Atnaujintas 2005 liepos 22 d.
Nr.55
(1356)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kraujo ištroškę klanai

Petras KATINAS

Prasidėjus neramumams Čečėnijos kaimynystėje – Dagestane, imta kalbėti, kad Šiaurės Kaukazo regione atsirado antrojo Kaukazo karo židinys ir Rusijos armijai dabar reikės kautis dviem frontais. Į Dagestaną buvo skubiai permesti keli papildomi Rusijos vidaus kariuomenės daliniai. Iš pradžių oficiali Kremliaus propaganda ir vietinė Dagestano valdžia dėl padidėjusių ginkluotų išpuolių, kasdieninių pasikėsinimų į valdžios pareigūnus tradiciškai kaltino čečėnų „banditus“. Tačiau pastaruoju metu tokie kaltinimai tolydžio silpnėjo, o dabar visiškai nutilo. Pernelyg akivaizdu, kad čečėnų laisvės kovotojai dėl kruvinų įvykių Dagestane yra niekuo dėti. Pirmiausia plėšikauja ir žudo žmones federalinės armijos kareiviai. Jau užfiksuota daugybė faktų, kai rusų kareiviai pagrobia paprastus Dagestano gyventojus, atsisakančius atiduoti savo turtą, o vėliau juos nuveža į Čečėniją, nužudo ir paskelbia, jog tai – čečėnų „teroristai“. Bet ne tai svarbiausia. Dagestane vyksta žūtbūtinė vietinių klanų ir etninių grupuočių kova. Anot Rusijos dienraščio „Izvestija“ politikos apžvalgininko Valerijaus Vyžutovičiaus, Dagestanas tuo ir skiriasi nuo „bendrarusiškojo standarto“, jog čia korupcija turi klaninį-etninį, o ne oligarchinį standartą kaip Rusijoje. Iš tiesų Dagestane gyvena per 30 tautų ir tautelių bei genčių – daugiausia avarų, darginų, kumynų, lezginų, lakų, tabasaranų, pogajų, agulų ir t.t. Apie daugelį tų etninių grupių žino tiktai mokslininkai.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Dagestano valdantieji klanai ėmė įnirtingai rungtis dėl valdžios, o pastaruoju metu ši kova įgavo nebekontroliuojamą pobūdį. Rusijos federalinės armijos daliniai į tą kovą nesikiša, nes ir rusų karininkams, ir federalinės valdžios atstovams iš tos klanų kovos irgi nubyra nemažai. Kaip ir Maskvoje sėdintiems biurokratams, „besirūpinantiems“ Dagestano reikalais.

Sprendžiant iš Rusijos ir nedaugelio užsienio žurnalistų, apsilankiusių paskutiniuoju metu Dagestane, aprašymų, tokios baisios ir akiplėšiškos korupcijos nėra niekur kitur buvusios Sovietų Sąjungos platybėse. Visos valdžios pareigybės Dagestane perkamos ir parduodamos. Tą pripažino netgi Dagestano liaudies susirinkimo pirmininkas Muchu Alijevas, pareiškęs: „Dagestane nėra nė vienos pareigybės, į kurią žmogus būtų paskiriamas be kyšio“. Kainos priklauso nuo konjunktūros, bet kyšių dydžiai visiems žinomi. Pavyzdžiui, rajono administracijos vadovo postas kainuoja 150 tūkst. dolerių. Ministro kėdė – nuo 450 iki 500 tūkstančių. Tačiau daugiausia kainuoja postai, susieti su federalinio biudžeto pinigų skirstymu, muitine ir mokesčių inspekcija. Už tas kėdes reikia sumokėti milijoną dolerių ir daugiau. Mat šie valdininkai savo pajamomis turi dalytis su Maskvos viršininkais, o tie ima daug, tad keliasdešimt tūkstančių dolerių jiems – tik kišenpinigiai.

Neseniai Dagestane įvyko didžiulis potvynis ir ištvinusi Tereko upė tiesiog nušlavė daugybę kaimų. Federalinė valdžia Maskvoje buvo skyrusi tam reikalui, t.y. Tereko vagai gilinti ir damboms statyti, kelis šimtus milijonų rublių. Po ne pirmos stichinės nelaimės į Dagestaną atvykęs Rusijos nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu tiesiai paklausė vietos valdžios: „Kur pinigai?“ Naivus klausimas. S.Šoigu, patyręs ministras ir ne naivuolis, galėjo ir susilaikyti nuo tokio klausimo. Juk, kaip rašė vienas Dagestano žurnalistas, Maskva, prieš skirdama tokius pinigus, privalėjo žinoti, kad jau ne kartą ir ne pirmai stichinei nelaimei Dagestane atsitikus, iš federalinio biudžeto buvo skiriami nemaži pinigai ir visi jie būdavo išvagiami. Tiesa, 15-30 proc. tų pinigų grįždavo į Maskvos valdininkų, skyrusių tuos pinigus, kišenes. Beje, visi Šiaurės Kaukazo, konkrečiai, Dagestano, ekspertai ne kartą skelbė, jog toks federalinių dotacijų kiekis sukelia naują pasikėsinimų bangą prieš Dagestano valdančiuosius. Beje, Dagestanui dotacijos iš Rusijos biudžeto sudaro daugiau kaip 85 proc. visos respublikos biudžeto. Tai yra kasmet skiriama po 15 milijardų rublių. Todėl ministrų, kurie atstovauja įtakingiems klanams, nužudymai ir kiti kruvini susidorojimai su valdžios pareigūnais siejami tik su biudžetinių pinigų dalybomis.

Visi jau įprato, kad ministrai Dagestane anksčiau ar vėliau nužudomi. Jau nužudyti keli nacionalinės politikos, informacijos ir ryšių ministrai. Nebespėjama ant ministerijų pastatų kabinti memorialinių lentų. Pasikėsinimai į aukščiausiosios valdžios pareigūnus dabar Dagestane vyksta kasdien, ir nieko tai jau nebestebina. Dagestano parlamento pirmininkas M.Alijevas vis kartoja, kad ministrus ir kitus aukštus pareigūnus žudo islamistai, kurie esą siekia atplėšti Dagestaną nuo Rusijos. Tai jis pasakė ir dar vienoje spaudos konferencijoje. Tačiau pamatęs, jog žurnalistai atvirai šaiposi iš tokių teiginių, M.Alijevas pasitaisė: „Į valdžią veržiasi žmonės su didžiulėmis ambicijomis ir dar didesniais pinigais“. Vietiniai verslininkai nedvejodami įsitikinę, kad valdžios pareigūnai, o ne jokie islamistai ar čečėnų „teroristai“ žudo ministrus, jų pavaduotojus ir kitus aukštus valdininkus. Kaip rašo „Izvestijų“ apžvalgininkas V.Vyžutovičius, svarbiausias dalykas, dėl ko vyksta kruvinos ir žūtbūtinės kovos Dagestane, yra kuo daugiau „išmušti pinigų iš federalinio biudžeto. Esą dėl padėties respublikoje stabilizavimo. O nuolatinis ministrų žudymas pateikiamas kaip įrodymas, jog padėtis nestabili. Nesvarbu, kad to ar kito ministro nužudymą užsakė, o dažnai ir įvykdė, asmeniškai pats pinigų iš Maskvos prašytojas. Kaip teigia Rusijos saugumo tarnybų atstovai, kategoriškai atsisakę minėti savo pavardes, daugeliu atveju aukštieji valdininkai inscenizuoja pasikėsinimus į savo gyvybes. Yra tokių, prieš kuriuos neva buvo pasikėsinta net po keliolika kartų. Po kiekvieno tokio pasikėsinimo „nukentėjusiam“ padidinama asmeninė apsauga. Šitaip po penkių šešių pasikėsinimų koks nors ministras ar kitas aukštas valdžios administratorius jau turi iki dantų ginkluotą savo asmeninę gvardiją.

Dabar Dagestane rengiamasi pakeisti Dagestano vadovą, valstybės tarybos pirmininką Magomedovą. Buvo skelbiama, jog netrukus, kai jam sukaks 75 metai, jis pats atsistatydins ir praneš apie pasirinktą savo įpėdinį. Tačiau Kremlius bijo ir pagalvoti, kas prasidės po Magomedovo pasitraukimo. Šiaip ar taip, jis kartais sugebėdavo apraminti įsisiautėjusių klanų vadeivas – postais ir pinigais, ir tik jo dėka, kaip teigia politikos specialistai, Dagestano dar neužliejo visuotinė kraujo banga. Tačiau, pasak vieno Rusijos Dūmos atstovo, jeigu šis „akmuo“ (Magomedovas) bus nustumtas, Dagestane įvyks neregėta kalnų griūtis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija