Atnaujintas 2005 liepos 27 d.
Nr.56
(1357)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kraupios lietuvių istorijos paslaptis

Viktoras Baltutis

Knygos „Akivaras“ viršelis

Lietuvių tauta išgyveno dvi okupacijas. Tai juoda dėmė istorijoje, paženklinta motinų ašaromis, išvaitota jaunų merginų viltimis, kad sugrįš iš miško mylimasis, partizanas, pačių jaunuolių tikėjimu apie šviesią rytdieną, teisingumą, laimę, laisvę. Greta gėrio – blogis. Beje, jis didžiulis ir neaprėpiamas protu. Kaip gali žmogus žudyti žmogų, tyčiotis, žeminti? Kas tam davė teisę ir galią? Kodėl žemė troško nekaltųjų krauju? Į tokius klausimus ieško atsakymų Viktoras Baltutis istorinės apysakos „Akivaras“ siužetu, įvairiapusiškai ir plačiai atskleisdamas ką tik buvusių gimnazistų susidūrimą su grėsminga tikrove, jų kovą dėl tėvynės laisvės.

254 puslapių knygos įžangoje autorius retoriškai klausia: „Vargu ar šiandieninis Lietuvos jaunimas visa tai žino, o jei žino, ar vertina partizanų pasiaukojimą, negailint net savo brangiausio turto – gyvybės?“ Apysakoje nerasime tiesioginio kaltinimo skriaudėjams, neapykantos, tik patys istorijos faktai, bylojantys apie nežmoniškumą, siaubą, prabyla apie gautą pelnytą atpildą. Tai dar kartą galima įsitikinti nuskriaustųjų santūrumu ir dvasios gilumu. Niekas neteisiamas, nes yra Visagalis Teisėjas, kuris žino, kam ir kiek atseikėti. Gėrio ir blogio kova nuo amžių buvo nuožmi ir ilga.

Skaitytoją ilgam paveiks smurto prieš nekaltus žmones faktai: Arijos sumušimas („galva stipriai aprišta, nes kiaušas buvo trūkęs ir smegenys paliesti“), mokytojų sūnaus Vytuko nužudymas, kai šis išskubėjo paskui mylimą šuniuką į sodelį. Ar gali suvokti žmogaus protas Sergejaus Kačiuko elgesį niekuo nekaltų mokytojų sodyboje, kai batu šis paspiria nušautą vaiką ir džiaugiasi savo taikliu šūviu? Ar nesudreba žmogaus širdis, kai kruvinomis ašaromis verkia motina, negalinti palaidoti savo sūnelio? Niekada neprieis, neapverks, neišrypuos savo sopulio...

Vienas žiauriausių apysakos veikėjų ir yra S.Kačiukas. Kur tik jis pasisuka, visur smurtas, patyčios: „Sumušė ir suspardė motiną, o leisgyvį sūnų Antaną įsimetė vežiman, ūkio trobesius padegė. Augulis lakstė aplink degančius namus, suklupo sode ir, širdies priepuolio ištiktas, mirė...“ Tas žmogus visai be širdies, gal akmuo krūtinėje sustingęs?.. Ne vienas skaitytojas taip pagalvos, nes blogio Sergejaus kelyje – kaip prisėta. Tik pačioje istorinės apysakos pabaigoje akivaras priima savo prieglobstin dar naujų žygių ir kraujo ištroškusį herojų...

Knygos puslapiuose nemažai kalbama apie išdavystės bjaurumą. Dėl menko grašio, pastogės, duonos kąsnio žmogus išduoda žmogų. Negraužia sąžinė, kad baisiose kančiose užges kankinamojo gyvybė, svarbu tik tai, kad kišenėje šlamės kokia dešimtinė. Toks yra Lubys...

Apysakos pagrindinis veikėjas Algirdas Balėnas yra išsilavinęs jaunuolis, drąsus, ryžtingas, protingas, gerai išauklėtas. Labai žavi jo ir neturtingo žydo sūnaus Junkės Gluko draugystė. Tai yra ryšys, kurio mazgas toks tvirtas kaip pats gyvenimas. Gelbėdami vienas kitą ir savo šeimas nuo mirties grėsmingu laikotarpiu, draugai išgyvena tikrą košmarą. Jų draugystė parodoma kaip kažkas labai aukšto žmogaus būtyje, nuostabiai tyro ir švento. Tai tikras pavyzdys jaunimui, kaip reikia tausoti jausmus, užsimezgusią draugystę, kaip galima aukotis dėl savo draugo, kad pamirštum save patį. Tačiau daug kartų skaitytojas pastebės, kaip giliai susimąsto pagrindinis apysakos veikėjas apie tai, kokia partizanų pasiaukojimo prasmė, ar verta atiduoti jaunas gyvybes dėl laisvės. Jis mąsto: „Pasaulis visiškai nereaguoja į pastangas, į pasiaukojimą, į laisvės tikėjimą, į teisę laisvai gyventi, į mirtį einančių jaunų žmonių... Mes, susirinkę miškuose, be deramos ginkluotės, be vadų, be karui tinkamų priemonių, kylame prieš milžiną...“ Kelias į laisvę sunkus. Daug jaunų gyvybių paaukota ant jos aukuro, daug vilčių ir troškimų sudėta.

Verčiant puslapį po puslapio, kvapą gniaužia vienas už kitą baisesni smurto epizodai, panieka žmogiškumui, tyčiojimasis iš silpno ir sąžiningo. Tačiau „Akivare“ patraukia ir gražūs kaimynų santykiai, jų bendravimo paprastumas, nuoširdumas, pagalba sunkiu momentu. Atrodo, kad tie žmonės gyvena kaip viena graži šeima: visi už vieną, o vienas – už visus. Tokių epizodų knygoje taip pat labai daug: Arijos gelbėjimas iš ligoninės, samdinių pagalba Balėnų ūkyje, klebono Stuko bendravimas su partizanais, gydytojo pagalba Algirdui ir Arijai per suplanuotą gaisrą ir kt.

Gražias šeimos tradicijas puoselėja Balėnų šeima: dorai užauginti vaikai, išleisti į mokslus, įdiegta pagarba darbui ir namams. Arijos ir Algirdo draugystė perauga į gražią ir pasirengusią ištverti visus sunkumus meilę. Jų šeima išgyvena visą siaubą ir lieka tvirta. Apysakos pabaigoje skaitytojas atsidus, kad 1989 m. rugpjūčio 23 d. Algirdas, Arija ir jų susaugęs sūnus Aidas su žmona ir dviem sūnumis stovėjo Baltijos kelyje susikibę rankomis. „Arijos ir Algiro akyse – džiaugsmo ašaros..“. Tiek atiduota, paaukota, tiek baimės patirta, netekta. Laisvė, kainavusi labai brangiai, suspindo džiaugsmo ašaromis.

Apysakos kalba vaizdinga: gausu metaforizuotų vaizdų, palyginimų, maloninių žodžių, epitetų. Įdomiai ir patraukliai kuriamas lietuviškas peizažas. Paslaptimi alsuoja pelkės: „Žmonės kalbėjo, jog tamsiais rudens vakarais, kai debesys uždengia dangų ir įsiviešpatauja tamsa, virš pelkių kauburėlių ir prie gilių ir tamsių akivarų vaikščioja žiburėliai. Jie lyg dvasios be vietos klajoja po pelkes...“

„Akivaras“ – kraupios lietuviškos istorijos paslaptis. Klaidžioja ji po pelkes, miškus, upių pakrantėmis. Kas sugebės atsakyti į klausimą, kodėl žmogus tampa toks žiaurus? Gimstame iš meilės, išvystame visi tą pačią saulę, o kelius į gyvenimą ir supratimą apie jį pasirenkame skirtingus. Šios istorinės apysakos skaitytojas tikrai turės apie ką pasvarstyti, tik reikia atversti pirmąjį puslapį ir susikaupti. Laukia įdomi Lietuvos partizanų kovų istorija.

Kartu „Akivaras“ – tai teisingai atspindėta Lietuvos prieškario, pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir antrosios sovietų okupacijos bei laisvę atgaunančios tautos istorija. Savo įtaigumu, personažų sodrumu, pasakojimo laiko ribų platumu „Akivaras“ žymiai gyvenimiškai realiau, žymiai istoriškai teisingiau, nei kai kurie išgirtieji ir plačiai išgarsinti dabarties lietuvių kūriniai partizanų tematika, kaip pavyzdžiui, V.Ivaškevičiaus „Žali“ parodo tragiškuosius lietuvių istorijos puslapius. Ir tai yra dar reikšmingiau ir įspūdingiau, nes apysakos autorius, priešingai nei Lietuvoje pragyvenę „talentingieji autoriai“, daugiau nei penkiasdešimt metų gyvena toli nuo tėvynės. Vadinasi, net ir toli, svetimoje šalyje gyvenantis žmogus, juo labiau kūrėjas, gali išlikti artimesnis savo tautai ir tėvynei.

Marytė Gustainienė

Knygą „Akivaras“ pigiau galima įsigyti „XXI amžiaus“ redakcijoje. Ji kainuoja 7 Lt, siunčiant paštu - 11 Lt.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija