Atnaujintas 2005 rugpjūčio 5 d.
Nr.58
(1359)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Depolitizuoti

Gražina TRIMAKAITĖ

Apie tai, kas naikino pilietinę visuomenę Lietuvoje, yra parašęs Algimantas Zolubas „Tremtinyje“, (Nr. 22), straipsnyje „Iš nupilietinimo – į pilietiškumą“. Geram darbui skaitytojai pakviesti pačiu jo straipsnio pavadinimu. Nupilietinimas jau įvyko, pilietiškumo reikia, ir Respublikos Prezidentas jo jau pasigenda. Pasigedęs ragina jam atsirasti. Bet dar nedirbama, kad jis atsirastų. Net ir jo ardymas dar nesiliovęs, o dabar daromas net ir labai patraukliomis formomis.

Lietuvoje yra daug gerų žmonių, gerų organizacijų ir jų renginių. Atrodytų, kad viskas vyksta gerai: klestime. Veikia religinės organizacijos. Minimi ir kartais net gerbiami tremtiniai ir partizanai. Kažkas ugdo žmonių pilietiškumą – tokie yra „Civitas“ veiklūnai, ir jau daug kam žinomas „Kitas pasirinkimas“ sakosi tą darantis. Yra po Lietuvą pasklidusių ir patriotine kryptimi dirbančių mažų grupių. Viskas lyg ir gerai, o žmonės negerėja. Dėl „menkos“ priežasties, kad visi gerieji renginiai, turintys žmonių gerumą sukurti, yra depolitizuojami. Taip šis reiškinys pavadinamas. Taigi kad atitraukiami nuo realybės. Iš tikrųjų valstybės pilietis jokio gero veiksmo savoje valstybėje negali padaryti, nesirūpindamas tuo, kokia yra jo valstybės valdžia. Jis turi galimybę rūpintis, kad valdžia būtų gera. Galimybės turėjimas pats savaime yra ir įpareigojimas. Pilietis yra visiškai atsakingas už tai, kokia valdžia yra valstybėje. Kiekvienas atskirai gali vaizduotis, kad ne jis vienas atsakingas, ir tai yra tiesa, bet kiekvienas yra vienas atsakingųjų. Kol valdžia yra bloga, nė vienam negalima nurimti ir manyti, kad jis jau padarė viską, ką galėjo, kad būtų geriau. Nenurimęs turi daryti, kad būtų geriau. O jeigu nedaro? Kas nors turi jam priminti. Vardykime juos, galinčius ir turinčius priminti, – tai visi tie gausiai esantys geri žmonės ir jų organizacijos.

Ir religinės organizacijos, jeigu jos tikrai yra katalikiškos ir krikščioniškos. Tie, kuriems rūpi savo ir kitų žmonių sąžinė, doras elgesys ir Amžinybė, yra įpareigoti. Tai yra Katalikų Bažnyčia, prie jos veikiančios organizacijos. Kurie yra atsakingi už žmonių sielas, tie aiškina ir perspėja. Jie pasako, kad šalintis valstybės valdžios formavimo arba ją blogą formuoti yra nuodėmė. Ir tikrai neturi teisės kaip nors skųstis valstybe tie, kurie šalinasi. Nesuprasti ir elgtis kvailai yra blogis: stengtis suprasti yra įpareigoti visi. Nepaaiškinti sau ir kitiems nesuprantantiems yra nusikaltimas. Tas turėtų būti visiems pasakyta, o tą pasako, rodos, tik mons. Alfonsas Svarinskas. Reikia ir daugiau pasakančių, kad daug kas išgirstų, ypač žinant, kad ir išgirdusieji ne visi patikės.

Tas pats ir visiems, kurie tariasi, kad daro gerą darbą, kaip nors Tėvynę geru žodžiu pagerbdami ir jos garbingą praeitį minėdami, tarkim, partizanų kovas. Kiekvienais metais Dzūkijoje vyksta Kalniškių mūšio minėjimas. Šiemet jis vyko ypač iškilmingai – ir mokiniams dalyvaujant, ir inscenizuojant. Taigi įtrauktas jaunimas. Atvyko ar užsuko pravažiuodamas prezidentas Valdas Adamkus; jo atvykimas dar daugiau žmonių sutraukė, ir buvo jų labai daug. Visa tai buvo atskirta nuo politikos, taigi nuo Tėvynės. Gudrus paradoksas: žuvusiųjų už Tėvynę pagerbimas, patiems nuo Tėvynės atsiribojant. Nes kas gi pasakys, kiek tarp tų susirinkusiųjų buvo balsuojančių už, tarkim, Paksą, socdemus arba Archangelską. Taip minintieji žuvusiuosius už Tėvynę patys tampa šiandienos Tėvynės žudikais. Organizatoriai jiems neprimena, kad netinka taip daryti. Jeigu primintų, būtų priekaištas, kad renginį politizuoja. Priekaištu neapsiribotų – jokiam kitam renginiui pinigai nebūtų duodami. Kaip ir tremtinių sąskrydžiai Ariogaloje gauna pinigus su sąlyga, kad dalyvaujančiųjų kalbos nebus piktos. Jeigu jie imtų „politikuoti“, ko gero, supyktų, o dabar tiems sąskrydžiams jau nedaug trūksta iki: ačiū Stalinui už laimę (o gal saulę), nes jeigu žmonės nebūtų buvę ištremti, dabar neturėtų tokios šventės kaip Ariogalos sąskrydis. Kai kas net minimą Gedulo ir vilties dieną ima vadinti švente. Dar jos ir nepavadinus švente, jau kai kas suėję išgerdavo, nes kiekgi gali liūdėti. Kas žuvo – žuvę, o kurie išgyveno, tiems norisi džiaugtis. Dar priduriama, kad viltį turėjome ir todėl išlikome. Tarsi tie, kurie žuvo, yra kalti, kad per mažai turėjo vilties. O gali būti ir kitaip, jog išlikusieji buvo parsidavę, kad išliktų, o gal net užverbuoti. Todėl džiūgauja savo gudrumu ir neišlikusius bevilčiais pravardžiuoja – toks gali būti spėjimas ir nebūtinai tikrovė. Bet vis tiek išlikusieji už žuvusiuosius neturėtų jaustis geresni.

Gedulo dienos minėjimas bevirstąs savo iškraipa, nes džiūgaujama. Paliktas saviveiklai ne ypač sąmoningos iš okupacijos metų paveldėtos bendruomenės – kitoks ir negalėjo pasidaryti. O šiemet, kai Švietimo ministerija paragino įtraukti į minėjimą mokyklų jaunimą, buvo planų minėti su atitinkamomis linksmybėmis, nes kitaip jaunimas neateis. Linksmybių nebuvo, jaunimas, kuriam buvo paskirta, atėjo. Minėta rimtai ir padoriai, bet dalyvavusiųjų pokalbiuose vis tiek buvo žodis šventė.

Pilietiškumą formuojantys dariniai, kurie finansuojami ir kurių daugėja, šį tą veikia, bet norėtųsi žinoti, kaip jie aiškina pilietiškumą. Ar susirūpinimas valstybe, kad ji, visų paglobota, ir pati visiems galėtų būti gera – priimtina? Ar valstybė – priešas, kuriai nuolat renkame kuo blogesnę valdžią, o po to nuo jos giname kiekvienas savo interesus? Jeigu visi tyli, piliečių valstybei padovanota bloga valdžia josios vardu visomis gėrybėmis naudojasi, žmones ir pačią valstybę pamiršusi. Ar toks valstybės-priešo modelis žmonėms ir pristatinėjamas kaip normalus, nes mokoma nuo jo gintis, o ne kitokį sukurti?

Tikriausiai nagrinėjami kokie nors jau kaip pasekmės atsiradę blogi reiškiniai ir poelgiai. Tai irgi yra klaidinimas. Neesminių dekoracijų kaitaliojimas negali pakeisti bendros blogos valstybės padėties, o dirbančiuosius gali klaidinti, nes jie tarsis, kad dirba, kad keičia, o iš tikrųjų mažai kas keisis.

O kuo užsiėmusios mažosios patriotų grupės, kai tenka su jomis pasikalbėti. Dvejopa užimtis. Būdingas prisiminimas, kaip tada dirbome. Tada – žiūrint koks amžius kalbančiųjų. Jeigu vyresni – tada okupacijos pradžioje ar tąsoje, kada jai dar priešintasi arba vėl imta priešintis; jeigu jaunesni – kaip dirbo tada, kai kilo Sąjūdis. Tada dirbome, o jeigu kalbame apie dabartį, tai yra blogai, ir nusivylėme, buvome neįvertinti ir be pagalbos palikti. Tačiau yra didvyriai, kurie po šitokių skundų tebedirba. Tik depolitizuojasi pagal propagandos siūlomą modelį. O galėtų mažos grupės nepasiduoti, nes joms finansavimo reikia kuo mažiausiai. Kur reikia pinigų ir kur juos kas nors duoda, ten yra ir prižiūrima, kad nebūtų padoriosios politikos. Nepadorioji savaime būna, nes jos naudai veikia bet koks visuomenės nusigręžimas nuo politikos.

Taip nevykusiai vyksta, ir yra tik maži pilietinės brandos rezultatai, bet nedejuokime, nes galėtų ir kitaip būti. Atsimintina ir kad nėra dėl blogo vyksmo nekaltų. Kalti buvo ir dabar yra sąmoningieji pilietinės visuomenės griovėjai. Kalti nesąmoningi jų talkininkai. Kalti ir supratusieji, kas negerai, bet geriau nepadariusieji. Gal negalėjo, nes per mažai turėjo jėgų, o gal tiesiog nepabandė: tai pasiliks apmastymui ir įvertinimui Amžinybėje. Gal ir tiesa, kad trūko jėgų, nors kartais apsidairius tarp geravalių žmonių tų jėgų dar galima pamatyti...

Reikia, o gal ir privaloma vengti gedulą paversti šventėmis. To buvo išvengta Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Tada buvo gedulingai minima Vilniaus netekimo diena. Ta proga nebuvo rengiami saviveikliniai žmonių susirinkimai, nebent oficialūs, o saviveikliniai ir ten galėjo virsti į džiugius susiėjimus, nors tada visuomenė ir buvo brandesnė. Gedulą priminė visiems suprantamas ženklas – gedulo vėliavos; neabejotinai laikraščių rašiniai ir paminėjimai įstaigose, tikriausiai ir pamokslai bažnyčiose. Taip minint gedulas švente nevirto. Dabar atsitiko kitaip. Kartojame, kad kalti anaiptol ne vien taip padariusieji, bet ir nepabandžiusieji kitaip daryti. Minėjimai galėjo būti įvairiausių lygių konferencijos ir aptarimai arba pasitarimai, ir be jokių šventės elementų, bet naudingi. Su įtvirtinimu vertybių ir su lavinamu mąstymo sugebėjimu. Jiems nebūtinas masiškumas. Visiems žmonėms tą dieną primena gedulo vėliavos. Norintiesiems tobulėti ir gerinti tėvynę – tai piliečiams – konferencijos ir pasitarimai, kurie po to pasklinda žiniasklaidoje. Tai yra geriau nei daugybė suklaidintų žmonių, kad tremties diena yra šventė.

Daug gali padaryti mažosios grupės, pasklidusios Lietuvoje, kai kurios ir Sąjūdžiu save pripažįstančios. Jų darbas atrodo nevertingas tik dėl to, kad jos mažos, ir kiekviena iš jų turi mažai įtakos, tačiau jų turi būti daug, ir tada jos išsyk darytųsi labai vertingos. Todėl joms yra labai svarbu neimti depolitizuotis, nes nuo to jų vertė žymiai daugiau nukentėtų, negu kenkia jų mažumas.

Ar būtų mažoje grupėje naudingas apsvarstyti kad ir toks tekstas, kurio pavadinimas būtų:

Dirbame Lietuvai?

Štai teksto pavyzdys:

Gal niekam nėra abejonės, kad Lietuvai yra didelių grėsmių. Tarsi išoriškai apsaugota, ji intensyviai ardoma iš vidaus: apsiginsim ar neapsiginsim? Kurie nori gintis, tiems tenka dirbti ne kad malonu, bet kad reikia.

Didžioji grėsmė Lietuvai, taip pat turbūt neabejojame, yra atitinkamai nuteikti rinkėjai ir jų išrenkama kaskart vis prastesnė valdžia, todėl ir yra svarbiausias į rinkėjus orientuotas darbas. Reikėtų stengtis suprasti, kodėl žmonės taip atkakliai nusiteikia prieš save balsuoti ir turėti valstybę griaunančią valdžią. Suradus priežastį, bandyti ją šalinti. Kad ir mažomis apimtimis, kiek kas pajėgia.

Priežastis yra rinkėjų širdyse ir protuose. Protuose – nesupranta, širdyse – nemyli. Gal labiau širdyse, kurios apakusios ir protą apakina, o jos yra pritvenktos nemeilės ir neapykantos. Nemeilės Tėvynei ir jai taip pat neapykantos. Iš to kyla neapykanta žmonėms, kurie myli Tėvynę. Vyresnėje kartoje tai labai ryšku. Jaunimo blogis gal daugiau yra nežinojimas ir abejingumas, pagaliau mes, vyresnieji, jų nelabai pažįstame. Vyresniųjų nuotaikos girdėti net mieste po kiemus pavaikščiojus, kur žmonės sėdi šnekėdamiesi ant suoliukų, ar autobusuose, ar kur nors dar užsilikusiose eilėse; daug kur ten jie kalba su piktdžiuga apie įvairias Lietuvos nesėkmes, o mažai būna kalbančių protingai ir be pikto džiaugsmo, tik su tikru rūpesčiu ir ypač su noru ką nors geriau daryti.

Neapykanta yra priešas, tad, norint jį nugalėti, tenka ugdyti ir globoti Tėvynės meilės daigelius. Tokį uždavinį savo nuostatuose yra įsirašęs Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės skyrius. Vykdo ar nevykdo, bet yra įsirašęs. Vienas iš vykdymo būdų yra įsižiūrėjimas į žmones, dabar mylinčius arba kada nors Tėvynę mylėjusius. Paskiausias „įsižiūrėjimas“ buvo važiuojant per Dzūkiją kun. Juozapo Zdebskio kapo aplankymas ir jo veiklos prisiminimas.

Deja, daugiausia dirbama tarpusavyje, gal tik vienas kitas svetimesnis ir jaunesnis žmogus užkliūva. Toks neefektyvus darbas, bet, nesant geresnių galimybių, ir tai yra ne niekas.

Visos Lietuvos Sąjūdžio taryba nemažai pasinėrusi į protestus, ir beveik nebūna mėnesio be rezoliucijų, kreipimųsi ar pareiškimų. Sąjūdžio taryba turi ir šiokią tokią tribūną. Jos rezoliucijas spausdina „XXI amžius“. Ji pati yra žinoma savo senąja būstine Vilniuje, Gedimino pr. 1, ir ten žmonės užeina. Žinomas ir telefonas, ir per rinkimus daug žmonių kreipiasi telefonu klausdami, kaip reikia balsuoti, tad Sąjūdžio apsisprendimas, už ką reikia balsuoti, taip pat yra svarbus.

Daug kur sąjūdininkai yra apsisprendę ir balsuoja už Tėvynės sąjungą (TS), bet jau pasigirsta nepatenkintų balsų, kodėl tik viena partija remiama, ir tenka aiškinti – todėl, kad nėra geresnių. Nė nesimato, kad greit bus, nes yra į ją trauka geresniems žmonėms, ir jie stoja į tą partiją. Reikia į ją įsižiūrėti, jos veiklą tirti, kad nekiltų abejonių, už ką balsuoti, o kartu ir ją gerinti, patiems darantis geriems ir į ją įstojant. Net ir priešai ar nedraugai kartais prasitaria, kad TS yra vienintelė vertybinė partija, o visos kitos, deja, vienodos.

Kam reikalingas Sąjūdis, jeigu TS gera ir visi į ją įstosime? Tikriausiai reikalingas, nes jo kita veiklos specifika. Jam nereikia galvoti apie valdymą ir rinkimus, nė kaip pačiam save populiarinti, tai reikia mažiau pinigų, ir jis yra laisvesnis. Partijos – TS – veikloje neišvengiamai atsiranda (kol kas atsirasdavo) interesų ir pragmatizmo (pastaba – per savo neseniai vykusią konferenciją TS atsiribojo nuo įvairių neviešai gaunamų pinigų ir žada gaunamas pajamas viešai skelbti, kad nebūtų neaiškių interesų). Sąjūdžio idealizmui niekas netrukdo – kad tik būtų atitinkamų žmonių. Pinigų trūkumas Sąjūdį vargina, nes reikia išlaikyti tradicinę būstinę Vilniuje. Tikriausiai ir be jos Sąjūdis veiktų, bet yra žymiai geriau, kai ji yra. Todėl reikia daug kam patikėti, kad toks idealistinis nedepolitizuotas judėjimas Lietuvai reikalingas, ir Sąjūdžiui aukoti.

Sąjūdžio Marijampolės skyrius Tėvynės meilę nuostatuose įsirašė, o kiti ją vykdo dainomis, partizanų mūšių minėjimais, taip pat mokosi iš klubo „Civitas“ pilietiškumo. Jis tikriausiai gerai to mokslo moko. Mat pilietiškumas yra valstybės žmonių aktyvumas rūpintis savo valstybe, kuri paglobota paskui globoja savo žmones – kaip grįžtamasis veiksmas. O kai kas šią sąvoką iškreipia ir moko, kad pilietiškumas yra aktyvumas kiekvienam reikalauti iš valstybės pagal savo interesą, nesiderinant su kitų tos pačios valstybės žmonių ir jų grupių reikalais. Valstybė kaip koks priešas, ir kas energingiau iš valstybės-priešo reikalauja, tas ką nors gauna. Jeigu niekas nereikalauja, viską pasiglemžia valstybės vardu valdžia. Toks modelis formuojamas, tokioje valstybėje mokomi gyventi žmonės, o jie turėtų būti mokomi neleisti tokiam modeliui įsigalėti. Jiems reikia ugdytis ir ugdyti tinkamus valdyti žmones, rinkti nesavanaudę valdžią, ir modelis iškart pasikeistų. Anas destruktyvus modelis.

Yra Lietuvai grėsmių ir iš pasaulio, kuriame yra ne tik matomoji, bet ir užkulisinė politika. Norint apie ją daugiau sužinoti, galima pasidomėti tų dalykų specialisto Viliaus Bražėno knygomis. Seniau išleistoji „Naujoji pasaulio santvarka – žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį iš Amerikos dešinės“ ir nauja, neseniai skaitytojams pristatyta knyga „Po dvylika vėliavų tarp tironijos ir laisvės“. Jos autorius yra Sąjūdžiui pažįstamas. Paskiausiame Sąjūdžio suvažiavime jis buvo seniausias ten kalbėjęs žmogus, bet jam plojo daugiausia. Ne už tai, kad amžiumi vyriausias – jam 92-eji metai, bet kad gerai ir sąmojingai kalbėjo. Mat specialistas. Gyvendamas JAV, tą valstybę daug kartų apvažinėjo su antikomunistinėmis ir antiglobalistinėmis paskaitomis ir kitomis formomis toje veikloje dalyvavo – redagavo laikraštį, turėjo TV stotį. Buvo geras paskaitininkas Amerikos jaunimo antikomunistinėse stovyklose.

Ne lietuvių, bet visų tautybių amerikiečių jaunimui skaitė paskaitas tokiose stovyklose, ir jaunimas jį greitai pamildavo, vadindavo „grandfather“ (senelis): mat jis ir 70-ies metų jaunimui galėjo atrodyti senas. Jie nežinojo, kad jis dar po 20-ies metų Lietuvoje sakys kalbas Sąjūdžio suvažiavime ir kitomis progomis bei dar daug rašys. Jis yra geras pavyzdys, kaip ir ilgai gyvenant reikia nepasenti. Kol tik organizmas šiaip taip tempia, dvasia gali klestėti, jeigu nepasiduoda egoizmui. „Reikia turėti tikslą aukščiau savęs, – taip girdėjau jį sakant daug už jį amžiumi jaunesniam seneliui, – savimi rūpintis saikingai ir ne vien tik savimi; vien savimi besirūpinantieji neabejotinai sužlunga.“

Tad mes rūpinamės Lietuva, ne tik savimi, ir ieškome būdų, kaip tinkamai ją mylėti, kad ta meile sugebėtume ką nors patraukti, kad visuomenė sveiktų ir nebūtų depolitizuota.

Toks pokalbis bandė vykti tarp sąjūdininkų iš Marijampolės ir Lazdijų rajono Seirijų pas juos svečiuose. Tai buvo maža grupė – dvylika ar trylika žmonių, ir todėl galima sakyti, kad neveiksminga. Jeigu 100 ar 200 kartų, tegul ir 1000 kartų po 12 įvairiose vietose tokie pokalbiai vyktų – tada būtų jėga. Tai yra realu ir galima, ir nereikia bijoti veiklai pasiryžti. Seirijuose sąjūdininkai pasiryžta ir dirba jiems prieinamus darbus. Reikia remti laisvąją spaudą – jie tai daro ir platina „XXI amžių“ .

Nei didelėmis, nei mažomis grupėmis dirbantiems nereikia leistis suklaidinamiems. Tarsi gerą darbą dirbdami kai kas nepajunta, jog yra skatinami „depolitizuotis“ – atitrūkti nuo tikrovės ir nuo savo šiandien norinčios būti Tėvynės. Kur veiklai nereikia daug pinigų, galima būti laisviems. Galima nesileisti klaidinamiems nei paperkamiems. Visai praktiškas supratimas, kad reikia būti atsargiems su tais, kurie turi pinigų. Turintiems kažkas duoda. Duodantieji kažko nori. Naudinga aiškintis aplinkybes, kas duoda ir ko nori. Visą veiklą stebėti, ar nėra depolitizuota slaptai arba atvirai. Ir slaptas, ir atviras depolitizavimasis veikia nešvariosios politikos naudai. Kada gražiai atrodanti veikla depolitizuojama, ji tampa papuošalu dabar vykdomai blogajai politikai. Beveik neliko nesipiktinančiųjų dabar vykdoma blogąja politika, ir šalies Prezidentas piktinasi. Ir tuo pat metu beveik visi besipiktinantys uoliai depolitizuojasi, galimos gerosios politikos nekuria ir neremia bandančiųjų ją kurti.

Nors mažomis grupėmis – būkime gausūs, būkime politiški ir gaivinkime tą jau pripažįstamą, kad reikalinga, bet dar nekuriamą pilietinę Lietuvą.

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija