ten ir linksiu“. Šiuo atveju tas linkimo krypties dispečeris V.Bogušiui yra A.Zuokas... V.Bogušį galima suprasti – juk jo biografijoje būta daug blaškymosi ir išdavysčių. Jis buvo pašalintas iš Laisvės lygos, po to įnešė savo juodą indėlį į LKDP suskaldymą ir susilpninimą, kurdamas moderniuosius krikščionis demokratus. Kur dabar šitie modernistai?

Liberalai žaidžia su ugnimi. Jų lyderis negali trauktis iš mero posto, nes tai gali nulemti jo politinio gyvenimo (ar tik?) pabaigą. Pernelyg daug prikalbėta ir prižadėta „Rubikonui“ ir kitiems verslo draugams. Net Prezidentas viešai nusisuko nuo savo politinio globotinio, nors šis dar kartais slapta ir atvyksta į V.Adamkaus rengiamus vakarėlius. Tuo tarpu visi, kurie suvokia, kuo tai gali baigtis ateityje, palengva jau dedasi daiktus, rengdamiesi palikti prakiurusį A.Zuoko laivą. Vienas pirmųjų tai padarė žmogus, „ištempęs“ liberalų sąrašą paskutiniuose Seimo rinkimuose, pavyzdingas eurobiurokratas Petras Auštrevičius. Tikrai yra apie ką pagalvoti liberalizmo strategams – juk jų partiją į politines aukštumas ištempia ne doktrinos patrauklumas ar geri darbai (čia kažkodėl visąlaik prisimenu Nerimi neva plaukiantį vieno sostinės deputato lavoną, brrr!), o fotogeniški ir jauni politikai, kovotojai už teisybę ar šiaip pavyzdingi biurokratai. Tokie kaip R.Paksas (2000 m.) ar P.Auštrevičius (2004 m.). Ką darys liberalcentristai ateinančiuose Seimo rinkimuose? Vėl ieškos visuomenėje įžymių žmonių ir statys juos į sąrašo priekį, stengdamiesi užmaskuoti savo intelektualinę potenciją? Juk, būkime atviri, nei E.Gentvilas, nei G.Steponavičius partijos iki 5 procentų tikrai neištemps.

Ir dar vienas, paradoksaliausias, pastebėjimas. Kad ir kaip būtų keista, šis politinis sąmyšis ar partinė krizė yra naudingiausia dviem mūsų politikos banginiams: konservatoriams ir socialdemokratams. Žiūrint iš valdžios pozicijų, pažemintam V.Uspaskichui reikės laiko ir palankių aplinkybių sustiprinti savo pozicijas. Darbiečių revanšas nėra neįmanomas. Tačiau iš kitos pusės visi, bent kiek realiau mąstantys politikai – pragmatikai, o tokių ypač daug Darbo partijoje, savo tolesnės karjeros kelius labai greitai gali pasukti socialdemokratų ar (čia nėra esminio skirtumo) socialliberalų link. Taip jau pasielgė ir liberaldemokratas Seimo narys A.Sireika-Sereičikas, perbėgęs pas A.Brazauską. Tokių politinių migrantų vėliau padaugės, ypač šiai Seimo kadencijai einant į pabaigą.

Suirzę ir perpykę liberalcentristai ėmė priekaištauti netgi konservatoriams. Bet argi konservatoriai kalti, kad liberalus daugiau skandina ne aplinkinių kritika, o paprasčiausiai nelogiškas jų lyderio elgesys? Suprantama, laikas dirba konservatorių naudai. Dalis A.Zuoko elektorato, nusivylusio jo intrigomis, gali atitekti konservatoriams. Bet ir šiems politikams siūlyčiau pernelyg nesidžiaugti. Ar jie pajėgtų vieni, be partnerių iš dešinės, laimėti Seimo rinkimus? Atsakyti į šį klausimą labai keblu. Juk naujausioje Lietuvos istorijoje dar nebuvo tokio momento, kai dešinėje liko tik viena didelė politinė partija. Ar pavyktų tai atlikti vieniems konservatoriams? Nepaisant jų populiarumo tarp dalies rinkėjų, jie turi ir ištikimą antipatikų būrį. Kaip pasakė vienas mūsų giminaitis iš Užnemunės kaimo – dabar rinksime bet ką, tik ne konservatorius.

Kas atsitiks, jei konservatoriai liks vieniši ir nesugebės nugalėti kairiųjų ir populistų? Trečias A.Brazausko premjeravimas? Neduok Dieve! Gal jau visgi užteks rinkti buvusius nomenklatūrininkus? O gal jūs norite, kad Lietuvos vidurinįjį sluoksnį, anot dabartinio Premjero, sudarytų 350 tūkst. valdininkų? Tokia yra didžioji jo svajonė.

Mes to nenorime. Bet permainos būtinos. O šalies perspektyva kol kas neaiški. Ir visai ne rožinė...

Povilas Strapšys

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija