Atnaujintas 2005 rugpjūčio 5 d.
Nr.58
(1359)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Didžioji agurkų mugė

Jonas Kazimieras Burdulis

Juozas Grevelda

Mugė stebino, – ką ten stebino – pribloškė, – prekiautojų ir lankytojų skaičiumi, prekių ir eksponatų gausa. Ko tik ten nebuvo, kas tik neprekiavo, kas tik nepirko – siūlė prekes ir derėjosi dėl kainos daugybė gražiai apsirengusių ponų ir damų. Visi prekiavo, visi pirko, tačiau niekaip nebuvo įmanoma suprasti, kas perkama ir parduodama. Vis dėlto nematėme nė vieno pirkėjo, kuris nenorėtų ko nors parduoti, nebuvo nė vieno pardavėjo, kuriam nereikėjo ko nors nusipirkti. Tai buvo keista mugė, keista savo visuotinu bendrumu, kuris buvo matomas visų jos dalyvių akyse, – jų karštligiškas blizgesys tarsi sulydė skirtingus žmones į vieną bendrą didžiulę šeimą.

Besidairydami po mugę, pastebėjome šaunų ponaitį, dailiai pasipuošusį juodu fraku besiplaikstančiais ilgais skvernais, su juodu cilindru ir baltomis pirštinėmis. Jis, nors ir šlubčiodamas, gyvai vaikštinėjo nuo vieno prekystalio prie kito, kaip senus pažįstamus kalbino visus pirkėjus ir pardavėjus. Atrodė, jog ir jie visi jį pažįsta, nes sveikinosi su juo kaip su artimiausiu bičiuliu, vienas kitas broliškai apkabindamas ir sakydamas, jog esąs labai išsiilgęs. Ponaitis ryškiai skyrėsi iš visos minios ne savo apdarais, o tuo, kad nieko nepirko ir nieko nepardavė. Jo elgesys tarsi sakė, jog jis yra viso šio šurmulio šeimininkas, jog jis galėtų visus parduoti ir nupirkti. Keista, bet niekam tai lyg ir neužkliuvo.

Tik mes dviese, kaip atrodė, buvome su juo nepažįstami. Tai mus mažumėlę trikdė, tačiau tuoj pat nutarėme, kad bus nemandagu, jeigu nesueisime į pažintį su tokiu visų gerbiamu ponu. Tad priėjome prie jo, prisistatėme ir pasiteiravome, kas jis esąs, kodėl pats nieko neperka ir neparduoda, ir kas čia perkama, kas parduodama, kokia tai esanti mugė, apie kurią nebuvome girdėję jokios reklamos.

– Jūs esate Didžiojoje agurkų mugėje, gerbiamieji. Ji vyksta Kiekvienais Kadencijų Keitimosi metais, kiekvieną dieną ištisus metus, – mandagiai paaiškino mums ponaitis. – Aš esu šios mugės organizatorius ir šeimininkas, visos prekės yra mano, visi pirkėjai ir pardavėjai dirba man, pirkėjų pinigai taip pat priklauso man. Įsidėmėtina, jog visi šioje mugėje kursuojantys pinigai yra tikri. Man labai malonu pažymėti, jog kiekvienais metais į ją susirenka vis daugiau dalyvių. Stebiuosi, kad tamstos nesate mano klientai, todėl nesuprantu, kaip judu čia atsidūrėte.

Mes paaiškinome, jog esame žurnalistai ir kartais patys nesuprantame, kaip atsirandame pačiuose įdomiausiuose renginiuose. Matyt, tokia Dievo valia, tarsi pasiteisindami pridūrėme, ir pasiteiravome, kas tai yra – tikri pinigai?

Išgirdęs Dievo vardą, ponaitis krūptelėjo, bet susivaldęs aiškino toliau savo mugės paslaptis.

– Tikri jie yra todėl, kad ant jų pažymėta, už ką jie sumokėti – už nužudymą, už narkotikus, už kyšį ir panašiai. Mano mugėje parduodama viskas, ko tik žmogui reikia, ir netgi tai, ko jam nereikia. Jūs čia ramiai galite parduoti savo sąžinę ir garbę, niekas jums dėl to nedraskys akių ir neišvedžios graudulingų pamokslų. Jūs galite nusipirkti šimtą ar tūkstantį vergų ar vergių ir daryti su jais viską, ką tik užsigeisite. Jūs galite juos žiauriausiais būdais išnaudoti, sunkti jų prakaitą ir kraują perkeltine ar tiesiogine prasme. Jūs galite jaunus žmones išmokyti samdomais žmogžudžiais ir prostitutėmis, ir jie jums duos milžinišką pelną. Jūs iš manęs galite prieinama kaina nusipirkti tuziną ar šimtą policijos komisarų ar eilinių policininkų ir savo nuožiūra leisti juos į apyvartą. Ta proga priminsiu, jog labiausia apsimoka iš manęs pirkti kelių policininkus, nes į juos įdėtos lėšos greičiausiai atsiperka. Žinoma, ne taip greitai kaip narkotikų pirkliai, tačiau su jais mažiau vargo – jie yra drausmingi ir gerai apmokyti savo darbą dirbti. Galiu taip pat visiškai nebrangiai pasiūlyti ir Seimo, Vyriausybės bei savivaldybių narių, visų valstybinių įstaigų tarnautojų, privačių įmonių akcininkų bei steigėjų. Iš pastarųjų labiausiai vertinu žemėtvarkininkus – juos pirkėjai tiesiog vieni kitiems iš rankų griebia, neretai tarpusavyje netgi susipeša. Tai jų vertę mano akyse tik dar labiau pakelia, – neslėpdamas susižavėjimo pačiu savimi dėstė mums ponaitis.

Apstulbę žvelgėme vienas į kitą, negalėdami suprasti, kaip būtų įmanoma prekiauti garbe, sąžine, Seimo, Vyriausybės nairiais, policininkais ir visais kitais įvardytais asmenimis. Alegoriškai, perkeltine prasme – taip, betgi šitaip atvirai, nebaudžiamai, kaip tai įmanoma? Akimirką suakmenėjome iš siaubo ir netikėtumo. Negali būti, kad sapnuotume, abu pagalvojome. Kas gi jis, tas nepažįstamasis?

Tarsi išgirdęs mudviejų klausimą, ponaitis šyptelėjo ir paskubėjo prisistatyti:

– Aš – Zmitriukas. Esu kilęs iš šaunios ir garbingos pelkių kipšų padermės. Visi mano bendragenčiai egzistuoja ir veikia įvairiose pelkėse. Na, jums, žurnalistams, nėra ko aiškinti, kas tai yra pelkė. Tai bet kuri žmogaus sielos dalis, kur susikaupė pakankamai purvo, kad mes galėtume ten įsiveisti ir dirbti savo darbą. Man kliuvo pati įdomiausia ir pati nedėkingiausia dalis – politinė pelkė. Turiu pasakyti, jog politikai yra pati nepaklusniausia medžiaga. Negaliu tvirtinti, kad visi iki vieno jie yra mano valdiniai. Yra ir nesutinkančių su mano kanonais, bet tai – tik retos išimtys. Didžioji jų dalis priklauso man, tik jie bemaž visi įsivaizduoja turintys laisvą valią ir gyvenantys savo protu. Man tenka nemažai paplušėti, kol iš jų galvų išmėžiu visas tas moralines šiukšles, kurių jie būna prisirinkę, kol dar nebuvo tapę politikais. Užtat vėliau su jais vargo beveik nebūna, kol neateina Kadencijų Keitimosi metai. Tada juos apima masinė psichozė. Tad man tenka šiek tiek atleisti veržles, nes jiems reikia bendrauti su rinkėjais. Tik įsivaizduokite, kas atsitiktų, jeigu jie rinkėjams atvirai prisipažintų, jog yra pardavę savo sielas velniui – kas tąsyk už juos balsuotų?

Pasibaisėdami žvelgėme vienas į kitą. Galvos svaigulys vis dar laikė mus suspaudęs tarsi replėmis, siaubas neišnyko, o dar labiau sugniaužė mus ledinėmis rankomis. Galvose tvinksniais spurdėjo klausimas: kaip mums ištrūkti?

Zmitriukas nusišypsojo:

– Atsakymas labai paprastas – arba jūs pasirašote su manimi sutartį ir galite pirkti viską, ką tik užsigeisite, arba atsisakote, ir tuoj pat būsite grąžinti į normalų pasaulį, iš kurio čia nežinau kokiais būdais patekote. Tai kaip?

Mes paprašėme leisti mums truputį pagalvoti ir dar ką nors papasakoti apie Didžiąją agurkų mugę.

Mugės šeimininkas maloningai sutiko dar labiau patenkinti mūsų smalsumą. Jis papasakojo, jog tarp klientų labiausiai turi paklausą garbė ir sąžinė, nes visi ją yra praradę, ir kaip tik tas praradimas pirmose vėlesnės veiklos stadijose juos labiausiai kamuoja. Vėliau tos žaizdos lengvai užgyja, nes vis naujos ir naujos galimybės labai greitai išvalo ir jų sąmonę, ir pasąmonę.

– Jūs, be abejo, supratote, kad jiems jau niekada nebus leista įsigyti nei garbės, nei sąžinės, – maloniai paaiškino Zmitriukas. – Ta prekė įgyjama tik gimstant ir prarandama pasirašant sutartį su manimi. Tad kam veltui kamuotis ir gailauti to, kas negrįžtamai praėjo? Tačiau žmogaus prigimtis ydinga, jis įsikalęs sau į galvą daug kvailų idėjų. Turiu pripažinti, jog aš atlieku žmogaus sielos sanitaro darbą – apvalau ją nuo nereikalingų sentimentų – artimo meilės ir nuo meilės apskritai. Kuriems galams reikalinga meilė, jeigu visiškai pakanka sekso?

– O kaip tamsta susirandi savo aukas? – pasiteiravome.

– Visai paprastai, – atsakė sielų sanitaras. – Vieni, vos tapę politikais, tuoj patys mane pasišaukia, o kitus, kuriuos matau turint politikui reikalingų savybių, naktimis, kai kūnas po dienos darbų ilsisi, tikriau jų sielas, pasikviečiu į Pragaro atrakcionų parką.

– O kas tai yra? – paklausėme, negalėdami nuslėpti savo susidomėjimo.

– Na, tai jokia paslaptis, – atsakė mugės šeimininkas. – Tai yra, jūsų nesenų laikų žargonu kalbant, tarsi propagandos ir agitacijos skyrius. Pavyzdžiui, ten premjerui ant kelių aš pasodinu naują meilužę, merui prie širdies prisegu maišą aukso, eksministrui taip pat prie širdies prisegu keletą aukštojo mokslo diplomų ir porą disertacijų, prieš Seimo pirmininką ant stalo padedu labai gražiai paruoštą tvoros projektą ir taip toliau. Be to, visus nemokamai (iš kur jie gautų pinigų per sapną?) vaišinu alumi „Saldi nuodėmė“. O gal ir jus pavaišinti? – paklausė Zmitriukas, ir jo akys vėl vylingai blykstelėjo.

Akimirką taip pakvipo alumi, kad net seilė pradėjo tekėti, tačiau bematant supratome vylių.

– Labai ačiū, tamsta esi labai malonus, tačiau to alaus mes negersime, – skubiai atsisakėme ir paprašėme dar ką nors papasakoti apie atrakcionus.

– O, labai mielai, – atsakė Zmitriukas ir pasakojo toliau:

– Visi Pragaro atrakcionų parke besilinksminantys yra apmokomi savo tolesnei veiklai naudingų dalykų. Aš jiems demonstruoju naujausius dokumentinius filmus, pavyzdžiui, kaip duoti ir imti kyšius, geriausi specialistai jiems skaito įdomias paskaitas. Štai pastaruoju metu labai išpopuliarėjo daktaras Kembridžas Kengūraitis. Jo mėgstamos temos – „Kaip saugiai išplauti pinigus“, „Kyšininkavimo ir privatizavimo koreliacijos ypatumai“. Jo paskaitos visada pritraukia labai daug klausytojų. Manau, jog kuriame nors universitete greitai teks atidaryti atitinkamą fakultetą, ir ne sapnuose, o realiame gyvenime.

– O kaip toliau vyks mugė, ar joje vyksta tik prekybiniai sandėriai, ar bus ir kokių nors atrakcionų? – pasiteiravome Zmitriuko.

– O ne, ką jūs, viskas dar prieš akis, – pažadėjo mūsų gidas. – Savo programą parodys ir patirtimi pasidalys įvairios nevyriausybinės organizacijos – Tarptautinė kyšininkų lyga, Premjero meilužių klubas, Būsimųjų politikų odaliskų asociacija, Samdomų žudikų gildija, Pasaulinė globalistų ir melagių brolija ir daugelis kitų. Jūs, be abejo, jau suprantate, kad politikai ir meilužės laikui bėgant sensta, tad jų parką būtina atnaujinti. Taigi jaunąsias odaliskas reikia apmokyti, o kas tai atliks geriau už garbingas veteranes metreses? – retoriškai pasiteiravo Zmitriukas.

Mes atsidusome. Šventės šurmulys mums jau nebeatrodė nei patrauklus, nei įdomus. Neviliojo nei Zmitriuko nupieštos perspektyvos, nei pažadėti atrakcionai. Lyg susitarę abu vienu metu persižegnojome, ir viskas išnyko – ir mugė, ir Zmitriukas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija